Svarbiausias bendruomenės tikslas – švietimas
Pranešimas, skaitytas PLB XIII seime, vykusiame Vilniuje 2009 m. liepos 8–10 d.
ANTANAS ŠIUGŽDINIS
Vokietijos LB valdybos pirmininkas
Antrojo pasaulinio karo metu didelė lietuvių banga užplūdo Vokietiją.
Didžioji dalis gyveno vadinamose DP stovyklose, kurių tikslaus
skaičiaus turbūt niekas nėra nustatęs. Stovyklose vyko intensyvus
lietuviškas gyvenimas, veikė 26 gimnazijos, kurį laiką buvo
atsidaręs net Pabaltiečių universitetas Pinneberge, buvo leidžiami
laikraščiai, net pora dienraščių, veikė ir tarp savęs
kovojo politinės partijos ir organizacijos.
Vokietijos Lietuvių Bendruomenė (VLB) pradėjo veikti 1946 m. Po poros
metų prasidėjo didžioji lietuvių emigracija iš Vokietijos į
įvairius pasaulio kraštus, daugiausia į JAV. Nepaisant to, jai
pasibaigus, Vokietijoje liko apie 10,000 lietuvių.
Puikiai suvokdami, kad vienas iš svarbiausių Bendruomenės darbo
laukų yra švietimas, VLB 1951 m. vasario 16-tąją įsteigė
gimnaziją, suteikė jai Vasario 16-osios vardą. Tuo pabrėždama savo ir
gimnazijos pagrindinį tikslą ir siekį – Lietuvos Nepriklausomybę.
VLB ir Vasario 16-osios gimnazija per visą Lietuvos okupacijos
laikotarpį buvo vieni iš tų židinių, kurie palaikė mūsų
valstybės nepriklausomybės viltį. Išeivijoje ir Lietuvoje su
dėkingumu pripažįstami ir vertinami Bendruomenės ir gimnazijos
nuopelnai puoselėjant lietuvių laisvės idėją, ugdant emigracijoje
augančių lietuvių vaikų krikščioniškąjį tikėjimą,
rengiant juos studijoms aukštosiose bei aukštesniosiose
mokyklose, globojant vaikus iš nepasiturinčių šeimų,
suteikiant daugeliui unikalią galimybę išmokti lietuvių kalbą,
sužinoti Lietuvos istoriją. Gimnazija pagrįstai gali didžiuotis
padėjusi ugdyti iškilią išeivijos inteligentiją, klojusi
jos tautinės savimonės ir demokratiškosios tolerancijos
pagrindus, padėjusi lietuviškam jaunimui suvokti savo tapatybę
dviejose – savo tautos ir Europos tautų bendrijos – erdvėse.
Drįstu pareikšti, kad gimnazija buvo ir yra sėkmingiausias
lietuviškos išeivijos kūrinys, kuriam Vokietijos ir
Europos lietuviai sutelkė jėgas, su labai didele Vokietijos valdžios
pagalba, išlaikyti vienintelę gimnaziją, kuri iki šios
dienos yra vienas svarbiausių pasaulio lietuvių centrų, kartu su VLB,
Lietuvių kultūros institutu bei Lietuvių Europos kultūros centru.
Ar jis šiandien dar reikalingas? Kai kur girdime nuomonę, kad
jau ne. Ir iš tiesų, jei anksčiau Vasario 16-tosios gimnazija
buvo visų pasaulio lietuvių reikalas ir rūpestis, tai šiuo metu
atrodo, ji liko tik VLB reikalu.
Bet pažvelkime į padėtį. Tiek Vokietijoje, tiek, turbūt, kituose
kraštuose didėja skaičius vaikų – ar motinų atsivežtų
iš Lietuvos, ar gimusių mišriose šeimose, –
kurie pasiekę mokyklinį amžių lanko vietines mokyklas ir
lietuviškai jau nebekalba. Naujai atvykę vėlgi nemoka vietinių
kalbos.
Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, trumpą laiką lyg ir atrodė, jog
švietimo įstaigų užsienyje nereikia. Bet padėtis šiandien
visai kitokia. Tai liudija ir kaip grybai po lietaus dygstančios
lituanistinės mokyklėlės. Todėl Vasario 16-osios gimnazijos
išlaikymo klausimas turėtų rūpėti bent jau visoms Europos
Lietuvių Bendruomenėms. Nes užsidarius gimnazijai, nebus galima
išlaikyti ir viso lietuvių kultūros centro Huettenfelde. Tai
būtų ne vien didžiulis materialinis nuostolis, bet ir dvasinis.
Negalėtų ten vykti, pvz., ,,Draugystės tiltas” ar panašūs
renginiai. Jei šis centras užsidarytų, Lietuvai kainuotų
neapsakomai daugiau kur nors kitur bandyti kažką panašaus
įkurti.
* * *
VLB sudaro 20 apylinkių. Veikia 10 šeštadieninių
mokyklėlių, 1 nemokyklinio amžiaus vaikučiams skirtas zuikių klubas, 3
vaikų darželiai ir Vasario 16-osios gimnazija su bendrabučiu.
Pagrindinis VLB pajamų šaltinis yra nuomos ir nario mokestis,
tačiau iš jų reikia išlaikyti Romuvos sodybą ir jos
pastatus bei apmokėti raštinėje nepilnai dirbantį asmenį. O ir
šių pinigų neužtenka, nes ne visi pasiryžę mokėti nario mokestį,
o aukų irgi beveik nėra ir nėra iš ko jų tikėtis.
Vasario 16-osios gimnazija finansuojama iš tėvų įnašų ir
Vokietijos valdžios paramos. Tai sudaro 3/4 visų išlaidų. Prie
gimnazijos išlaikymo turėtų daugiau prisidėti Lietuva, kadangi
Vokietijos valdžia atidžiai stebi, kiek lietuviai prisideda prie jos
išlaikymo. Pagal jų įstatymus, mes nesame nei pabėgėliai, nei
tautinės mažumos. Ir čia kyla klausimas, kiek Lietuvai šis
centras su gimnazija yra svarbūs. Pagal Tautinių mažumų ir
išeivijos departamento prie LR Vyriausybės direktoriaus
Daunoravičiaus pasisakymą žiniasklaidoje, Lietuva išlaiko, pagal
Europos Sąjungos reikalavimus, tautinių mažumų tokias kaip Rusijos ir
Lenkijos mokyklas. Tas pats reikalaujama iš Europos
kraštų valstybių. Bet, kaip jau minėjau, pagal jų įstatymus, mes
nesame mažumos.
Galima laikytis nuomonės, kad Bendruomenės turi pačios
išsilaikyti. Bet tai būtų utopinės viltys, nes šiuo metu
didžioji dalis emigrantų dar nėra pasiryžusi būti Bendruomenės nariais,
o jos nariai per daug finansiškai įsipareigoti. O juk
Bendruomenės veikla yra skirta visiems lietuviams, nesvarbu, ar jis
narys, ar ne.
Taip pat Bendruomenė ir jos apylinkės atlieka darbus, kurie yra svarbūs
ir pačiai Lietuvai: tai tautybės palaikymas, kuris vyksta per vaikų ir
jaunimo mokymą ir švietimą, per tautiečių susibūrimus ir
bendravimą, tai ir Lietuvos įvaizdžio kūrimas užsienyje.
Kultūros veiklai valstybė ir savame krašte teikia savo
gyventojams paramą. Kadangi užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai
arba aiškiai lietuvių kilmės asmenys, dirbantys lietuvių
kultūros ir švietimo darbą, jie turėtų būti lygiai taip pat
traktuojami, kaip ir Lietuvoje gyvenantys, ir jiems atitinkama parama
turėtų būti teikiama. Kokia? Gali būti pinigais arba asmenimis, kurie
atvažiuotų laikinai padirbti Bendruomenėje. Parama gali ir tokia būti:
Lietuva apmoka kelionės ir buvimo išlaidas kultūros atlikėjams,
atvykstantiems pas mus su koncertais.
Nuolatos kartojama mintis, kad užsienyje gyvenantys lietuviai
neproporcingai daug pelnijasi iš Lietuvos mokesčių mokėtojų
pinigų, yra iš esmės klaidinga. Nors dauguma naujų emigrantų gal
nėra linkę dosniai prisidėti prie bendruomeninės veiklos finansavimo,
kone visi finansiškai remia savo gimines bei artimuosius
Lietuvoje. Visa esama statistika rodo, kad jau vien ši užsienyje
gyvenančių lietuvių tiesioginė parama savo tautiečiams gerokai
pranoksta paramą, kurią Lietuvos Respublika skiria bendruomenių
kultūrinei ir švietėjiškai veiklai.