,,Draugo” dėmesys Amerikos lietuvių gyvenimui

Romualdo Kriaučiūno pokalbis su dienraščio vyr. redaktore


Norėjau naująją vyr. redaktorę Dalią Cidzikaitę užkalbinti jos šimtadienio naujose pareigose proga. Tačiau sumanymo teko atsisakyti, nes tuo metu dar visokie vėjai pūtė ir nemaniau, kad tokiam pokalbiui buvo tinkamas laikas. Užtatai dabar ją pasivijau ir pakalbinau jau metinių proga.

— Pradžioje į ,,Draugą” atėjote lyg ir sąlyginai. Tebebuvo vyriausioji redaktorė su penkiolikos metų patyrimu. Porą mėnesių teko su būsimomis pareigomis susipažinti ir dirbti jos priežiūroje. Ką teigiamo ar neigiamo atsimenate iš tų dienų?

— Pirmą kartą po ilgo laiko pertraukos teko vėl pradėti dirbti kiekvieną dieną sėdint prie darbo stalo ir ne kur nors namuose, kaip tai dariau rašydama disertaciją, bet darbinėje aplinkoje. O tai reiškė ne tik susipažinimą su man nauja darbo specifika, bet ir pažintį su ,,Drauge” ir ,,Draugui” dirbančiais žmonėmis, taigi ir tuometine ,,Draugo” vyr. redaktore Danute Bindokiene. Kadangi iki mano atėjimo į ,,Draugą” su vyr. redaktore mačiausi gal tik porą kartų, mudviejų pažintis prasidėjo ne tik redagavimo, bet ir žmogiškajame lygmenyje. Prisimenu, kartas nuo karto užsukusi kokiu nors reikalu pas ją į kabinetą, užsilikdavau ilgėliau, Danutė mielai dalijosi savo vyr. redaktorės patirtimi. Gavau ir ne vieną vertingą patarimą. Pereinamuoju laikotarpiu paragavau įvairaus darbo: ieškojau įdomių temų, rašiau straipsnius, kalbinau žmones, dalyvavau renginiuose, skaičiau korektūras, mokiausi, kaip maketuoti atskirus dienraščio puslapius.

— Nuo kada perėmėte turimas pareigas? Kokios nuotaikos vyravo galutinai perėmus redagavimo vairą?

— Vyr. redaktore pradėjau dirbti nuo praėjusių metų balandžio 2 d. Bandant sugrįžti į tas pirmąsias dienas, pirmiausia prisimenu nerimą, kaip kiekvieną dieną (išskyrus pirmadienio ir sekmadienio numerius) išleisti dienraštį, t. y. iš kur gauti medžiagos. Man atrodė, kad kiekviena nauja diena paima iš manęs visą sukauptą įdomią medžiagą ir kitai dienai pasilieku visiškai „nuoga”. Iš kitos pusės, norėjosi kokybiškų straipsnių, įdomių temų, naujų bendradarbių, tad ypač pirmaisiais mėnesiais nemažai laiko praleidau pasilikdama po darbo, sukdama galvą, kam dar parašyti, ką dar pakalbinti, ką įdomesnio pasiūlyti skaitytojams. Išsiunčiau daug el-laiškučių, pvz., visiems JAV LB apylinkių pirmininkams, lituanistinių mokyklų direktoriams, kitiems Amerikos visuomenininkams, ne tik su tikslu prisistatyti, bet ir paskatinti mums rašyti, duoti žinoti apie save, apie jų telkiniuose rengiamus renginius, įdomius žmones ir panašiai. Tuo metu draugams sakydavau, jog kiekviena diena yra nauja diena. Beje, panašiai jaučiuosi ir šiandien.

— Ko susilaukėte iš leidėjų vadovybės, redakcinės kolegijos, bendradarbių, skaitytojų?

— Turbūt tiksliausia būtų pasakyti, jog susilaukiau dėmesio. Leidėjai klausė ne tik, ką naujo galėčiau pasiūlyti ,,Draugui” ir jo skaitytojams, bet ir kuo jie galėtų padėti, prisidėti. Iš bendradarbių sulaukiau paskatinimo ir moralinės paramos. Žinoma, tiek aš jiems, tiek man jie buvo visiškai nauji žmonės, tad reikėjo šiek tiek laiko priprasti vieniems prie kitų, suvokti, ko vienas iš kito norime, tikimės, o svarbiausia — užmegzti dialogą. Ne veltui vienas iš mano pirmųjų vedamųjų buvo skirtas dialogo paieškoms su „Draugui” dirbančiais ir jį skaitančiais.

— Ar iš jų jautėsi koks nepasitikėjimas ar nepasitenkinimas?

— Gal pasikeitus vyr. redaktorėms ,,Drauge” žmonės, kurie buvo pripratę prie Danutės Bindokienės ir pamėgę ją, jautėsi nuvilti ir nepatenkinti (ir tai normalu), nežinojo, kodėl ta kaita vyksta, kokius naujus vėjus permainos atneš ir kas į D. Bindokienės vietą ateis. Nežinojimas dažnai sukuria įtampą, su kuria kiekvienas bando tvarkytis taip, kaip išmano. Vis dėlto ryškesnių nepasitenkinimo ženklų ar tiesioginių pareiškimų dėl nepasitikėjimo ar nepasitenkinimo nejaučiau. Geriausias būdas parodyti, kas esi ir ko sieki atėjęs į naują vietą — darbas. Mano tikslas nebuvo iš pagrindų pakeisti dienraštį, bet kito, naujo žmogaus akimis pamėginti jį atgaivinti, praplėsti temų, skaitytojų akiratį ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Žinoma, ne paskutinėje vietoje yra ir naujų skaitytojų pritraukimas.

— Po metų, kokios akimirkos įsimintiniausios?

— Kiekviena diena, ypač dienraščiui, yra nauja diena: naujos žinios, nauji įvykiai, nauji straipsniai, nauji veidai, o kartu — ir nauji sprendimai, nauja patirtis. Kartais tenka nemažai padirbėti ir įdėti pastangų, kad dienraštis pasiektų skaitytoją įdomus, švarus, pasiūlantis ne tik žinių, bet ir siūlantis mąstyti, atsiliepti. (Apie tai, kad laikraštis pasiektų sakitytoją laiku, daug pastangų deda ,,Draugo” administracija, deja, įsitikinome, kad nuo jos mažai kas priklauso — dienraštis vėluoja ne dėl redakcijos, spaustuvės ar administracijos, bet dėl Amerikos pašto kaltės.) Man yra neįkainojama vertybė turėti į ką kreiptis iš ,,Draugo” bendradarbių, pasiūlyti jam ar jai vieną ar kitą temą. Arba sulaukti pasiūlymo iš paties bendradarbio parašyti viena ar kita tema. Toks bendravimas, rūpestis vieni kitais ir atsakomybė, manau, yra vieni iš brangiausių dalykų, kuriuos atradau dirbdama „Drauge”.

— Reikia manyti, kad buvo džiugių atsitikimų? Paminėkite jų keletą.

— Yra tokių malonių akimirkų grupė, kurią aš vadinu ,,Kaip varliukas surado tėtį” (tai kažkada vaikystėje labai mėgto animacinio filmuko pavadinimas). Tai maži, mieli nutikimai, kai pavyksta atsakyti į klausimą, kam nors pagelbėti, žinoti tinkamą atsakymą, turėti reikalingą informaciją arba pataikyti į dešimtuką — pasiūlyti būtent tą temą ar straipsnį, kurio tuo metu skaitytojai laukė ar reikėjo. Vienas iš tokių džiugių atsitikimų įvyko bene pirmaisiais mano darbo ,,Drauge” mėnesiais. Į redakciją paskambino moteris, klausdama, kaip ji galėtų padėti Lietuvoje gerai žinomai modernaus šokio choreografei, kuri serga sunkia liga (skambinusi moteris nelabai prisiminė, kas ta moteris yra ir kada tą straipsnį ,,Drauge” spausdinome). Kadangi tas nedidelis straipsnelis buvo pasirodęs senokai ,,Drauge”, užtruko surasti modernaus šokio grupės ,,Auros” įkūrėją ir choreografę ir net adresą, kuriuo galima suteikti jai pagalbą. Tokius ir panašius įvykius aš ir vadinu — ,,Kaip varliukas surado tėtį”.

— Nėra namų be dūmų! Kokie patyrimai tinka šiai kategorijai?

— Šiai kategorijai priskirčiau mūsų — redakcijos ir ,,Draugo” tarybos — kai kuriuos pažadus skaitytojams ir jų neišpildymą. Vienas tokių pažadų — tai internetinės svetainės patobulinimas, kad joje galima būtų perskaityti kur kas daugiau nei dabar ar net visus straipsnius jau tą pačią dieną, kai išeina dienraštis; kad skaitytojai galėtų komentuoti ir greičiau reaguoti į aktualias ir svarbias naujienas. Tai būtina ne tik dėl vėžlio greičiu dirbančio JAV pašto, bet ir pasikeitusio mūsų gyvenimo, kuriame nemažai vietos užima kompiuteris ir internetas. Pažadėjome, bet kol kas šis mūsų pažadas yra įstrigęs pusiaukelėje. Kompanija, kuri apsiėmė tai sutvarkyti, dirba lėčiau nei mes norėtume. Kitas mane jau ne pirmas mėnuo ,,graužiantis” dūmas yra pažadas vienam skaitytojui surengti esė konkursą. Jo pasiūlymas tikrai labai geras, tik aš kol kas neatrandu laiko tą pažadą ištesėti. Žinoma, yra tų dūmų ir daugiau, bet turbūt pastarieji šiuo metu mano akis temdo labiausiai.

— Iš man pažįstamų skaitytojų pakartotinai teko nugirsti teigiamų atsiliepimų apie Jūsų redaguojamą dienraštį. Ką ypač stengiatės pabrėžti, nuo ko norite palaipsniui tolintis?

— Vos pradėjus dirbti naujame darbe ir ypač žinant, kad daugelio akys yra nukreiptos į tave, malonu po kurio laiko išgirsti, kad tai, ką darai, vienam kitam skaitytojui patinka. Vis dėlto po kiek laiko pajunti, jog norisi kur kas daugiau nei teigiamų atsiliepimų — kritiško skaitymo, pastabų, pasiūlymų. Norisi kiek kitokio įsitraukimo iš skaitytojų ir bendradarbių pusės. Vienas iš mano pirmųjų vedamųjų buvo apie tai, kad laikraštį rašo daugiau nei šiuo metu šeši ,,Draugo” redakcijoje dirbantys žmonės bei keletas pastovių bendradarbių. Taip pat labai norėjosi išplėsti bendradarbių, rašančių ,,Draugui”, ratą. Man atrodo, kad bet koks laikraštis yra įdomesnis, jei jame rašo žmonės, kurie gyvena šalia mūsų, ne tik Lietuvoje ar kitame pasaulio kampelyje. Štai vis dar netyla diskusijos dėl vedamųjų. Išspausdindama pirmąjį laišką šia tema, nujaučiau, jog sulauksime atgarsio. Ir nesuklydau. Nesuklydau ir manydama, jog ja pasisakys ir iki šiol mažiau ar visai nerašę skaitytojai. Tad šiuo konkrečiu atveju pasiekėme keletą dalykų: pajudinome naują temą, pamačiau, ką skaitytojai apie tai galvoja, kokie jų pageidavimai, ir, anot vieno skaitytojo, be jau mums rašančių Stasės Semėnienės ir Antano Paužuolio sužinojome, jog ,,Draugą” skaito daugiau kritiškai mąstančių žmonių.

— Praeityje ,,Draugas” sensacijų nesivaikė. Tai gerai, nors kai kam, įskaitant ir mane, nepatinka sterelizuota, sanitizuota spauda, be jokių skandalų, intrigų, įtampų. Tos dalies gyvenimo aprašymo vengimas, be abejo, atsiliepia ir prenumeratorių skaičiui. Kita spauda moka ir net sugeba konkuruoti. Atrodo, kad ,,Draugas” ir toliau pasikliauja aukų rinkimu, o ne rinkos konkurencija. Kokia Jūsų pozicija tuo reikalu?

— Kalbant apie spaudos leidinių konkurenciją, reikėtų skirti keletą dalykų. Konkuruoti galima turiniu, t. y. temomis, kurios parenkamos spausdinti laikraštyje. Vienas iš būdų patraukti skaitytojo dėmesį — imtis Jūsų suminėtų skandalingų temų, intrigų ir įtampų. Tačiau net ir pasirinkus tokį kelią, galima rinktis, kaip tai padaryti: išryškinti tik skandalingąją įvykio pusę, pradedant sensacingu ir ne visada tikrovę atspindinčiu pavadinimu; remtis tik tą sensaciją remiančiais faktais ir pašnekovais, ar atvirkščiai — bandyti net ir į sensaciją pažvelgti tiriamuoju žvilgsniu, nepamiršti paminėti ir kitų, beveik visada egzistuojančių požiūrio taškų. Tai yra, pasirinkti kiek ,,ramesnį” žurnalistikos žanrą. Jūs teisus, sakydamas, jog jau apie šimtmetį gyvuojantis ,,Draugas” iš tikrųjų vis dar pasikliauja aukų rinkimu, o ne, pavyzdžiui, dienraščio reklamavimu, agresyvesne vadyba ir administravimu — tuo, ką Jūs vadinate rinkos konkurencija. Manau, kad ,,Draugas” turėtų kur kas kūrybiškiau derinti šias dvi puses: aukų rinkimą ir teisioginį konkuravimą.
 
— Ne per seniausiai tam tikrą šurmulį sukėlė Monikos Bončkutės rūpestis pilvažmogiais ir Dariaus Udrio ketinimas praplėsti Lietuvių šokių šventės apimtį. Atsiliepimų buvo įvairių ir prieštaraujančių. Ar yra kas blogo skirti šiems ir panašiems atvejams bent dalį laikraščio vietos?

— Klysčiau, sakydama, jog į bet kokį, taigi ir ,,Draugo”, laikraštį turi patekti visa informacija. Jos tiek daug, kad nori nenori turi atsirinkti ir atsijoti pelus nuo grūdų. Kaip tai padaryti ir yra viena iš mano, kaip vyr. redaktorės, pareigų. Vis dėlto kaip žurnalistė ir redaktorė negaliu nekreipti dėmesio net ir į mažiausią šurmulį. Jis turi pakliūti į dienraščio akiratį ir, jeigu šurmulys plečiasi, įtraukdamas vis daugiau aplinkinių, apimdamas naujas temas, manau, jis vertas bent poros sakinių ir ,,Drauge”. Bet ir vėl, svarbu, kaip tai padaryti: ar iš karto nuo to šurmulio atsiriboti, pvz., parašant kritišką vedamąjį ar straipsnį, ar ieškoti žmonių, kurie tą šurmulį pakomentuotų, įvertintų, ar palikti visa tai aptarti skaitytojams ,,Laiškų” skyriuje. Yra ir dar viena priežastis, kodėl šie Jūsų suminėti šurmuliai susilaukė ir ,,Draugo” dėmesio. Manau, jog gyvenant Amerikoje, visų pirma reikia dėmesį skirti Amerikos lietuvių gyvenimui ir rūpesčiams, kokie jie nereikšmingi lyginant su Lietuvos ar pasaulio naujienomis būtų. Žinoma, ir Lietuvos gyvenimas neturėtų būti pamirštas, tačiau pirmenybę teikiu JAV lietuvių patirčiai, mūsų kasdienybei, džiaugsmams, atradimams, laimėjimams ir nesėkmėms.

— Manau, kad Jūs esate simpatinga Dariaus Udrio pozicijai. Jis norėjo žydus pritraukti ir įtraukti į mūsų Šokių šventę. Jis taip pat rūpinosi žydų iš Lietuvos muzikinio paveldo populiarinimu JAV ir buvo numatęs jų koncertą. Jūs žydų temomis irgi domitės. Internete skaičiau, kad pernai viename žydų bendruomenės suvažiavime Vilniuje skaitėte pranešimą apie žydų įvaizdį lietuvių literatūroje?

— Kur kas paprasčiau būtų į bet kokią problemą pažvelgti pro rakto skylutę, tik iš vienos pusės — išklausai vieną pusę, susidarai įspūdį ir parašai apie tai straipsnį. Bet nereikia pamiršti, jog bet kokia istorija turi daugiau nei vieną pasakotoją, daugiau nei vieną požiūrio tašką, taigi ir ne vieną aiškinimą. Su D. Udriu apie jo pasiūlymą į šių metų liepos mėnesį įvyksiančią Tautinių šokių šventę įtraukti ir jidiš šokėjus telefonu kalbėjau dar prieš šiai informacijai pasirodant amerikietiškoje, o vėliau ir lietuviškoje spaudoje. Tad pokalbis vyko, kai ir emocijos dar nebuvo pakilusios, kaltinimai nepasipylę, vertinimai nesusiformavę, o svarbiausia — kai dar nebuvo pasiskirstyta į priešingas stovyklas. Aš supratau D. Udrio pasiūlymo prasmingumą ir gražius to pasiūlymo tikslus, todėl iki šiol jam prijaučiu ar, kaip Jūs sakote, jam simpatizuoju. Tačiau šiandien apie pasiūlymo aplinkybes žinodama daugiau nei prieš savaitę, manau, jog buvo pasirinktas ne visai netinkamas laikas ir kelias jį įgyvendinti. Kai kurios, nors ir labai vertingos mintys privalo subręsti arba būti subrandintos. Mano nuojauta sako, jog ateityje šis D. Udrio pasiūlymas dar subrandins vaisių. Gerų vaisių.

— Kas daugiausia numuša ūpą?

— Daugiausia ūpą numuša neįsiklausymas į kitą, gal ir priešingą nei tavoji nuomonė, ir nenoras suprasti kitą pusę. Kartais tikrai pasijunti beviltiškoje padėtyje, kai suvoki, jog tavo pašnekovas arba šiuo metu — skaitytojas ir tavo darbo vertintojas tavo žodžius ar straipsnį supranta a priori, t. y. su jau iš anksto susikurta nuomone, arba supranta taip, kaip jis ar ji nori, o ne tai, ką straipsnis siūlo ir nori pasakyti. Taip pat nuveikto darbo neįvertinimas.

— Už metų ,,Draugas” švęs savo šimtąjį gimtadienį. Kaip tam ruošiamasi? Kaip bendradarbiai ir skaitytojai prie to galėtų prisidėti?

— Kadangi esu atsakinga už dienraščio turinį, manau, jog pats laikas imti galvoti, kokiais straipsniais, kokia medžiaga sutiksime šį svarbų jubiliejų. Kol kas esame pradėję įgyvendinti tik vieną projektą – tai įdomesnių ,,Draugo” archyvuose esančių straipsnių, žinučių bei nuotraukų išspausdinimas. Bet tai tik vienas iš galimų projektų. Šis Jūsų klausimas yra gera proga pakviesti dienraščio skaitytojus siūlyti savo pasiūlymus.

— Ačiū už pasidalijimą mintimis, patirtimi ir planais.