Tautos ar valstybės piliečiai?

Paulius Saudargas


Mūsų Konstitucinis teismas mėgsta ką nors išaiškinti taip, kad valstybėje kyla „nedidelė“ suirutė. Štai neseniai LR Prezidentas Valdas Adamkus vetuodamas pilietybės įstatymą praktiškai „paskelbė karą Amerikai“. Tai pasekmė ilgų diskusijų, kurios kaip tyčia pasiekė apogėjų prieš pat LR Seimo rinkimus. Kita valstybės galva, premjeras Gediminas Kirkilas kaip visada pažadėjo, kad kaip tik rudenį (rinkimų kontekste) šio klausimo iš esmės imsis Vyriausybė ir sugalvos ką nors tokio, kad neturės prie ko prikibti nei išeivija, nei Konstitucinis teismas, nei pats Prezidentas. Formalus Prezidento veto motyvas yra Konstitucinio teismo išaiškinimas dar 2006 metais ,,kad tokie įstatymo nustatyti atvejai, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu gali būti tik labai reti – išimtiniai“. Konstitucija – svarbiausias šalies įstatymas, tačiau ar formalus raidės sekimas neprisidės prie mūsų Tautos nykimo?

LR Seime vykusių diskusijų tarp frakcijų ar atskirų Seimo narių takoskyros, atrodo, turi dar gilesnę potekstę nei Konstitucijos aiškinimo subtilybės. Tą potekstę nesunkiai rastume paieškoję skirtumų tarp išeivijos rinkėjų ir Lietuvos gyventojų. Skirtumų tikrai yra, o kai kurios Seimo frakcijos prieš rinkimus juos jautriai įvertina. Paaiškinsiu užuominą: statistiškai išeiviai balsuoja kitaip nei Lietuvos gyventojai, vadinasi, kai kurioms partijoms nenaudinga, kad išeiviai turėtų teisę balsuoti. Tačiau pasigilinkime ne į rinkimų triukus ar įvairių valdžios institucijų motyvus, o į pilietybės esmę ir reikšmę mūsų tautai.

Kas rūpi mūsų valdžiai, jaučiame, o kas rūpi patiems išeiviams? Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Narušienė teigia: „Pasaulio lietuviams pilietybė yra prasmingiausias ryšys su savo Tėvyne, to nenorime prarasti.” Dar LR Seime svarstant įstatymo projektą R. Narušienė teigė, kad „į įstatymą būtina įrašyti nuostatą apie prigimtinę lietuvių kilmės žmonių teisę į pilietybę”. Tačiau valdžios institucijos (įskaitant LR Seimą, Prezidentūrą, Vyriausybę) diskusijose dėl pilietybės įstatymo šneka kita kalba: teisine, formalia, valstybiška. Mąstyti valstybiškai, žinoma, gerai, tačiau negalima pamiršti skirtumo tarp valstybės ir tautos. Lietuvių tauta yra tai, kas duoda pagrindą kalbėti apie Lietuvos valstybę (ir jos pilietybę), o ne atvirkščiai. Vienas šios košės ,,autorių” Konstitucinio teismo pirmininkas Egidijus Kūris teisingai pastebi: „sėkmingai painiojami trys netapatūs dalykai: pilietybė, gyvenamoji vieta ir tautybė”.

„Jei gerbiame Konstituciją, yra tik vienas kelias plačiai atverti vartus dvigubai pilietybei – referendumas,” – teigia E. Kūris. Vadinasi, nusimesti atsakomybę nuo pečių. Tautos išrinktieji pavargo gilintis – tegul sprendžia pati tauta. Ko gero, nežinojimas, ką daryti su dviguba pilietybe, atliepia neturėjimą valstybės vizijos apskritai. Pirmiausia juk reikia suvokti, ko Lietuva siekia pilietybės įstatymu, koks yra šio įstatymo kuriantis tikslas, o ne kokios tariamos grėsmės iškils jį vienaip ar kitaip suformulavus.

Grįžkime prie to, ką mums bando pasakyti patys išeiviai. Jie bando prisibelsti pro valdžios pragmatiškumo luobą ir paaiškinti, kad jiems Lietuvos pilietybė – tai ne teisių ieškojimas, o siekis išlaikyti ryšį su Tėvyne, tuo pačiu stiprinant tautos gyvastį. Diskutuojama apie tai, kiek procentų lietuvių gyvena vienoj ar kitoj šaly, kaip jie ten atsidūrė, net ar ta šalis priklauso NATO ir ES. Tačiau kodėl į patį siekiamybės smaigalį neiškelti fakto, kad tautos gyvastis tvinksi kiekvieno tautiečio kraujyje, jis nešioja lietuvybės šaknis savo genuose, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje bebūtų. Bandoma lyginti kitų šalių praktiką dėl pilietybės ir net cituoti JAV įstatymą šiuo klausimu. Bet juk JAV yra ne tautos pagrindu susikūrusi valstybė, o teritoriniu. Todėl siekiai formuluojant, kas yra JAV pilietis, yra šiek tiek kitokie nei Lietuvos. Mūsų valstybė yra palyginti maža, gyventojų kasdien mažėja, o kultūrinės ir tautinės tapatybės krizė ekonominės krizės išvakarėse verčia sunerimti, ar neatsitiks taip, kad mūsų jaunoji karta apskritai nebenorės vadintis lietuviais (išskyrus sirgdami už krepšinio rinktinę)? Kas tuomet yra tie tūkstančiai išeivių – nepageidaujami pseudolietuviai, kokiais juos siekiama paversti nesuteikiant pilietybės, ar tas aruodas, iš kurio galima išsaugoti ir gaivinti nykstančią lietuvių tautą? Argi mūsų prioritetas nėra išlaikyti glaudžius ryšius su kiekvienu lietuvių kilmės asmeniu visame pasaulyje? Kaip geriau tą padaryti, jei ne pilietybės įstatymu?

Kadangi iškilusis lietuvių mąstytojas Vydūnas pagarbiai puikuojasi ant 200 litų vertės banknoto, gal jo žodžiai prisibels iki vartotojiška kultūra persmelktos sprendimų priėmėjų savimonės. „Tauta nėra tiktai paprastas erdvės ir laiko dalykas. Tautos gyvata aiškiau negu kas kita pasaulyj parodo, kad jos pagrindas yra nuolatai veikiančios kūrybos galios.” Šiuo Vydūnas mus perspėja, kad tauta nėra savaime gyvuojantis reiškinys, kad tautą kuria jai priklausantys žmonės, atkakliai, surėmę pečius. Lietuvių tautos išeivija rodo nuolatines pastangas prisidėti prie šios kūrybos, tačiau norima šią gyvo tautos kraujo arteriją nukirpti arba taip užspausti, kad ilgainiui ji pati nugaiš.

„Tautos nykimo laikais nėra žmonių, kurie vykina tarsi visos tautos uždavinį. Jų neužgema jai. Ir nėra tad nė vieno, kuriuo būtų tvirtinama galimybė tautai gyvent. Vėl gi tokie, kurie griauja tautos gyvatą, yra tais laikais pakenčiami.” Argi šis apokaliptinis Vydūno sakinys neprimena mums liūdnos ir išsivaikštančios Lietuvėlės nūdienos, spalvingai atsispindinčios bulvarinės spaudos skurde, komercinių televizijų pragmatiškume, įvairių realybės šou paikam blizgesy, politikos cirko šurmuly, į patvorį parvirtusio tautiečio girtoje dejonėje?

Kad nekiltų pagunda iškelti mintį apie dviejų rūšių pilietybę: tautos ir valstybės (kilmės ir gyvenamosios vietos pagrindu), kuri pagimdytų dvigubai daugiau biurokratijos ir diskusijų, pabaigai norisi patarti pilietybės įstatymo kūrėjams vadovautis paprasta logika ne kaip sumažinti, o kaip padidinti lietuvių kilmę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių.