Atviro dialogo link Santara-Šviesa Alantoje

ALGIS MICKŪNAS

Sugiedojus himną pasibaigė šių metų Santaros-Šviesos suvažiavimas Lietuvoje, o rengėjams jis paliko nuostabų klausimą: kodėl kas metai taip sparčiai kyla dalyvių skaičius? Šiais metais jau dalyvavo daugiau nei trys šimtai, gal pusė jų – jaunimas. Nors rengimo komisijai – tai didelis džiaugsmas, bet ir rūpestis, kaip sutalpinti tą vis didėjantį srautą. Su tuo puikiai susitvarkė Elena Sakalauskaitė, du mėnesius kantriai ir mandagiai registravusi dalyvius.

Visos pastangos nubluktų, jei Santara nekurtų ir neužlaikytų visa persunkiančios nuotaikos, leidžiančios ir skatinančios visus dalyvius būti ,,savais”, išlaikyti savo autentišką tapatybę, ją pilnai išreikšti, žinant, kad niekas jos ne tik nepaneigs, bet ir skatins jai skleistis toliau. Nėra abejonių, kad atsiranda daug skirtumų tarp įvairių pažiūrų ir net „kritiškų” pasisakymų, bet Lietuvos Santaroje „kritika” dažniausiai yra mėginimas pratęsti ir atskleisti tai, kas slypi kitų pasisakymuose – leisti kitiems toliau plėtoti temas per bendrą dialogą.

Tokioje nuotaikoje vystėsi viena, tiesa, neapibrėžta tema: Lietuvos ir lietuvių tapatybės išlaikymas. Ar buvo kalbama apie Kavolio „iliuzijas”, ar daugialypės bendruomenės kūrimą, toleranciją ar net civilizacinius klajoklių sąmonės palyginimus, paraštėse vis iškildavo išlikimo klausimas. Juk Kavolio svajonė dėl Lietuvos ateities tapo iliuzija dėl to, kad Lietuva nukrypo nuo pilietinės bendruomenės principų ir todėl nuvylė ne vien Kavolį, bet ir daugybę lietuvių, tarp jų gabiausius, ryžtingiausius ir reikalingiausius atkuriant Lietuvos valstybę. Kas gi atsitiko?

Atrodo, kad Santara neišgalvojo kažin kokių problemų, bet įsivėlė į diskusijas ir rūpesčius, pasirodžiusius lietuviškose žiniasklaidos priemonėse. Ar skaitytume komentarus, parašytus Spurgos, Girniaus, Gaidukaitės (apie protų eksportavimą), Paukštės, Navicko ar Vaiškūno, visur rastume principinius klausimus apie Lietuvos „demokratiškumą”, teisingumą, toleranciją ir išeivius bei jų abejotiną „patriotiškumą”. Tad Santaroje diskusija perėjo į klausimą, kokia bus „lietuvybė” tų išeivių ir vis dar norinčių tapti išeiviais, ir kokia ji pasiliks Lietuvoje? Atsakymų į šiuos klausimus būta įvairių ir visi jie – verti principingų diskusijų. O pastarųjų metu buvo klausiama: esant gausybei talentingų išvykėlių, Lietuvai prireiks juos arba susigrąžinti, arba įsileisti svetimšalius? Ar į sugrįžusius bus žiūrima kaip į lietuvius, ar kaip į svetimšalius? Ir ar kitų tautų imigrantai, atvykę į Lietuvą, bus iš viso toleruojami ir priimami kaip žmonės, ar į juos bus žiūrima kaip į pavojų lietuvių tautai?

Taigi – diskusija apie toleranciją dabartinėje Lietuvoje. Jei Lietuvoje gimusi ir labai veikli pilietė gali viešai pasisakyti, kad tik Santaroje ji pasijaučia kaip žmogus, o visur kitur patiria nepasitikėjimą ir netoleranciją, tai atveria visą klodą Lietuvos „patriotų”, kuriems net kitokia nuomonė atrodo einanti prieš lietuviškumą. Kartais atrodo, kad patriotizmas nebėra savo tautos meilė, bet neapykanta kitiems.

Spaudoje šie klausimai yra keliami ir diskutuojami, jie parodo, kad Lietuvoje kažkas yra „ne taip”. Nauji išeiviai, ypač profesionalai, nors ir priklauso lietuvių išeivių bendruomenėms, dalyvauja ir jiems labai svarbių profesionalių bendruomenių, turinčių savo žodyną ir patrauklumą, veikloje. Jie neturi pastovios gyvenamosios vietos, jie keliauja ten, kur yra reikalinga jų profesija. Taip žmogus įgyja daug tapatybių, tarp kurių jo tautinė tapatybė yra viena iš daugelio, ir gal net ne pati reikšmingiausia.

Tapatybės klausimas buvo stumiamas toliau – iki galimybės pritraukti ne tik pirmos, antros ir trečios bangos išeivius „dalyvauti” arba bent domėtis Lietuvos reikalais, bet ir kurti tiltus tarp Lietuvos ir išeivijos bangų vaikų, anūkų ir proanūkių. Vadinasi, vien kalba turi būti tas veiksnys, nustatantis lietuvių tapatybę. Juk istorikai rašo, kad atkuriant Lietuvą po Pirmojo pasaulinio karo išeiviai suvaidino svarbų vadmenį; tokį pat vaidmenį turėjo ir Antrojo pasaulinio karo išeivių banga. Atsisakyti jų ir jų palikuonių būtų neracionalu. Dabartinės bendravimo sąlygos yra labai palankios tokiems tiltams kurti ir palaikyti.

Be abejo, spaudoje pasigirsta siūlymų, kaip Lietuvos ,,vyriausybė” turėtų finansiškai remti išeivijos programas, išlaikant tautiškumą, skleidžiant kultūrą, skatinant auklėjimą ir gal net siųsti ,,konsultantus” į įvairias šalis padėti sukurti tautines organizacijas. Puiku, bet klausimas yra gilesnis: išeivijos lietuviška tapatybė ir tautiškumas išsilaikys tol, kol Lietuva už visą tą ,,malonumą” mokės. Nesant pačių išeivių noro ir pastangų, jų to noro išlaikyti savo ir savo vaikų lietuvišką tautiškumą Lietuvos ,,vyriausybės” pinigai neįstengs. Pirmosios bangos išeiviai, dar net neturėdami Lietuvos, sukūrė parapijas, klubus, spaustuves, laikraščius, be ,,valdžios” įsikišimo. O antroji banga, pasiryžusi ne tik pasilikti lietuviais, bet ir išlaisvinti Lietuvą, sukūrė antrąją Lietuvą JAV iš ,,savo kišenės”. Gal tokie reiškiniai pasirodo esant pavojui tautai žlugti per smurtą ir prievartą, todėl iškyla reikalas „kovoti” ir įvairiais būdais išlaikyti tautišką tapatybę?

Bet kalbant apie trečiosios bangos išeivius klausimas nukrypsta į kitokią patirtį. Lietuva yra laisva, nepriklausoma, niekas jos nebesužlugdys, jos durys yra atviros sugrįžti kada tik užeina noras. Šiuo atveju nėra reikalo vargti ir kovoti už tautą ir tapatybės išlaikymą. Esant tokiai padėčiai visi „valdiški” užmojai išlaikyti išeivių lietuvišką tapatybę atrodo gana dirbtini. Be to, nauji išeiviai gali kelti klausimus apie tautinę tapatybę pačioje Lietuvoje: „tautininkai” aršiai kovoja prieš „kosmopolitus” ir net imigrantus, prieš visuotinų žmogaus teisių gerbimą, prieš Europos Sąjungos uždėtą „diktatūrą” ir prieš dvigubą pilietybę. Sakoma, kad jūs, emigrantai, esate tautos „išdavikai” ir mums tokių iš viso nereikia.

Atrodo, kad Lietuvoje ir išeivijoje tautiškumo klausimas tapo „kosminiu”. Kaip jis bus išspręstas, priklausys nuo atviro dialogo.