Okeonologas Vytautas Klemas:

,,Mano visas gyvenimas susijęs su jūra”
Neseniai mus pasiekė džiugi žinia: Lietuvos mokslų akademijos (LMA) nauju užsienio nariu tapo okeonologas Vytautas V. Klemas. Ta proga gerb. profesoriaus paprašėme papasakoti apie savo įdomius darbus, pasidalyti mintimis apie šiandieninę mokslo padėtį Lietuvoje ir pasaulyje.

– Gerb. profesoriau, kodėl savo mokslinei veiklai pasirinkote okeonologiją ir aplinkos tyrimus?
– Galbūt potraukį tyrinėti jūros paslaptis nulėmė ir tai, kad esu gimęs prie jūros, be to, ir vėliau visą laiką teko gyventi netoli jūros. Studijavęs fizinę optiką ir inžineriją pradėjau naują technologiją pritaikyti jūros ir pajūrio tyrimams, nes pastebėjau, kad mes labai menkai tesuprantame jūros savybes ir joje vykstančius procesus. Mane visą laiką traukė jūros gelmių paslaptys.

– Jūriniai tyrimai – viena iš Jūsų darbo sričių. Kokie svarbiausi atradimai ir išvados padarytos šioje srityje?
– Atradimų yra daug. Mane labai nustebino gyvūnai ir augalai jūros dugne, kurie egzistuoja be deguonies, be saulės šviesos ir labai skiriasi nuo įprastos žemės paviršiuje esančios gamtos. Naudingiausi atradimai – tai turbūt jūros dinamikos srityje, t.y. srovių ir bangų modeliai, kurie mums leidžia apskaičiuoti jūros įtaką klimatui, srovių nešamas taršas, audrų kenksmingumą pajūriui ir t.t. Didelė pažanga padaryta pritaikant satelitus jūros tyrimams, nes jūra per plati, kad ją galima būtų tyrinėti tik laivais. Pavyzdžiui, su radaru ir kitais prietaisais galima iš satelitų sekti audras, kaip, pvz., viesulą Katrina, ir įspėti pajūrio gyventojus apie artėjantį potvynio ir vėjo pavojų.

– Jūs dėstote ir Lietuvos aukštosiose mokyklose. Kokie šio darbo tikslai ir motyvai?
– Aš gavau Fulbright stipendiją dėstyti satelitinę okeanografiją Klaipėdos universitete. Šio mano kurso tikslas yra supažindinti studentus ir jaunus profesorius su naujausia jūros tyrimo technika ir metodais, pvz., jūros srovių ir bangų matavimas su satelitų radarais, jūros produktyvumo ir užterštumo nustatymas su daugiaspektriniais vaizduokliais, GPS satelitų panaudojimu navigacijai, GIS geografinių informacijos sistemų pritaikymu gamtos modeliavimui ir ateities pasikeitimų numatymui ir t.t.

 – Vienas iš Jūsų veiklos tikslų – įvesti Klaipėdos universitete okeonologijos kursą. Kaip sekasi įgyvendinti šį sumanymą?
– Mes jau įvedėme satelitinės okeanografijos kursą, kurį privalo lankyti visi geofizikos, okeanografijos ir kitų specialybių studentai. Taip pat mes paruošiame vietinius dėstytojus, kad jie galėtų dėstyti mano kursus. Vienas iš jų – dr. Nerijus Blažauskas, jau ateinančiais metais dėstys pusę mano pagrindinio kurso. Dabar bandome praplėsti okeanografijos studijų galimybes, įvedant nemažai naujų fizinės ir biologinės okeanografijos kursų ir paruošiant šiuos dalykus dėstančius jaunus profesorius. Klaipėda turi didelį jūros inžinerijos ir jūreivystės paveldą, tad būtų apsileidimas neišnaudoti jo praplečiant jūros mokslų galimybes.

– Gal galite palyginti mokslo padėtį Lietuvoje ir JAV?
– Kai vykau į Klaipėdos universitetą, nuogąstavau, kad studentai bus truputį atsilikę ir negalės gerai suprasti mano dėstymo nelabai tobula lietuvių kalba.
Bet labai nustebau, kai pamačiau, kad jie turi neblogus matematikos, fizikos ir net biologijos žinių pagrindus. Jie buvo palyginus rimti, atliko namų užduotis ir baigė kursą gana gerais pažymiais. Jie puikiai suprato mano retkarčiais įterpiamus angliškus posakius ir mielai padėjo man išversti sunkesnius techninius terminus. Jei turėtume stipendijų, aš daugumą tų studentų mielai priimčiau į University of Delaware studijuoti.

– Baltijos jūros aplinka ir jos užterštumo problemos sulaukia įvairių visuomenės vertinimų. Ar Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio ir lėšų šios problemos sprendimui?
– Aš negaliu tiksliai pasakyti apie lėšas, bet susirūpinimo yra daug. Po LMA inauguracijos dalyvavau trečiame US/EU Baltic simpoziume Taline. Mes su keletu kolegų suorganizavome šiuos simpoziumus, kurių du pirmieji įvyko Klaipėdoje Jų tikslas – sukviesti apie 150 mokslininkų iš JAV ir visų 9 Baltijos jūros šalių nagrinėti fizines ir biologines jūros savybes ir pasikeitimus. Talino simpoziume buvo daug dėmesio skiriama ,,Nord Stream” dujotekio, kurį Rusija ir Vokietija planuoja tiesti per Baltijos jūrą, klausimui. Tiesiant dujotekį jūros dugnu, gali būti atkasta ir paskleista jūroje daug kenksmingų medžiagų. Taip pat kelia rūpestį naftos išsiliejimai iš laivų, uostų ir Rusijos D-6 naftos gręžimo platformos. Atliekami tyrimai rodo, kad yra nemaža galimybė, jog naftos išsiliejimai gali pakenkti Kuršių nerijai, kuri yra viena iš Jungtinių Tautų apsaugos zonų.

­– Ar niekada nebuvo kilęs noras grįžti gyventi į Lietuvą?
– Kiekvieną sykį, kai lankomės Lietuvoje, su žmona Vida svarstome, ar nereikėtų ten pirkti buto. Bet atvirai kalbant, mums, nuo mažens gyvenusiems JAV, būtų sunku palikti įprastą darbovietę, aplinką, papročius ir draugus.

– Ką, Jūsų nuomone, Lietuvai davė iškovota Nepriklausomybė?
– Mes Lietuvoje lankomės kas antri metai ir matome didelę pažangą visose srityse. Miestuose parduotuvės pilnos prekių ir dauguma miestiečių gyvena neblogai. Kaime ir pensininkams žymiai sunkiau. Džiugu, kad žmonės nebebijo Nukelta į 10 psl. Atkelta iš 4 psl. laisvai pasakyti savo nuomonę, gali keliauti, kur nori ir t.t. Svarbiausia tai, kad narystė NATO vis dėlto užtikrina tam tikrą valstybės saugumą, o priklausymas Europos Sąjungai atveria vartus į Vakarų Europą ir leidžia kraštui sustiprinti savo transporto, komunikacijos ir mokslo infrastruktūras.

– Nemažai gabių mokslininkų išvyksta į užsienį. Kaip Jūs vertinate šį ,,protų nutekėjimo” procesą?
– Iš tiesų gaila, kad tiek daug gabių žmonių išvyksta iš Lietuvos. Nemažai mano pažįstamų mokslininkų išvyko į užsienį, kadangi Lietuvoje kol kas sunku pragyventi dirbant tik mokslinį darbą. Manau, kad laikui bėgant Lietuvoje gyvenimo lygis pagerės ir nemažas skaičius ,,nutekėjusių protų” sugrįš. JAV turime daug kinų mokslininkų, kurie per praėjusius 30 metų ,,atitekėjo” į JAV ir iš pradžių nenorėjo grįžti į Kiniją. Dabar ten ekonominės ir profesinės sąlygos taip pagerėjo, kad dalis jų grįžta į Kiniją.

– Ar, Jūsų manymu, juntamas Lietuvos valdžios noras sudaryti palankias sąlygas mokslo plėtrai?
– Praeityje buvo noras, bet trūko pinigų ir iniciatyvos. Dabar padedant Europos Sąjungos fondams bus tinkamos sąlygos pagerinti įvairių mokslo įstaigų darbą. Aš pats tikiuosi prisidėti prie Integruoto mokslo, studijų ir verslo centro (Slėnio) Lietuvos jūrinio sektoriaus plėtrai įkūrimo Klaipėdoje. Šis centras ne tik praplės laivų statybos, remonto ir turizmo sektorius, bet ir sustiprins gamtinių išteklių valdymą ir jūros mokslų studijas keliuose universitetuose. Bandysiu pakviesti ir užsienyje dirbančius pažįstamus mokslininkus, kurie gali prisidėti prie šio sumanymo įgyvendinimo. Šio projekto įgyvendinime dalyvaus nemažai Klaipėdos krašto verslininkų, kurie yra suinterersuoti šio regiono plėtra.

– Jūsų žmona Vida – taip pat mokslininkė. Ar dažnai namuose kyla moksliniai ginčai?
– Mano žmona Vida daugelį metų dėstė matematiką gimnazijose ir koledžuose. Dabar ji dirba gide University of Pennsylvania muziejuje, kur ji specializuojasi senovės Egipto ir Afrikos skyriuose. Mūsų šeimoje moksliniai ginčai reti, bet jiems kilus aš ieškau lengviausio būdo išspręsti problemą, o Vida yra įsitikinusi, kad be prakaito nieko svarbaus nenuveiksi.

– Užauginote tris sūnus. Kokius kelius jie pasirinko? Gal bent vienas pasuko Jūsų pėdomis?
– Vyriausias sūnus Andrius tarnavo aviacijoje, kur dirbo su satelitais, kaip ir aš. Jis dabar gyvena Washington, DC ir su žmona Rūta augina gražią dukrelę Astą. Andrius mėgsta sportuoti, jis 1991 metais Lietuvoje laimėjo bėgimo maratoną.
Jauniausias sūnus Tomas prieš metus apgynė daktaratą iš MIT ir dirba Lincoln Labs prie Bostono. Kai kurie jo projektai truputį panašūs į mano tyrimų kryptį. Tomas yra ilgametis JAV karinių pajėgų olimpinės tinklinio rinktinės narys.
Vidurinysis sūnus Paulius turi gerą klausą, skambina pianinu ir padeda kelioms organizacijoms Philadelphia.

– Jūs puikiai kalbate ir rašote lietuviškai. Kaip sekasi šeimoje išsaugoti lietuviškas šaknis?
– Mane gerai lietuviškai rašyti vaikystėje išmokė puikūs mokytojai. Kada galime, stengiamės šnekėti lietuviškai, nors pritrūkę specifinių posakių neišsiverčiame be anglų kalbos. Kai sūnūs buvo maži, žmona veždavo juos į lituanistinę mokyklą. Visi trys sūnūs yra apsilankę Lietuvoje. Vienas dalykas labai įdomus – jauniausiais sūnus svečiuose mane kartais kalbina lietuviškai, lyg norėdamas pasakyti kokią nors paslaptį. Tokiu būdu jis, matyt, išsaugo tą nematomą ryšį, kuris sieja mus. Su vaikais karts nuo karto apsilankome Lietuvoje. Mus žavi Baltijos jūra, labai patinka Nida, Vilniaus senamiestis. Jauniausias sūnus puoselėja mintį kada nors nusipirkti sklypą Lietuvoje, Vilniuje jį labai sužavėjo Užupis.

– Ar lieka laiko laisvalaikiui? Kaip jį praleidžiate?
– Kai turėjome daugiau laisvo laiko, daug keliavome, dalyvavome tarptautinėse konfererencijose, lankėme teatrus ir koncertus, ir padėjome kitiems, kiek galėjome.
Dabar auginame mūsų 18 mėnesių anūką Joną Paulių, tai daug dėmesio ir laiko skiriame jo priežiūrai ir auklėjimui. Neseniai Jonas Paulius ir sūnus Tomas mus lydėjo kelionėje į Lietuvą ir Estiją. Džiaugiamės, kad abu turėjo progą susipažinti su giminėmis ir tėvų gimtąja žeme...

– Dėkoju už pokalbį.

 Kalbino
Loreta Timukienė