Atviro dialogo link Santara-Šviesa Alantoje
ALGIS MICKŪNAS
Sugiedojus himną pasibaigė šių metų Santaros-Šviesos
suvažiavimas Lietuvoje, o rengėjams jis paliko nuostabų klausimą: kodėl
kas metai taip sparčiai kyla dalyvių skaičius? Šiais metais jau
dalyvavo daugiau nei trys šimtai, gal pusė jų – jaunimas.
Nors rengimo komisijai – tai didelis džiaugsmas, bet ir rūpestis,
kaip sutalpinti tą vis didėjantį srautą. Su tuo puikiai susitvarkė
Elena Sakalauskaitė, du mėnesius kantriai ir mandagiai registravusi
dalyvius.
Visos pastangos nubluktų, jei Santara nekurtų ir neužlaikytų visa
persunkiančios nuotaikos, leidžiančios ir skatinančios visus dalyvius
būti ,,savais”, išlaikyti savo autentišką tapatybę,
ją pilnai išreikšti, žinant, kad niekas jos ne tik
nepaneigs, bet ir skatins jai skleistis toliau. Nėra abejonių, kad
atsiranda daug skirtumų tarp įvairių pažiūrų ir net
„kritiškų” pasisakymų, bet Lietuvos Santaroje
„kritika” dažniausiai yra mėginimas pratęsti ir atskleisti
tai, kas slypi kitų pasisakymuose – leisti kitiems toliau plėtoti
temas per bendrą dialogą.
Tokioje nuotaikoje vystėsi viena, tiesa, neapibrėžta tema: Lietuvos ir
lietuvių tapatybės išlaikymas. Ar buvo kalbama apie Kavolio
„iliuzijas”, ar daugialypės bendruomenės kūrimą,
toleranciją ar net civilizacinius klajoklių sąmonės palyginimus,
paraštėse vis iškildavo išlikimo klausimas. Juk
Kavolio svajonė dėl Lietuvos ateities tapo iliuzija dėl to, kad Lietuva
nukrypo nuo pilietinės bendruomenės principų ir todėl nuvylė ne vien
Kavolį, bet ir daugybę lietuvių, tarp jų gabiausius, ryžtingiausius ir
reikalingiausius atkuriant Lietuvos valstybę. Kas gi atsitiko?
Atrodo, kad Santara neišgalvojo kažin kokių problemų, bet
įsivėlė į diskusijas ir rūpesčius, pasirodžiusius lietuviškose
žiniasklaidos priemonėse. Ar skaitytume komentarus, parašytus
Spurgos, Girniaus, Gaidukaitės (apie protų eksportavimą),
Paukštės, Navicko ar Vaiškūno, visur rastume principinius
klausimus apie Lietuvos „demokratiškumą”,
teisingumą, toleranciją ir išeivius bei jų abejotiną
„patriotiškumą”. Tad Santaroje diskusija perėjo į
klausimą, kokia bus „lietuvybė” tų išeivių ir vis
dar norinčių tapti išeiviais, ir kokia ji pasiliks Lietuvoje?
Atsakymų į šiuos klausimus būta įvairių ir visi jie –
verti principingų diskusijų. O pastarųjų metu buvo klausiama: esant
gausybei talentingų išvykėlių, Lietuvai prireiks juos arba
susigrąžinti, arba įsileisti svetimšalius? Ar į sugrįžusius bus
žiūrima kaip į lietuvius, ar kaip į svetimšalius? Ir ar kitų
tautų imigrantai, atvykę į Lietuvą, bus iš viso toleruojami ir
priimami kaip žmonės, ar į juos bus žiūrima kaip į pavojų lietuvių
tautai?
Taigi – diskusija apie toleranciją dabartinėje Lietuvoje. Jei
Lietuvoje gimusi ir labai veikli pilietė gali viešai pasisakyti,
kad tik Santaroje ji pasijaučia kaip žmogus, o visur kitur patiria
nepasitikėjimą ir netoleranciją, tai atveria visą klodą Lietuvos
„patriotų”, kuriems net kitokia nuomonė atrodo einanti
prieš lietuviškumą. Kartais atrodo, kad patriotizmas
nebėra savo tautos meilė, bet neapykanta kitiems.
Spaudoje šie klausimai yra keliami ir diskutuojami, jie parodo,
kad Lietuvoje kažkas yra „ne taip”. Nauji išeiviai,
ypač profesionalai, nors ir priklauso lietuvių išeivių
bendruomenėms, dalyvauja ir jiems labai svarbių profesionalių
bendruomenių, turinčių savo žodyną ir patrauklumą, veikloje. Jie neturi
pastovios gyvenamosios vietos, jie keliauja ten, kur yra reikalinga jų
profesija. Taip žmogus įgyja daug tapatybių, tarp kurių jo tautinė
tapatybė yra viena iš daugelio, ir gal net ne pati
reikšmingiausia.
Tapatybės klausimas buvo stumiamas toliau – iki galimybės
pritraukti ne tik pirmos, antros ir trečios bangos išeivius
„dalyvauti” arba bent domėtis Lietuvos reikalais, bet ir
kurti tiltus tarp Lietuvos ir išeivijos bangų vaikų, anūkų ir
proanūkių. Vadinasi, vien kalba turi būti tas veiksnys, nustatantis
lietuvių tapatybę. Juk istorikai rašo, kad atkuriant Lietuvą po
Pirmojo pasaulinio karo išeiviai suvaidino svarbų vadmenį; tokį
pat vaidmenį turėjo ir Antrojo pasaulinio karo išeivių banga.
Atsisakyti jų ir jų palikuonių būtų neracionalu. Dabartinės bendravimo
sąlygos yra labai palankios tokiems tiltams kurti ir palaikyti.
Be abejo, spaudoje pasigirsta siūlymų, kaip Lietuvos
,,vyriausybė” turėtų finansiškai remti išeivijos
programas, išlaikant tautiškumą, skleidžiant kultūrą,
skatinant auklėjimą ir gal net siųsti ,,konsultantus” į įvairias
šalis padėti sukurti tautines organizacijas. Puiku, bet
klausimas yra gilesnis: išeivijos lietuviška tapatybė ir
tautiškumas išsilaikys tol, kol Lietuva už visą tą
,,malonumą” mokės. Nesant pačių išeivių noro ir pastangų,
jų to noro išlaikyti savo ir savo vaikų lietuvišką
tautiškumą Lietuvos ,,vyriausybės” pinigai neįstengs.
Pirmosios bangos išeiviai, dar net neturėdami Lietuvos, sukūrė
parapijas, klubus, spaustuves, laikraščius, be ,,valdžios”
įsikišimo. O antroji banga, pasiryžusi ne tik pasilikti
lietuviais, bet ir išlaisvinti Lietuvą, sukūrė antrąją Lietuvą
JAV iš ,,savo kišenės”. Gal tokie reiškiniai
pasirodo esant pavojui tautai žlugti per smurtą ir prievartą, todėl
iškyla reikalas „kovoti” ir įvairiais būdais
išlaikyti tautišką tapatybę?
Bet kalbant apie trečiosios bangos išeivius klausimas nukrypsta
į kitokią patirtį. Lietuva yra laisva, nepriklausoma, niekas jos
nebesužlugdys, jos durys yra atviros sugrįžti kada tik užeina noras.
Šiuo atveju nėra reikalo vargti ir kovoti už tautą ir tapatybės
išlaikymą. Esant tokiai padėčiai visi
„valdiški” užmojai išlaikyti išeivių
lietuvišką tapatybę atrodo gana dirbtini. Be to, nauji
išeiviai gali kelti klausimus apie tautinę tapatybę pačioje
Lietuvoje: „tautininkai” aršiai kovoja prieš
„kosmopolitus” ir net imigrantus, prieš visuotinų
žmogaus teisių gerbimą, prieš Europos Sąjungos uždėtą
„diktatūrą” ir prieš dvigubą pilietybę. Sakoma, kad
jūs, emigrantai, esate tautos „išdavikai” ir mums
tokių iš viso nereikia.
Atrodo, kad Lietuvoje ir išeivijoje tautiškumo klausimas
tapo „kosminiu”. Kaip jis bus išspręstas, priklausys
nuo atviro dialogo.