Apgaulinga ramybė

GINTARAS VISOCKAS

Lietuvoje – pats vidurvasaris. Lietuvos sostinė – ištuštėjusi. Kas tik gali – skuba atostogauti. Politinis gyvenimas Lietuvoje – tarsi aprimęs, juolab kad ir Seimo nariai baigė posėdžiauti, pavasarinėje sesijoje per daug aršiai nesusipešę. Tačiau tokia ramybė yra apgaulinga. Atidžiau pasižvalgius po Lietuvą ir kaimynines šalis, nesunku pastebėti, jog tikroji politika atostogų neturi ir niekad laisvadienių neturės. Nes atostogaujanti politika – mirusi politika.

Niekas politinių žingsnių geriau neapibūdina, kaip lyginimas iš pirmo žvilgsnio sunkiai palyginamus reiškinius. Štai rusiškas televizijos kanalas RTVi ir vėl parodė įdomų pokalbį su Tarptautinės ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto vadovu Genadij Mirski. Šnekėtasi visų šalių piliečiams aktualia tema – apie politinį prisitaikėliškumą. Sovietmečiu valdžiai nepataikavęs Mirski svarstė, kaip šiandien derėtų elgtis Rusijos piliečiams, matantiems valdžios savivalę ir piktnaudžiavimus.

Ekonomikos ir tarptautinių santykių žinovas neišguldė vienareikšmio atsakymo. Remdamasis unikalia gyvenimiška patirtimi, jis pateikė iškalbingų pavyzdžių, kai naudos tiek valstybei, tiek visuomenei atnešdavo ir komformizmas. Gamtoje negali būti tik dviejų spalvų – vien juodos ir baltos. Kai kurie rusai stojo į Komunistų partiją dar ir dėl to, kad turėtų realias galimybes kovoti su į Centro Komitetą sulindusiais niekšais, menkystomis bei savanaudžiais. Ir į KGB kai kas veržėsi, nuoširdžiai norėdamas įnešti į šią struktūrą padorumo, pažangumo, galų gale – sveiko proto. Toks mąstymas, pasirodo, turi realų pagrindą. Pasak Mirski, jei į Komunistų partiją ar KGB nebūtų ėję ir dori, sąžiningi žmonės, tai Michail Gorbačiov pertvarka 1990–1991 m. greičiausiai būtų pareikalavusi žymiai daugiau kraujo ir mirčių.

Taigi Rusijos piliečiai nūnai turi galimybę rinktis, net jei jų galimybė rinktis – maža. Mirski įsitikinimu, visuomet egzistavo ribos, kurių peržengti nevalia nė vienam save gerbiančiam piliečiui. Bet šiandien reikalavimai save padoriu piliečiu laikančiam asmeniui – kur kas griežtesni.

O koks prisitaikėliškumo laipsnis Lietuvoje? Didelis. Pavyzdžiui, ką byloja Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovybės sprendimas kolegą Evaldą Jurkevičių iš pačios rinkiminio sąrašo pabaigos ženkliai kilstelėti į sąrašo pradžią? Už ką jam tariamas didelis ačiū? Atsidėkojama už tai, kad jo vadovaujama laikinoji Seimo komisija leido iš Neringos Venckienės atimti teisinę neliečiamybę? O gal principinga, skrupulinga komisija privalėjo pasielgti priešingai? Juk antstolė su visa palyda pirmiausiai įsiveržė į teisinės neliečiamybės statusą turėjusios teisėjos Venckienės namus, ir tik po to, jau gerokai vėliau, iš teisėjos tas statusas buvo atimtas.

Šios „smulkmenos” parlamentaras Jurkevičius, be abejo, nepastebėjo. Kaip nepastebėjo ir kitos akivaizdžios „smulkmenos”. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (AT) pirmininkas Gintaras Kryževičius viešai ištarė itin nepagarbų žodį apie Venckienę, pavadindamas ją „pūliniu”. AT vadovas galimai padarė spaudimą visoms teisinėms institucijoms, nagrinėjančioms ar dar nagrinėsiančioms skandalingąją pedofilijos bylą. Man regis, parlamentaro Jurkevičiaus vadovaujama Seimo komisija privalėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog dabar Venckienei greičiausiai bus labai keblu apsiginti bet kokio lygio teismuose. Juk visa Lietuva žino išankstinę AT pirmininko nuomonę!

Tad konservatorių–krikdemų sprendimas kilstelėti Jurkevičiaus vietą būsimųjų rinkimų sąrašuose – keistas. Galbūt net bylojantis, jog šį rudenį už šią partiją, nepaisant visų jos nuopelnų, balsuoti negalima. Juk komformizmas, remiantis žymaus rusų politologo Mirski žodžiais, šiandien turi nepalyginamai griežtesnius reikalavimus nei anksčiau.

Tačiau kaip derėtų vertinti Venckienės bendražygio Andriaus Nako viešą pareiškimą ELTA agentūros konferencijų salėje, kad jie, jei tik paklius į Seimą, panaikins visus senaties terminus ekonominiams nusikaltimams. Kaip elementariausių dėsnių neišmanymą ar kaip populistinį šūkį? Kadaise ir šių eilučių autorius manė, jog senaties terminai sugalvoti tik tam, kad įtakingi nusikaltėliai galėtų išvengti pelnytos bausmės. Vis dėlto, rimčiau pradėjus domėtis teisiniais reikalais, tapo aišku, kam reikalingi senaties terminai ir kuo pavojinga nuomonė tų, kuriems esą nereikalingi senaties terminai. Na, aktorius Nakas gali sau leisti ginčyti senaties terminų reikalingumą, tačiau ne vieną dešimtį metų teisėja dirbusi Venckienė šiuo konkrečiu atveju, man regis, privalėjo pataisyti savo rėmėją. Bet nepataisė. Ir čia pat prarado kai kurių jai simpatizuojančių teisininkų palankumą. Populistų populistinėmis priemonėmis nenugalėsime.

* * *
Visai neseniai Kovo 11-osios Ak-to signataras Algirdas Patackas viešai kreipėsi į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo netoli Prienų miestelio dalyvius, apgailestaudamas, kad į Tėvynę sugužėję lietuvaičiai iš Amerikos, Azijos ar Australijos, deja, tikrosios Lietuvos nepamatys. Nepamatys dar ir dėl to, kad „šio renginio organizatoriai yra kosmopolitinės jėgos, užvaldžiusios viešąją erdvę ir diktuojančios savo skonį”.

Labai svarbi pastaba. Tačiau Kovo 11-osios Akto signataras kažkodėl nesvarsto kito, ne mažiau svarbaus klausimo: o kas panašius renginius organizuoti trukdo tautinėms jėgoms? Kas neleidžia joms užvaldyti viešosios erdvės savo idėjomis ir nuostatomis?

Akivaizdu, jog į priekį nepasistūmėsime tol, kol kritikuosime vien galingas ir įtakingas kosmopolitines jėgas, bet nematysime savo klaidų, savo susikaldymo, savo primityvumo. Stebint šiuo metu viešojoje erdvėje pasirodančius tautinės pakraipos straipsnius akivaizdu, jog niekas iš mūsų tautinių organizacijų vadovų nelinkęs ieškoti savų klaidų. Suprask, kalti tik globalistai, tik kosmopolitai.