A. Vaškevičiaus nuotraukos

Iš JAV į Lietuvą – pagerbti „Titanike” žuvusį lietuvį kunigą

ALGIS VAŠKEVIČIUS

Prireikė šimto metų, kol pagaliau buvo įamžintas „Titaniko” laive žuvusio lietuvio kunigo Juozo Montvilos atminimas. Praėjusį sekmadienį prie pat sienos su Lenkija esančiame nedideliame Liubavo miestelyje iškilmių metu buvo atidengtas ir pašventintas koplytstulpis Montvilai atminti. Jis iškilo prie buvusios bažnyčios, kurioje 1910–1911 m. vikaru dirbo legendinis kunigas, pamatų. 1770 m. statyta bažnyčia buvo visiškai sugriauta Antrojo pasaulinio karo metu 1944aisiais, jos atstatyti sovietmečiu neleista.

Į iškilmes Liubave susirinko daugybė žmonių, miestelis buvo užkimštas automobilių, minia žmonių vos sutilpo dabartinės Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje. Čia kartu buvo švenčiami ir Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos (dar žinomi Škaplierinės pavadinimu) atlaidai. Mišių metu ne kartą buvo prisimintas kun. Juozas Montvila ir jo žygdarbis 1912 m. balandį, kai skęstančiame „Titaniko” laive kunigas atsisakė vietos gelbėjimo valtyje ir žuvo Atlanto vandenyne.

Po Mišių eisena pasuko link senosios bažnyčios pamatų. Čia buvo surengtas minėjimas, prisiminti kunigo Liubave praleisti metai. Eiti vikaro pareigų į Liubavą kun. Montvila atvyko iš Lenkijos 1910 m. išvakarėse. Kunigas nuolat rašė laiškus savo Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusiam broliui Petrui, tad iš karto po paskyrimo į Liubavą laiške džiaugėsi parapijiečių draugiškumu ir geromis darbo sąlygomis.

Liubave Montvila greitai įsitraukė į lietuvišką veiklą, mokė vaikus katekizmo, įkūrė čia „Žiburio” draugijos skyrių, jo pastangomis pradėjo veikti parapijos knygynas. Yra išlikę kunigo laiškai, kuriuose jis prašė brolio jam nuolat siųsti iš Amerikos „Draugo” laikraštį ir, jei šio negaudavo ar jis labai vėluodavo, broliui rašydavo, kad gal Vilniuje buvo sulaikyta spaudos siunta.

Liubave Montvila dirbo neilgai – jau 1911 m. kovo pradžioje jis buvo atšauktas, nes ne visiems patiko kunigo aktyvi lietuviška veikla, taip pat tai, kad jis bendravo su unitais. Montvila buvo perkeltas į Seinus ir jau tais pačiais metais planavo plaukti laivu per Atlantą pas brolį, kuris nuolat jį kvietė atvykti ir kunigo pareigas eiti lietuviškose parapijose. Tačiau tais 1911 m. jis gavo įdomų darbą – tapo antruoju „Šaltinio” laikraščio, tada buvusio labai populiariu ir turėjusio 15,000 tiražą, redaktoriumi.



Vis dėlto 1912 m. kunigas susiruošė į Ameriką, tų metų kovą atvyko į Londoną ir netrukus jau buvo „Titaniko” laive. Kunigas pasirinko šį laivą ir dėl to, kad jis turėjo pasiekti Amerikos krantus greitai, ir dėl to, kad didžiuliame laive tikėjosi išvengti jūros ligos. Deja, Amerikos „Titanikas” taip niekada ir nepasiekė.

Po sūnaus žūties jo tėvai tėviškėje, Nendriniškių kaime, buvo pastatę medinį kryžių kunigo atminimui, tačiau sovietmečiu jis buvo sunaikintas. Pamažu grįžtant kunigo Montvilos atminimui, neliks užmiršta ir seniai ištuštėjusi jo gimtinė – toje vietoje jau rugsėjo 6 dieną bus atidengtas paminklinis akmuo.

Tarp daugybės minėjimo svečių viena moteris visą laiką itin jaudinosi – jos akyse nuolat spindėjo ašaros. Tai buvo ypatinga viešnia – pirmą kartą į Lietuvą atvykusi jau minėto Petro Montvilos anūkė Marianne Klepacki. Ji susirinkusiems papasakojo, kaip Petras Montvila visą savo gyvenimą labai mylėjo Lietuvą, skyrė jai savo laiką ir pinigus, dalyvavo lietuviškoje veikloje, renginiuose. Jis buvo aktyvus New York Lietuvių Bendruomenės narys, žurnalistas, rašė straipsnius ,,Draugui”, rūpinosi paminklo Dariui ir Girėnui Čikagoje statyba. Jo žmona, žuvusio kunigo dukterėčia Teresa Belies, sulaukusi 95 metų, dėl garbaus amžiaus atvykti į Lietuvą jau negalėjo, bet dukros Marianne prašė padaryti kuo daugiau nuotraukų.

„Senelį visą gyvenimą slėgė kaltės jausmas – juk būtent jis kvietė savo brolį Juozą atplaukti į Ameriką. Su tuo jausmu jis ilgai gyveno, mirė 1984aisiais, būdamas 97 metų amžiaus. Jam buvo itin sunku susitaikyti su tuo, kad Atlante žuvęs brolis neturėjo jokio kapo, jam nebuvo kur pastatyti paminklą. Tad jau būdamas apie 90 metų amžiaus, pasitelkęs į pagalbą vieną kunigą, nutarė parašyti ir savo lėšomis nedideliu tiražu išleisti knygą apie savo brolį kunigą. Ta knyga, pavadinta „Kai grįžta praeitis”, buvo išleista 1977 metais. Senelis sakė, kad tai ir yra paminklas jo žuvusiam broliui”, – pasakojo Klepacki.

Ši knyga jau yra tapusi bibliografine retenybe – Lietuvoje yra vos keli jos egzemplioriai. Gausiai iliustruotos knygos įžangoje rašoma, kad ji yra skirta „Titaniko” žūties 65erių metų sukakčiai paminėti bei paties jos autoriaus 90mečiui. Knygoje gana smulkiai aprašyti ir kunigo Montvilos darbo Liubave metai, įdėtas paties kunigo sukurtas senosios Liubavo bažnyčios piešinys.

„Senelis Petras į Ameriką iš Lietuvos atvyko 1907 metais, panašiu laiku čia atsidūrė ir jo sesuo Izabelė. Iš pradžių jis apsigyveno Čikagoje, bet čia nerado darbo, tad išvyko į Pennsylvania valstiją, kur kaip ir daugelis kitų emigrantų, pradėjo dirbti anglies kasyklose. Tačiau jį išgąsdino baisios darbo sąlygos, dažnos darbininkų žūtys ir traumos, tad netrukus jis pabėgo iš ten ir persikėlė į New York valstiją. Čia ėmėsi drabužių siuvimo ir pardavimo verslo”, – prisiminė jo anūkė.

Moteris pasakojo, kad New York gyvenęs Kazys Montvila kreipėsi į tuometį valstijos gubernatorių ir pasiūlė šiame mieste surengti Lietuvos dieną. Šeima saugo fotografiją, kur įamžintas K. Montvilos surengtas paradas New York gatvėse – vietos lietuviai žygiavo ir garsiąja Penktąja aveniu. Klepacki papasakojo, kad paskutines savo dienas jos senelis praleido palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio ligoninėje ir prieš mirtį 1984 m. ten dirbusioms seselėms papasakojo, jog susapnavęs, kad Lietuva kada nors tikrai bus laisva. Praėjo vos keleri metai, ir taip iš tiesų atsitiko.

„Jei mano senelis būtų gyvas, ši diena, kai taip gražiai įamžintas jo žuvusio brolio kunigo atminimas, tikrai būtų pati laimingiausia jo gyvenime. Jis taip mylėjo Lietuvą, į kurią buvo grįžęs vos vieną kartą apie 1915 metus, tiek daug dėl jos darė. Tą meilę įskiepijo ir mano tėvams – jie lankė lietuvišką mokyklą, meldėsi lietuvių bažnyčioje, bendravo su lietuviais. Gaila, kad aš jau nekalbu lietuviškai, bet čia atvažiavusi labai susižavėjau šia nuostabia ir labai žalia šalimi, apie kurią buvau tiek girdėjusi, ir žinau, jog būtinai dar čia grįšiu”, – sakė ji.

New York valstijoje, Southampton, gyvenanti moteris anksčiau dirbo dietologe, o dabar mokytojauja. Į Lietuvą ji atsivežė daug įvairių senų dokumentų, laikraščių iškarpų, nuotraukų, atspindinčių jos šeimos istoriją. Tarp jų – ir straipsnis „Darbininko” laikraštyje apie Petro Montvilos mirtį, ir kitas straipsnis, kuriame rašoma, kad tuomet dvidešimtmetė Marija Bieliūtė nupiešė piešinį, kuriame pavaizdavo persekiojamą okupuotos Lietuvos bažnyčią už metalinių virbų. Marija Bieliūtė ir yra ta pati Marianne Klepacki.

„Senelis nedaug pasakojo apie savo brolį kunigą Juozą, o viską, ką žinojo, sudėjo į knygą. Mūsų šeima saugo visus kunigo Juozo laiškus mano seneliui, nes tai didelė ir šeimos, ir istorinė vertybė. Mes žinome, kad kunigas ‘Titaniku’ į Ameriką gabeno ir knygas, tarp jų – brolių Jono ir Antano Juškų lietuvišką dainyną. Kai kurie šaltiniai teigia, kad šios knygos rastos ir iškeltos iš vandenyno dugno bei restauruojamos, jos gali būti parduotos aukcione. Jei kada nors šeimai pavyktų atgauti tą relikviją, mes jau esame apsisprendę visa tai atiduoti Lietuvai”, – teigė Klepacki.

M. Klepacki rankose – laikraštis, kuriame rašoma apie jos senelį, kunigo brolį

Į Lietuvą viešnia atvyko su savo dukra Julianne, kuriai 21-eri. Mergina taip pat žavėjosi savo protėvių kraštu, o jos kelionei pinigų davė Marianne tėvai, norėdami, kad mergina savo akimis pamatytų šią šalį. Lietuvą viešnioms padėjo pamatyti Londone gyvenanti jų giminaitė Sigita Montvilaitė, kuri prieš trejus metus internete susirado šią šeimą.

„Kai parašiau laišką Marianne, netrukus gavau jos atsakymą. Ji iš karto parašė – noriu atvažiuoti į Lietuvą, apie kurią esu tiek girdėjusi. Montvilų istorija domiuosi jau nemažai metų, esu sudariusi giminės genealoginį medį, kuriame – apie 800 asmenų. Lietuvoje artimiausi kunigo Juozo Montvilos giminaičiai yra jo sesers Emilijos sūnus ir jo artimieji, nemažai giminių yra ir Amerikoje, Kanadoje. Manau, kad ateityje ir daugiau Montvilų giminės atstovų iš už Atlanto aplankys Lietuvą”, – sakė Montvilaitė.