Stovyklavimas lietuviškoje stovykloje visiems teikia džiaugsmą, kai šlovinamas Dievas, skamba daina, sukasi poros.
Jono Dunčios nuotraukos
Putnamo šventė – ateities kartoms

Vitalija Dunčienė

Liepos 21 dieną, tik atvykus į Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyną Putname, apėmė nuostabus jausmas: „Gera mums čia būti”.  Tuoj pat užsimiršo ilgos valandos prie mašinos vairo, užsikimšę New York keliai, karštis, birbiantis viešbučio vėsintuvas ir visi kiti nepatogumai keliaujant link tikslo. Lietuvių susiartinimo šventė Putname pralėkė negailestingo laiko šuoliais pro šalį, palikdama dalyvių sielose nepakartojamus įspūdžius, kurių neįmanoma nupasakoti žodžiais ar parodyti keliose nuotraukose.

Mišios, kurias atnašavo kun. Gediminas Keršys, padedant dviems kunigams, vyko po Dievo sukurtos katedros skliautais. Marmurines kolonas atstojo šimtamečiai ąžuolai, o visus šviestuvus – pati saulė, kuri tą dieną maloniai šildė, bet nedegino.  Jaunimo choras iš Neringos šlovino Dievą nuostabiomis giesmėmis, kurių juos išmokino muzikos mokytojas iš Lietuvos, Gintaras Vilčiauskas.  Nutilus jaunimo balsams, garbinimo giesmes pratęsdavo medžiuose sutūpę paukšteliai.
Po Mišių vaišinomės skaniausiu lietuvišku maistu, gėrėme lietuvišką girą, apžiūrinėjome parduodamus suvenyrus, bendravome su žmonėmis ir mintyse dėkojome Dievui ir visiems žmonėms, kurie savo sunkiu darbu, išmintimi, pasiaukojimu sukūrė tokią nuostabią lietuvišką salelę ir pakvietė visus į būrį pasidžiaugti, pabendrauti, pasisemti stiprybės.

Kokia gi šventė būtų be koncerto!? Šokių mokytojas iš Lietuvos Edgaras Šnipaitis, kaip koks stebukladarys, per dvi savaites šokti „bijančius” stovyklautojus pavertė profesionaliais tautinių šokių šokėjais, kurie nudžiugino žiūrovus nuostabia švente. Šokį lydėjo daina, dainą – šokiai, o žiūrovai savo dėkingumą programos atlikėjams ir jų vadovams rodė garsiais plojimais.   

Šioje nuostabioje šventėje dalyvavo daug žmonių, kurie nuoširdžiai džiaugėsi kiekviena buvimo minute.  Bet Putnamo pikniko senbuviai, kurie šią šventę lanko jau daugelį metų, sunkiai atsidusdami lingavo galvas:  „Seniau čia susirinkdavo daugiau kaip 4,000 žmonių… Dabar žmonės aptingę, viskam abejingi… jiems nei tikėjimas, nei lietuvybė neberūpi…”

Skaudu matyti tautiečių abejingumą, skaityti apie ištuštėjusias, uždaromas lietuviškas parapijas, bet…  Nei liūdesys, nei piktumas, nei gražūs prisiminimai neišspręs šių dienų problemų. Džiaukimės ir rūpinkimės tuo, ką turime šiandien. Ar prieš 25 metus kas nors galėjo įsivaizduoti, kad Putnamo piknike dalyvaus oficialus Lietuvos atstovas, sveikins visus susirinkusius Lietuvos vardu ir nuoširdžiai džiaugsis švente? Ar kada nors ankstesnieji pikniko lankytojai galėjo drįsti pasvajoti, kad vienuolyne Mišias atnašaus kunigas iš Lietuvos, kad stovyklose vaikus šokti/dainuoti mokins profesionalūs mokytojai iš Lietuvos? Ar seselė Palmyra, sulaukusi net šimto metų, bet tebedalijanti susirinkusiems savo šypseną ir meilę, neįkvepia nepasiduoti?  Ar visos Putnamo seselės, niekada nepavargstančios (jaunyn ir jos neina) melstis už mus, globoti mūsų vaikus Neringos stovykloje, organizuoti pikniką… neįkvepia mūsų nenuleisti rankų? Visa tai yra tikri stebuklai, už kuriuos turime būti labai dėkingi!  Ir nenuleidžiant beviltiškai rankų, rūpintis rytdiena. Tokių idealistų tarp mūsų  dar yra – ne dešimt, ir ne du šimtai.

Pikniko metu rinkosi lietuviškųjų mokyklų mokytojai, bendruomenių vadovai pasitarti, kaip geriau atlikti savo misiją. Naujai išrinktas Šiaurės Amerikos Ateitininkų tarybos pirmininkas  dr. Tomas Girnius, pakvietė sendraugius padiskutuoti, kaip reikėtų atnaujinti Kristuje ateitininkų veiklą, nes daugelyje apylinkių ateitininkų veikla pasibaigė jų vaikams sulaukus pilnametystės.  Nors jiems ir nepavyko sukurti stebuklingo plano, bet, manau, kad sendraugiai iš susirinkimo skirstėsi dvasiškai sustiprėję, žinodami, kad tarp jų yra dvasiškai gyvų, ateitininkų principams neabejingų bendraminčių. Seselė Margarita džiaugėsi Neringoje stovyklaujančių vaikų nuoširdžiu atvirumu gėriui, dvasingumui, lietuvybei… Seselė Ignė beveik visus stovyklautojus vadino vardais ir buvo visos šventės siela. 

Pasaulis, pasinaudodamas įvairiomis moderniškomis žiniasklaidos priemonėmis, labai agresyviai bando pavergti žmogaus (ypač jauno) sielą.   Kaip piktžolės (piktos žolės), turinčios savyje daug energijos ir agresyvumo, dirvoje greitai nustelbia gležnus daržovių daigus, taip panašiai blogos mintys/idėjos, išstumia iš žmogaus sielos gležnus gėrio daigus.  Todėl nenuleiskime rankų, sėdami/laistydami/saugodami dvasingumo ir lietuvybės sėklas savo vaikų, vaikaičių, tautiečių, kaimynų sielose.  Be abejonės, kad ne visos sėjamos sėklos sudygs; ne visos sudygs tuo pačiu metu, bet… atsiras sėklų, kurios sudygs ir ateityje duos gausų derlių.  

Lietuviškos jaunimo stovyklos yra geriausia vieta, kurioje sėjamos gėrio, dvasingumo, tautiškumo, draugiškumo sėklos ir ugdomas gausus derlius.  Lietuviškose stovyklose užgimsta lietuviškos draugystės/meilės, kuriančios pagrindus būsimų lietuviškų šeimų gimimui.  Stenkimės, kad kiekvienas mūsų apylinkės lietuviukas patirtų stovyklavimo lietuviškoje stovykloje džiaugsmą.  Saugokime ir renkime lietuviškas stovyklas, tai – visų mūsų turtas. 

Ir dar.  Padarykime  „Putnamo lietuvių susiartinimo šventę” lietuviška meka, kurią kiekvienas Amerikos (ir ne tik Šiaurės Amerikos) lietuvis privalo kasmet aplankyti. Ir tai darydami mes visi tapsime stipresni, draugiškesni, laimingesni, vieningesni.  Kaip geležis paaštrina geležį, taip lietuvis privalo padėti lietuviui dvasiškai ir tautiškai tobulėti.