Paparčio žiedai jau išsiskleidė

JURGITA RAŠKEVIČIŪTĖ

Pats vidurvasaris. Pagaliau sulaukėm saulės šilumos. Per stiprų darbymetį dauguma iš mūsų turbūt net nepastebėjom, kiek savaičių lijo ir kiek laiko jau šildo saulė. Sustokime minutę ir apsižvalgykime. Gyvename turbūt unikaliausioje ir gražiausioje planetoje visoje Saulės sistemoje. Daugumai iš mūsų vasara pralekia kaip viena diena. Nepastebime nei medžių šnarėjimo, nei paukščių čiulbesio, nei žiogelių muzikos, nei vasaros nakties tylos. Vis dėlto, yra viena šventė metuose, kuri nori nenori priverčia sustoti ir pažvelgti Motinai Gamtai tiesiai į akis. Ta šventė vadinasi Joninės. Jau vien išgirdus šį pavadinimą, atmintyje pamatai mišką, laukus, ryto rasą, laužus, paupį ir, žinoma, besiskleidžiantį paparčio žiedą. Kiekvienam iš mūsų ši nuostabi vasaros šventė sukelia skirtingus jausmus. Pažvelkime į New York apygardos pirmininkės Ramutės Žukaitės pasaulį, ką jai reiškia Joninės ir kodėl jos buvo surengtos Long Island apylinkėje.

– Birželio 28 dieną Long Island įvyko Joninių šventė, pagrindinė jos organizatorė buvote Jūs. Gal galėtumėte pasakyti, koks buvo pagrindinis šios šventės tikslas?

– Jonines, kitaip dar sakydavom Gegužines, Long Island Lietuvių Bendruomenė jau švenčia daugiau nei 40 metų. Pagrindinis šventės tikslas yra sukviesti žmones pabūti kartu, pabendrauti ne tik vienam su kitu, bet ypač su gamta. Čia, Jungtinėse Amerikos Valstijose, mūsų lietuvių nėra daug, o susitikti kartais labai norisi. Ypač, jei dar ant stalo garuoja šiltas lietuviškas maistas. Dabar dauguma žmonių gyvena mieste ir mažai tebejaučia gamtos grožį. Joninės yra puiki proga pabūti gamtoje, pabendrauti su ja, pajusti jos dvasią.

– Kodėl būtent Long Island nusprendėte rengti šią šventę, o ne Manhattan? Ar nemanote, kad tuomet ir žmonių būtų atvykę daugiau?

– Kasmet šį renginį organizuoja Long Island apylinkės LB, todėl jis ir vyksta čia. Žmonės atvažiuoja ir iš kitų miestų bei valstijų. Buvo ir iš New Jersey, ir iš Connecticut valstijų, ir iš Brooklyn ir daugelio kitų vietų. Pavyko suskaičiuoti, jog šventėje dalyvavo apie 150 žmonių. Manau, jog tai tikrai nėra mažai. Kasmet šis skaičius būna maždaug panašus. Tai priklauso ir nuo oro, ir nuo įvairių kitokių aplinkybių. Šiemet Lietuvoje vyksta tūkstantmečio šventė, tad daugelis išvykę į tėvynę. Tie, kurie atėjo, džiaugėsi šiltu oru ir pagaliau pasibaigusiu lietumi. Manau, tai buvo gera priežastis, kodėl susirinko tiek daug žmonių.

– Prisimenant tikras tradicines Jonines Lietuvoje, kokių šventės papročių laikytasi šiame renginyje?

– Kaip nekeista, šiais metais šventėje dalyvavo net 5 Jonai, todėl pagrindinis darbas buvo vainikų pynimas, kuriais vėliau apdovanojome varduvininkus. Gaila, tačiau laužo susikurti valstybiniame Kings Point parke neleidžiama. Nepaisant to, visi džiaugėmės skaniu lietuvišku maistu, bendravimu ir buvimu gamtoje šiame nuostabiame 175 akrų didumo miške.

– O kaip paparčio žiedas, ar ėjote jo ieškoti?

– Paparčio žiedo neieškojome. Dėl ilgalaikio lietaus Joninės buvo nukeltos į birželio 28 dieną, tokiu metu paparčiai jau būna išsiskleidę. Lietuvoje dar būtų galima atrasti, o Amerikoje viskas nužydi daug anksčiau.

– Ar šventė turėjo ir oficialią dalį, ar tiesiog buvo laisvas bendravimas?

– Nežinau, ar tai oficiali dalis, tačiau aš kartu su kunigu Alionidu Budriumi pasveikinau dalyvius. Kunigas palaimino ir pašventino šią nuostabią šventę, o aš, prisimindama, jog Lietuva šiais metais švenčia savo vardo tūkstantmečio jubiliejų, padėkojau visiems susirinkusiems ir palinkėjau, jog kiekvienas lietuvis šią progą įprasmintų giliai savyje. Juk vis dėlto, džiaugiamės, jog esame lietuviai. Nors ir nedidelė tautelė, tačiau didelė jos dvasia. Ir už tai ačiū žmonėms, kurie šią dvasią kuria. Pasibaigus sveikinimo kalbai, visi šokome, klausėmės lietuviškos gyvos muzikos, kurią taip gražiai grojo Vytautas Čereška su armonika. Taip pat turėjome loteriją, kurios pelnas buvo skiriamas Lietuvių Bendruomenei. Buvo tikrai smagus ir gražus renginys.

– Kokios jums asmeniškai buvo įsimintiniausios šventės akimirkos?

– Man, asmeniškai, labai patiko lietuviška muzika, šilti mamos gaminti kopūstai, bet smagiausia buvo bendrauti. Taip pat unikali proga pabūti gamtoje, kadangi ne kasdien tą gali pajusti, gyvendamas mieste.

– Kas gamino visus lietuviškus užkandžius? Ar žmonės patys sunešė kas ką turėjo?

– Maistą ruošė šventės organizatoriai. Skanių, ant lauko krosnies kepamų dešrelių kvapas viliojančiai visus kvietė prie pietų stalo. Džiugu tai, jog žmonės patys siūlėsi padėti dalinti maistą, prie baro ir atlikti kitokius organizacinius dalykus. Tiesa, šiemet turėjome ir cepelinų, ne tik dešrelių! Aš tikrai džiaugiuosi, jog turime šią nuostabią šventę, ir kad galime kasmet čia visi susirinkti pabūti, pašokti ir pasidžiaugti.

Kad ir kur jos vyko šį birželio mėnesį, Joninių šventės jau pasibaigė. Tačiau vasara dar tikrai nesibaigia, tad dabar pats geriausias metas keliauti į gamtą. Pažvelkite į miškus, į medžius, jie tarsi iš tolo šaukia sugrįžti. Nepamirškime jų, kartais gamtoje galima atrasti stebuklų, kurių tikrai nepamatysi mieste. Žiogelio griežimas tylią vasaros naktį pievoje yra didžiulis gamtos stebuklas, kurį aš, asmeniškai, atradau būdama aštuonerių. Tad, kol dar vasara čia, linkiu visiems atrasti bent po vieną gamtos stebuklą. Tai – nepaprasta gyvenimo dovana.

Ačiū Ramutei už pokalbį.