Šis ir tas – po truputį

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Skaitant lietuvišką spaudą būna aprašymų, į kuriuos norisi atsiliepti, kai ką papildyti ar šiaip pakomentuoti. Šį kartą tokių atvejų  susikaupė penki.
Pavasarį daug kas sentimentaliai prisiminėme Maria gimnazijos Čikagoje uždarymą. Anksčiau ta gimnazija vadinosi Šv. Kazimiero akademija. Ši kazimieriečių vienuolių gimnazija išsilaikė daugiau nei  šimtą metų! Pirmą kartą apie Šv. Kazimiero akademiją sužinojau dar gyvendamas pabėgėlių stovykloje pokarinėje Vokietijoje. Tada kažkas, turbūt iš amerikiečių (gal tai buvo Lietuvos Vyčiai) ėmėsi iniciatyvos, kad lietuvaitės gimnazistės Amerikoje susirašinėtų su tokio pat amžiaus gimnazistėmis lietuvių gimnazijose Vokietijoje. Tokiu būdu mano vyresnioji sesutė Elvyra gavo laišką iš Loretos Kaselytės. Laiškas buvo rašytas lietuviškai, bet man didžiausią įspūdį padarė pridėta Šv. Kazimiero akademijos nuotrauka. Tai buvo gražūs, keliaaukščiai, raudonų plytų rūmai. Laiško rašytoja buvo ta pati Loreta, kuri vėliau ištekėjo už dr. Jokūbo Stuko. Jie abu daug darbavosi Lietuvos Vyčių organizacijoje, buvo pakelti į Lietuvos Vyčių garbės narius.

Jau būdami studentai Čikagoje, kartais iš anksto susitarę, Maria gimnazistes po pamokų paimdavome su savo automobiliais. Kadangi mokyklos vadovybė tai draudė, susitardavome ant kokio gatvės kampo jų lauksime. Tai buvo nekalta, tačiau „pogrindinė veikla”. Maria gimnazijos patalpose dažnai vykdavo įvairūs lietuviški renginiai – minėjimai, operos, koncertai ir suvažiavimai. Juose apsilankant, dažnai tarp patarnautojų buvo tos pačios šaunios merginos. Dabar jos jau tapusios močiutėmis.


* * *
Gegužės pradžioje Čikagoje įvyko Amerikos lietuvių tautinės sąjungos suvažiavimas (apie jį skaičiau „Dirvoje”, 2013.06.04). Jo metu, kalbant apie Tautinės sąjungos tolimesnę ateitį, Sąjungos pirmininkas Petras Buchas suvažiavime pareiškė, kad jis ir visa valdyba savo kadenciją baigia. Jis nesutikęs toliau būti pirmininku ir siūlė valdybą perkelti į Boston.  Siūlyti kiti kandidatai nesutiko būti renkami. Tokiu būdu šis klausimas paliktas atviras. Taip pat rašyta, kad Sąjunga yra veikli ir veikia trys skyriai.

Prieš porą metų Ateitininkų sendraugių sąjungoje (ASS)  buvo susidariusi panaši padėtis.  Buvusi valdyba darbą baigė, o nauja valdyba nebuvo išrinkta. Likę trys ar keturi skyriai veikia toliau, bet be centro valdybos.  Šiaurės Amerikos ateitininkų taryboje yra asmuo, kuris rūpinasi sendraugių reikalais. Tuo tarpu ASS savo skyriuose veikia be centrinės valdžios. Nesistebėčiau, kad yra ir kitų lietuviškų organizacijų, kurios veikia ar bent egzistuoja be  nurodymų iš aukščiau.


* * *
Jau kurį laiką „Drauge” skaitau įdomius kelionės aprašymus, besitęsiančius per kelioliką numerių. Tai Dariaus Čibonio „Vienos įkvepiančios kelionės istorija”. Kai kurie skaitytojai jau spėjo pasipiktinti, kad lietuvių kalba tame aprašyme yra apgailėtina, ypač sudarkyti tikriniai daiktavardžiai. Į tai per daug nekreipiant dėmesio, vis tik įdomiai viskas aprašyta. Man įdomu dar ir todėl, kad beveik visose aprašytose vietovėse  teko pačiam apsilankyti. Apsilankiau ne su motociklu, bet su motonamiuku. Žinau, kad tame aprašyme per daug nesirūpinta  faktų tikslumu, bet po tam tikro laiko pradėjo kilti abejonės. Paminėsiu tik porą atvejų. Devintoje skiltyje rašoma apie mažą Texas valstijos miestelį Amarillo.  Neteisybė!  Šis „miestelis” yra keturioliktas pagal dydį tos valstijos miestas. 2010 m. gyventojų surašyme turėjęs 190,695 gyventojus. Kitoje tos pačios skilties vietoje  minima „šilta naktis prerijų miestelyje”. Pasirodo, kad tas „miestelis” yra Albuquerque miestas New Mexico valstijoje 2011 m. turėjęs 552,804 gyventojų. Jis – didžiausias valstijos miestas.

* * *
Paminėsiu dar kitą netikslumą. Nr. 23 skiltyje aprašomas  mažame Texas miestelyje užtiktas ,,Cadillac Bel Air Nomad” modelio savininkų  klubo sąskrydis ir paroda. Tokio automobilio JAV istorijoje nebuvo, bet buvo ,,Chevrolet Bel Air Nomad” modelis, turėjęs tokio pat pajėgumo variklį kaip ir prabangusis ,,Cadillac”.


* * *
Akis užkliuvo už antraštės „Save ir krikščioniją atnaujina tik tie, prieš kuriuos eina pats Kristus” („Draugas”, 2013.05.25). Tai rimtas, gilus  kun. dr. Kęstučio Trimako sraipsnis, vertas dėmesio ir apmąstymo. Nežinau, ar sąmoningai buvo parinktas toks provokuojantis pavadinimas.  Susidomėjau  ir toliau skaičiau, nes norėjau patirti, prieš ką eina pats Kristus.  Pasirodo, kad galvoje turėta visai kas kita. Tik straipsnio pabaigoje išaiškėja, kad  reikia daugiau tokių, kurie pasiaukojančiai sektų Tą, kuris eitų priešais juos. Būtų buvę dar aiškiau, jeigu „eitų prieš juos” būtų buvę pakeista į „eitų jų priekyje”. Bet tokiu atveju gal nebūčiau to brandaus straipsnio net skaitęs.


* * *
Karts nuo karto gaunu negirdėtą ir nematytą leidinį. Šį kartą tokiu leidiniu buvo žurnalas „Apžvalga”, nr. 5, kurį gavau iš vieno kolegos Čikagoje. Žurnalas yra didelio formato, kalkinio popieriaus, 62 psl. apimties. Jis yra vien pasiskaitymui ir pasigrožėjimui nuotraukomis, nes jame nėra jokių skelbimų ar reklamų. Tad kaip išsilaiko? Puoliau ieškoti žurnalo metrikos, kuri  pradedama ant viršelio. Ten teigiama, kad žurnalas yra leidžiamas nuo 1889 m. Toliau aiškinama, kad jis buvo atkurtas 1989 m. ir 2009 m.  Atrodytų, kad iš viso iki šiol išleista 526 numeriai. Redakcinę kolegiją sudaro šeši asmenys. Be jų dar yra informacijos, meninė ir kalbos redaktorės ir maketuotoja. Tikrai nemaža darbo komanda, leidžianti šį mėnesinį žurnalą. Jo tiražas irgi nemažas – 5,000 egz. Leidėjas yra VšĮ Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas Vilniuje. Leidinį remia ELP grupė.  Internetinė svetainė yra www.apzvalga.eu. Nuostabiausią faktą palikau iki dabar. Juoda ant balto rašoma, kad leidinys yra nemokamas. Pasidarė labai įdomu, kas yra ta ELP grupė, kuri  tokia  dosni. (ELP –  Europos  Liaudies  Partija. – Red.)

Šiame numeryje yra visa eilė įdomių apžvalginių straipsnių apie bibliotekas. Toliau rašoma apie energetiką, pasaulinį terorizmą, vieningą Europą. „Apžvalgos aikštelėje” kalbama apie šeimą, senąjį pasaulį ir knygą apie dešimties moterų pasipriešinimo istoriją. Prisimenamas  paskutinis Lietuvos partizanas, domimasi gamta ir ekologija. Aprašomas klasikinės muzikos renginys „Vilniaus festivalis”. Ramunė Brundzaitė rašo apie Vilnių, kuris jai yra kaip namai, kaip šeima ir kaip jos gyvenimo istorija. Paskutinis aprašymas yra apie turistinę kelionę į „žydriausios jūros ir balčiausių paplūdimių rojų”, esantį Bahama salyne.

Dabar eisiu pasitikrinti, ar žurnalą „Apžvalga” galėčiau nemokamai  gauti į namus Amerikoje.