Svarbiausias bendruomenės tikslas – švietimas
Pranešimas, skaitytas PLB XIII seime, vykusiame Vilniuje 2009 m. liepos 8–10 d.

ANTANAS ŠIUGŽDINIS
Vokietijos LB valdybos pirmininkas

Antrojo pasaulinio karo metu didelė lietuvių banga užplūdo Vokietiją. Didžioji dalis gyveno vadinamose DPvok stovyklose, kurių tikslaus skaičiaus turbūt niekas nėra nustatęs. Stovyklose vyko intensyvus lietuviškas gyvenimas, veikė 26 gimnazijos, kurį laiką buvo atsidaręs net Pabaltiečių universitetas Pinneberge, buvo leidžiami laikraščiai, net pora dienraščių, veikė ir tarp savęs kovojo politinės partijos ir organizacijos.

Vokietijos Lietuvių Bendruomenė (VLB) pradėjo veikti 1946 m. Po poros metų prasidėjo didžioji lietuvių emigracija iš Vokietijos į įvairius pasaulio kraštus, daugiausia į JAV. Nepaisant to, jai pasibaigus, Vokietijoje liko apie 10,000 lietuvių.

Puikiai suvokdami, kad vienas iš svarbiausių Bendruomenės darbo laukų yra švietimas, VLB 1951 m. vasario 16-tąją įsteigė gimnaziją, suteikė jai Vasario 16-osios vardą. Tuo pabrėždama savo ir gimnazijos pagrindinį tikslą ir siekį – Lietuvos Nepriklausomybę.

VLB ir Vasario 16-osios gimnazija per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį buvo vieni iš tų židinių, kurie palaikė mūsų valstybės nepriklausomybės viltį. Išeivijoje ir Lietuvoje su dėkingumu pripažįstami ir vertinami Bendruomenės ir gimnazijos nuopelnai puoselėjant lietuvių laisvės idėją, ugdant emigracijoje augančių lietuvių vaikų krikščioniškąjį tikėjimą, rengiant juos studijoms aukštosiose bei aukštesniosiose mokyklose, globojant vaikus iš nepasiturinčių šeimų, suteikiant daugeliui unikalią galimybę išmokti lietuvių kalbą, sužinoti Lietuvos istoriją. Gimnazija pagrįstai gali didžiuotis padėjusi ugdyti iškilią išeivijos inteligentiją, klojusi jos tautinės savimonės ir demokratiškosios tolerancijos pagrindus, padėjusi lietuviškam jaunimui suvokti savo tapatybę dviejose – savo tautos ir Europos tautų bendrijos – erdvėse.

Drįstu pareikšti, kad gimnazija buvo ir yra sėkmingiausias lietuviškos išeivijos kūrinys, kuriam Vokietijos ir Europos lietuviai sutelkė jėgas, su labai didele Vokietijos valdžios pagalba, išlaikyti vienintelę gimnaziją, kuri iki šios dienos yra vienas svarbiausių pasaulio lietuvių centrų, kartu su VLB, Lietuvių kultūros institutu bei Lietuvių Europos kultūros centru.

vok Ar jis šiandien dar reikalingas? Kai kur girdime nuomonę, kad jau ne. Ir iš tiesų, jei anksčiau Vasario 16-tosios gimnazija buvo visų pasaulio lietuvių reikalas ir rūpestis, tai šiuo metu atrodo, ji liko tik VLB reikalu.

Bet pažvelkime į padėtį. Tiek Vokietijoje, tiek, turbūt, kituose kraštuose didėja skaičius vaikų – ar motinų atsivežtų iš Lietuvos, ar gimusių mišriose šeimose, – kurie pasiekę mokyklinį amžių lanko vietines mokyklas ir lietuviškai jau nebekalba. Naujai atvykę vėlgi nemoka vietinių kalbos.

Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, trumpą laiką lyg ir atrodė, jog švietimo įstaigų užsienyje nereikia. Bet padėtis šiandien visai kitokia. Tai liudija ir kaip grybai po lietaus dygstančios lituanistinės mokyklėlės. Todėl Vasario 16-osios gimnazijos išlaikymo klausimas turėtų rūpėti bent jau visoms Europos Lietuvių Bendruomenėms. Nes užsidarius gimnazijai, nebus galima išlaikyti ir viso lietuvių kultūros centro Huettenfelde. Tai būtų ne vien didžiulis materialinis nuostolis, bet ir dvasinis. Negalėtų ten vykti, pvz., ,,Draugystės tiltas” ar panašūs renginiai. Jei šis centras užsidarytų, Lietuvai kainuotų neapsakomai daugiau kur nors kitur bandyti kažką panašaus įkurti.

* * *

VLB sudaro 20 apylinkių. Veikia 10 šeštadieninių mokyklėlių, 1 nemokyklinio amžiaus vaikučiams skirtas zuikių klubas, 3 vaikų darželiai ir Vasario 16-osios gimnazija su bendrabučiu.

Pagrindinis VLB pajamų šaltinis yra nuomos ir nario mokestis, tačiau iš jų reikia išlaikyti Romuvos sodybą ir jos pastatus bei apmokėti raštinėje nepilnai dirbantį asmenį. O ir šių pinigų neužtenka, nes ne visi pasiryžę mokėti nario mokestį, o aukų irgi beveik nėra ir nėra iš ko jų tikėtis.

Vasario 16-osios gimnazija finansuojama iš tėvų įnašų ir Vokietijos valdžios paramos. Tai sudaro 3/4 visų išlaidų. Prie gimnazijos išlaikymo turėtų daugiau prisidėti Lietuva, kadangi Vokietijos valdžia atidžiai stebi, kiek lietuviai prisideda prie jos išlaikymo. Pagal jų įstatymus, mes nesame nei pabėgėliai, nei tautinės mažumos. Ir čia kyla klausimas, kiek Lietuvai šis centras su gimnazija yra svarbūs. Pagal Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės direktoriaus Daunoravičiaus pasisakymą žiniasklaidoje, Lietuva išlaiko, pagal Europos Sąjungos reikalavimus, tautinių mažumų tokias kaip Rusijos ir Lenkijos mokyklas. Tas pats reikalaujama iš Europos kraštų valstybių. Bet, kaip jau minėjau, pagal jų įstatymus, mes nesame mažumos.

Galima laikytis nuomonės, kad Bendruomenės turi pačios išsilaikyti. Bet tai būtų utopinės viltys, nes šiuo metu didžioji dalis emigrantų dar nėra pasiryžusi būti Bendruomenės nariais, o jos nariai per daug finansiškai įsipareigoti. O juk Bendruomenės veikla yra skirta visiems lietuviams, nesvarbu, ar jis narys, ar ne.

Taip pat Bendruomenė ir jos apylinkės atlieka darbus, kurie yra svarbūs ir pačiai Lietuvai: tai tautybės palaikymas, kuris vyksta per vaikų ir jaunimo mokymą ir švietimą, per tautiečių susibūrimus ir bendravimąvok, tai ir Lietuvos įvaizdžio kūrimas užsienyje.

Kultūros veiklai valstybė ir savame krašte teikia savo gyventojams paramą. Kadangi užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai arba aiškiai lietuvių kilmės asmenys, dirbantys lietuvių kultūros ir švietimo darbą, jie turėtų būti lygiai taip pat traktuojami, kaip ir Lietuvoje gyvenantys, ir jiems atitinkama parama turėtų būti teikiama. Kokia? Gali būti pinigais arba asmenimis, kurie atvažiuotų laikinai padirbti Bendruomenėje. Parama gali ir tokia būti: Lietuva apmoka kelionės ir buvimo išlaidas kultūros atlikėjams, atvykstantiems pas mus su koncertais.

Nuolatos kartojama mintis, kad užsienyje gyvenantys lietuviai neproporcingai daug pelnijasi iš Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų, yra iš esmės klaidinga. Nors dauguma naujų emigrantų gal nėra linkę dosniai prisidėti prie bendruomeninės veiklos finansavimo, kone visi finansiškai remia savo gimines bei artimuosius Lietuvoje. Visa esama statistika rodo, kad jau vien ši užsienyje gyvenančių lietuvių tiesioginė parama savo tautiečiams gerokai pranoksta paramą, kurią Lietuvos Respublika skiria bendruomenių kultūrinei ir švietėjiškai veiklai.