kavaliunas

Jonas Kavaliūnas. Laimos Apanavičienės nuotr

Išeivijoje buvimas neatleidžia mūsų nuo pareigų
savajai tautai ir savo kul­tūrai

Laima Apanavičienė  

Kiekvienas mūsų turėjome mokytojus – geresnius ir blogesnius, tuos, kuriuos šiandien prisimename ir tuos, kurių nenorime prisiminti. Mokytojais mes vadiname ir tuos, ku­riuos susitikome gyvenimo kelyje, nebūtinai mokykloje. Toks mano gyve­ni­mo kelyje sutiktas mokytojas yra Jonas Kavaliūnas, šiandien pažymintis savo gražią, 95ių metų sukaktį.

Be jokios abejonės, Jonas Kavaliūnas yra lituanistinio švietimo JAV patriarchas (Nebijau šio žodžio, nors vertinu ir daugelio kitų, dir­bu­sių ar tebedirbančių šioje srityje, darbą). Vien du didžiuliai darbo vaisiai – PLB Lituanistikos katedros Illinois University įkūrimas (kartu su kitais bendraminčiais) ir Mokytojų tobulinimosi kursų įsteigimas Dai­navoje, gyvuojantys tiek metų, rodo, koks pramatus buvo jo žvilgsnis į ateitį. Tai tik du darbo vaisiai. O kur dar kiti darbai?

Visas Jono Kavaliūno gyvenimo kelias susiję su pedagogika. Baigęs Vil­niaus universitetą, pedagogines žinias gilino Tuebingen, Purdue, Indiana University, Princenton University. Pradėjęs savo pedagoginę veiklą Lietuvoje, tęsė ją Vokietijoje, vėliau Amerikoje.

Atvykęs į Ameriką ne tik dėstė vokiečių kalbą amerikiečių mokyklose. Jis buvo vienas tų, kuris labai gerai suvokė, kad, norint išlaikyti lietuvių kalbą emigracijoje, neužtenka vien namuose kalbėti su vaikais lietuviškai. Puikiai suprasdamas, kad lietuviška šeima yra švietimo pagrin­das, jis taip pat supranto, kad, norint išlaikyti kalbą, reikia žinias susiste­minti, sukurti programą, pagal kurią mokinys galėtų kopti mokslo laiptais. Tad ,,pasiraitojęs rankoves” kibo į darbą. Sukaupęs gerąją patirtį iš Vokietijos 16-osios gimnazijos laikų (1980–1982 metais buvo šios mokyklos direktorius) ir iš darbo amerikietiškose mokyklose, J. Kavaliūnas, būdamas JAV LB Švietimo tarybos pirmininku, PLB valdybos vicepirmininku švietimui, su didžiausiu užsi­de­gimu, pasitelkęs bendraminčius, ku­rė lituanistinių mokyklų programas, leido vadovėlius, knygas, skirtas mokinių užklasiniam skaitymui, rū­pi­nasi patalpomis ir mokyklų išlaikymu. Jis taip pat pats rašo vado­vėlius.

Tuo pačiu jis puikiai suvokė, kad reikia rūpintis ir mokytojais, jų profesinio lygio kėlimu. J. Kavaliūnas buvo didžiausias mokytojų kursų sa­vaitės, kuri 1967 metų liepos 30 d. buvo atidaryta Dainavoje, Manchester, MI, sumanytojas. Tie kursai gy­vuoja iki šios dienos ir tikrai atneša di­delę naudą mokytojams. Juose mokytojai ne tik susitinki su kolegomis. Į stovyklą skaityti paskaitų atvyksta prelegentai iš visos Amerikos ir Lie­tuvos. Savaitė įtemto dar­bo stovykloje duoda tikrai daug – mokytojai sužino pedagogines ir leidybos naujienas, pasidalina savo darbo pa­tirtimi, parsiveža į mokyklas daug žinių bei min­čių.

Kaip jau minėjau, kitas J. Kavaliūno ,,kūdikis” – PLB Lituanistikos katedra Illinois University. Praėjo trys dešimtmečiai nuo prof. Rimvydo Šilbajorio pasiūlymo PLB seime 1978 m. įsteigti Lituanistikos katedrą viename iš JAV stambesnių universitetų. 1981 m. gruodžio 20 d. PLB pasirašė Lituanistikos katedros įsteigimo su­tartį su Illinois Univer­sity of Chicago. Taip įsikūrė nuolatinė institucija, nepriklausanti nei nuo studijuojančių skaičiaus, nei nuo universiteto sprendimų. Šis universitetas buvo pasirinktas ne tik todėl, kad Čiakgos apylinkėse gyvena daug lietuvių, bet ir todėl, kad jame jau nuo 1972 m. veikė lituanistinė ba­ka­lauro programa.

Katedros įsteigimo lėšų rinkimo vajus gulė ant J. Kavaliūno pečių. ,,Kas valstybei universitetas, tas norinčiai išlikti tautinei mažumai yra savas skyrius universitete, mūsų at­veju – Lituanistikos katedra. (<...>) Iš­eivijoje buvimas neatleidžia mūsų nuo pareigų savajai tautai ir savo kul­tūrai”, – sakė J. Kavaliūnas ,,Lietuvių dienų” korespondentui I. Me­dziukui (1984 m. sausio mėn.). Dide­lio žmonių pasiaukojimo, Lie­tuvių Fondo pagalbos dėka šis pasiry­žimas buvo įgyvendintas.

,,Iš viso suskaičiavau, kad per visus metus Lietuvių kultūros kurso išklausė ne mažiau kaip 500 (pusė tūkstančio!) studentų. Tam tikra jų dalis buvo lietuvių kilmės, bet di­džiausia dalis – daugybės kitų tautų atstovai. Universitete dėstomas kursas visada sudaro daug daugiau galimybių pažinti Lietuvą nei savarankiškas atsitiktinis interneto panaršymas ar kokia pavienė perskaityta knyga apie lietuvius”, – sako šiomis dienomis katedroje dirbantis profesorius Giedrius Subačius.

Vadinasi didžiulis triūsas nenuėjo veltui ir laikas parodė, kad Lituanistikos katedros įsteigimas pasiteisino.

Mokytojo triūsas neliko nepastebėtas. 2002 m. Lietuvoje jam įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2001 m. JAV LB Švietimo taryba jį adovanojo nusipelnusio Mokytojo premija.Ir šiandien Mokytojas nesėdi sudėjęs rankų. Jis daug dirba – tvarko didžiulį archyvą.

Sveikindama Mokytoją su gražia sukaktimi ir linkėdama Jam sveikatos visų lituanistinių mokyklų Amerikoje mokytojų vardu noriu padėkoti už didžiulį triūsą, už meilę moki­niams ir mokyklai, už begalinį rūpestį lituanistiniu švietimu.

Esu dėkinga likimui, lėmusiam savo kelyje sutikti tokį mokytoją.