IŠ NIEKO NIEKO IR NĖRA
Vasaros pradžioje nustojo veikusi lietuviška radijo laida ,,Studija R”. Kodėl ir kas toliau?

Birželio mėnesį nustojo penkias dienas per savaitę 4 val. p. p. (Čikagos laiku) veikusi lietuviška radijo laida ,,Studija R”. 30 metų skirtingu formatu (keitėsi laidos pavadinimai, o prieš 11 metų pasikeitė ir ,,Studiją R” ilgą laiką glaudusi radijo stotis) skambėjusi radijo laida buvo girdima ne tik Čikagos, jos apylinkėse, bet ir penkiose gretimose valstijose apsigyvenusių lietuvių.

Pats trumpiausias atsakymas, kodėl po tiek metų sėkmingai veikusi, ypač tarp trečios bangos lietuvių populiari radijo laida nustojo skambėti, yra – finansai. ,,Studijos R” vedėjai Ramunė ir Raimundas Lapai mano, jog finansų trūkumas ir bandymas kasdien išgyventi tėra didelio išeivijos žiniasklaidos rūpesčių kūgio viršūnė. Nors, kaip teigia Lapai, be žiniasklaidos nebūtų visuomeninės veiklos išeivijoje, organizacijos, pavieniai asmenys neskuba jos remti. Raimundo nuomone, lietuviškos organizacijos smarkiai melžia žiniasklaidą, o paskui į metų pabaigą išmeta našlės skatiką, manydamos, kad 20 ar 50 dol. yra didžiausia parama. ,,Studijos R” vedėjai mano, jog kitaip galėtų elgtis ir Lietuvių Fondas (LF) ir jų radijo laidą kasdien paremti normaliai apmokamais skelbimais. Tokiu būdu jis prisidėtų ne tik prie ,,Studijos R” sugrįžimo į eterį, bet ir užtikrintų laidų tęstinumą. Maža to, būtent per Lapų vedamą radijo laidą LF galėtų bandyti užmegzti dialogą su trečiabangiais, kurie, pasak vedėjų, buvo pagrindiniai jų laidų klausytojai. Ramunės įsitikinimu, nors jų radijo laida ir neatitinka Fondo įstatų, galima parama yra valios dalykas – jei nori, visada galima atrasti būdą, kaip paremti.

– Ramune, Raimundai, ką reikėtų daryti, kad jūsų radijo laida būtų atgaivinta, o atgaivinus, kad toliau gyvuotų?

– Ramunė: Galima sugalvoti koncepciją, kuri būtų šiuolaikiška ir patraukli šiuolaikiniam klausytojui. Galima būtų daryti labai modernią radijo laidą, su daug garsų, judrią ir mobilią. Galima eiti tokiu keliu, kuriuo eina Garrison Keillor ir daryti tokį senamadišką radiją, kur viskas tikra, kur žmonės susirenka, kalbasi apie gyvenimą, čia pat muzikuoja. Radijas, kaip ir knyga, nepaisant, kad atsirado internetas, turi savo nišą. Tačiau kokia koncepcija bebūtų, viskas susiveda į finansus. Mums tiesiog nesiseka prieiti prie tų žmonių, kurie galėtų paremti mūsų projektą, jiems tai būtų neskausminga, nes jie ,,sėdi ant pinigų”. Galbūt jie prisideda prie kažkokių lietuviškų projektų rėmimo, bet ne radijo, mat radijas nėra jų interesų lauke. Mums nesiseka surasti žmonių, kurie patikėtų mumis ir su kurių pagalba galėtume daryti puikią laidą. Nes iš nieko nieko ir nėra. Būtų logiška, kad paremtų lietuvių kilmės verslininkai. Yra pavyzdžių, kai vokiečiai fabrikantai rėmė vokišką radiją ne dėl to, kad jis būtų labai geras, bet dėl to, kad jis vokiškas. To mes tikėtumėmės.

– Kodėl jūsų ,,Studijai R” sunku surasti kelią į tų lietuvių verslininkų pinigines?

– Raimundas: Tai platesnis klausimas. Lietuvis verslininkas ar profesionalas nepasitiki reklamos pajėgumu. Ir tai yra blogiausias dalykas. Kodėl per tiek dešimtmečių man buvo lengviau nueiti pas vokietį, lenką, žydą ir gauti iš jų skelbimą? Nes jie supranta reklamos pajėgumą. Lietuviai to nesupranta. Štai kur šuva pakastas.

Antra, lietuviškas dosnumas, karitatyvumas. Kiek dešimtmečių tokia organizacija kaip Lietuvių Fondas egzistuoja ir kiek ji surinko milijonų? Mano nuomone, nedaug. Mes rengiame savo vajus du sykius per metus. Nenorėjome jų, bet buvome priversti. Pernai rudens vajus buvo pats sėkmingiausias mūsų istorijoje, bet iš tų pinigų sugebėjome užmokėti gal poros savaičių eterio laiko. To vajaus aukotojai apie 90 proc. yra senoji, ištikimoji dypukų karta, dabar jau pensininkai. O kas mūsų klausytojas? Drįsčiau sakyti, kad apie 70 proc. yra trečiabangiai. Bet tarp pastarųjų nėra to karitatyvumo. Jiems geriau nueiti į rusišką naktinį klubą, ten paūžti, pakloti tūkstantį ir daugiau dolerių, negu paremti radijo laidą, kurios klausosi.

– Ramunė: Kas dėl stambių verslininkų, ne tiek jau daug mes asmeniškai ir kreipėmės į tuos žmones, nelabai jų daug ir pažįstame. Mes vis tikėjomės, kad jie patys atsišauks. Kitas dalykas, tai pasakytina ir apie atskirus asmenis, gal klystu, bet man atrodo, kad čia egzistuoja tas ,,ranka ranką plauna” dėsnis. Norėtųsi turėti lygiaverčius, partneriškus santykius, kur vieni kitus gerbia, kur nebūtų nieko paslėpta. Labai dažnai sekasi tiems žmonėms, kurie yra linkę pataikauti, žaisti tam tikrus žaidimus. Mes niekada to nemokėjome daryti. Praeityje yra buvę atvejų, kai žmonės, pasaulio galingieji palankiai žiūrėjo į mūsų laidą, bet išgirdę nepageidaujamą asmenį, iš karto mums skambindavo ir pastatydavo sąlygą: jei jis/ji dar kartą kalbės, mes nutraukiame skelbimus ir pan.

– Vadinasi, lietuviai yra linkę žiūrėti į žiniasklaidos priemonę, kurią parėmė, kaip į savo nuosavą daržą?

– Ramunė: Tam tikra kategorija, ypatingai vyresnės kartos žmonių, kurie jaučia, kad jie turi tam tikrą galią bendruomenėje, tą daro. Jie nesupranta, kad vienintelis dalykas, kurio jie turėtų reikalauti iš jų remiamos žiniasklaidos, tai – profesionalumas, o ne žiūrėti, draugas ar ne draugas kalba per radiją.

– O ar negalvojate eiti Arvydo Reneckio (,,Amerikos lietuvių TV”) keliu ir tapti, pavyzdžiui, JAV LB padaliniu?

– Ramunė: Tikrai ne. Galvojame apie visokius variantus, bet apie šį visiškai negalvojome. Nepriklausomybė yra pernelyg brangus dalykas.

– Raimundas: Kaip visada sakydavau, mes viską pranešdavom: the good, the bad, the ugly. Niekas mūsų necenzūruodavo ir, man atrodo, užtat visuomet ir liko ta lietuviškų organizacijų neapykanta mums, nes mes nepakeldavome savo rankų ir nesakydavome, ar galima tą sakyti, ar ne.

– Ramunė: Tu negali tarnauti visiems dievams, turi būti ištikimas sau. Nes jei pameti save ir savo teisybę aukoji, tada viskas, iš tavęs nieko nėra. Nemokėčiau tarnauti ir tam, ir trečiam, ir ketvirtam...

– Raimundas: Nors buvo tokių atvejų praeityje, kai siūlydavau organizacijoms: ,,Išpirkite tam tikrą laiką pas mus ir jūs savarankiškai galite tvarkytis. Tai gali būti mūsų rėmuose, kaip nepriklausoma dalis.” Bet nebuvo atgarsio. Pagaliau, pažiūrėkime į JAV LB, konkrečiai Phildelphia ,,Balsą”, kiek jis egzistavo? Jeigu lietuviškos organizacijos nebūtų abejingos, mes galėtume sėkmingai toliau tęsti savo laidą.

– Atrodo, kad jūsų noras išlikti savarankiška, privačia, tik jūsų rankose esančia radijo laida neleidžia atitinkamai jūsų paremti ir LF?

– Raimundas: Tai netiesa. Sukurtas mitas, kad Lapų radijas yra privatus verslas. Kokia gali būti privati žiniasklaida šiais laikais? „Vakarai”, „Amerikos lietuvis” turi popierių ir jį gali parduoti, užprenumeruoti. Mes negalime radijo parduoti. Yra būdų, kaip tą paramą apiforminti – kaip švietėjišką projektą, kaip stipendiją, galų gale, kaip reklamą. Kada Fondo beprašysi, niekada neduos, o pildyti anketas yra beviltiškas reikalas. Esame persona non grata.

– Ramunė: Taip, formaliai mes gal ir neatitinkame Fondo įstatų: neturime nei valdybos, nei tarybos. Bet tai yra tik valios dalykas. Jei nori, visada galima atrasti būdą, kaip paremti.

– Tad kokia ateitis? Kiek reikėtų pinigų mėnesiui, metams, kad jūsų radijo laida galėtų vėl išeiti į eterį? Kokie svarstomi variantai?

– Ramunė: Variantų yra nuo iki: nuo savaitgalinės laidos iki pusvalandžio penkis kartus per savaitę, iki galbūt internetinio radijo. Svarstomi įvairūs variantai. Bet be ko mes negalėtume pradėti, tai be žinojimo, kad skelbimai padengs mūsų išlaidas. Mes per gyvenimą esame sukišę labai daug savo santaupų. Gerai, kai jų buvo: papildomas uždarbis, palikimas... Idealu būtų, jei radijas neštų kažkokias pajamas. Jei galėtume iš to gyventi, gerėtų darbo kokybė.

– Raimundai, tu jau anksčiau užsiminei apie ,,Studijos R” klausytoją? Kas jis?

– Raimundas: Iki 70 proc. mūsų klausytojų yra trečiabangiai, atvykę iš Lietuvos. Manau, kad juos galima suskirstyti į dvi kategorijas. Viena jų, tai mąstantys žmonės, kuriems įdomu, kas vyksta Lietuvoje. Kita, mažiau mąstanti dalis, yra ta, kuri domisi sportu. Visuomet esame skyrę daug dėmesio sportui. Kai vyko olimpinės varžybos, ne vieną sykį esame turėję savo sporto komentatorius, „Žalgirio”, „Lietuvos ryto” žaidimų paskutinės minutės skambėjo mūsų eteryje. Pagal savo formatą mes pasiekdavome didžiausią lietuvių, gyvenančių vidurvakario valstijose, skaičių, jau 11 metus pasiekiame juos ir internetu. Mane stebino, kiek daug žmonių mums skambindavo iš rytinio pakraščio, Florida valstijos.

– Ramunė: Vieną bangą pražiopsojome, nes tada buvo ne patys geriausi laikai. Tai tie žmonės, kurie atvažiavo į Ameriką prieš kokius 8–7 metus. Pastebėjau vieną dalyką, kad mūsų klausosi labai inteligentiški žmonės. Niekada neturėdavome nemalonių atvejų, nebuvo, kad kas nors kalbėtų negražiai. Net jeigu ir labai kontroversinė asmenybė mūsų programoje kalbėdavo, viskas vyko ribose. Niekada nebuvo taip, kad nepaleisdavome žmogaus skambučio į eterį.

– Kaip ieškojote naujų klausytojų?

– Ramunė: Mes neieškojome. Čia ir buvo mūsų problema.

– Raimundas: Gal ir taip, bet anksčiau kurį laiką turėjome barterinę sutartį su ,,Draugu”. Tokiu būdu bandydavome pasiekti tam tikrą žmonių skaičių. Kas paims 1979, 1980 metų ,,Draugus”, pamatys „Žemė L Productions” ir mano vestas laidas. Tą iki šiol darome su „Amerikos lietuviu”.

– Ramunė: Rankų trūksta. Būtų gerai, kad būtų daugiau žmonių. Jei pradėsime naują laidą, norėčiau, kad ją lydėtų jei ne internetinis radijo variantas, tai bent jau radijo svetainė, kuri leistų palaikyti ryšį. Tuo pačiu galėtume pritraukti naujų klausytojų.

– Ar per tuos metus turėjote savanorių?

– Ramunė: Buvo tokių. Tadas Dunčia pradėjo pas mus, buvo Diana Gedgaudaitė. Nebuvo visiškai savanoriškai, kartais paremdavome pinigais. Kiekvienas, kuris daro savo, žino, kad tai didesnė atsakomybė, ir žmonių, kuriais galėtum pasikliauti, ir jie tikrai tą veš, net jeigu ir apmokamai, sunku rasti. 15 metų mums padeda kompiuterių guru Gintaras Raudonikis. Ir daro tai už ačiū.

– O ar galvojote kreiptis pagalbos Lietuvoje?

– Raimundas: Taip ir ne vieną kartą. Kiek kartų buvo belstasi. Prieš daugelį metų pradėjau barškintis į Lietuvos radijo ir televizijos spaudos rėmimo fondą. Žmonės buvo labai palankūs, bet – kaip kontroliuoti tai, kas vyksta už LR ribų? Tiesa, kiti gaudavo, bet ne mes. TMID’as parėmė radijo laidą „Margutis II”, ir ne vieną kartą. Iš pradžių kalbėjo apie galimą paramą, bet viskas tuo ir pasibaigė. Nors buvo laikų, prieš 18–19 metų, kai privačių reklamų iš Lietuvos turėjome.

– Kodėl pasirinkote radiją kaip vieną iš žiniasklaidos priemonių, kodėl ji yra svarbi?

– Ramunė: Jaučiau, kad jei būčiau pasilikusi Lietuvoje, teatro kritikos duoną būčiau iškeitusi į žurnalistiką. Lietuva keitėsi ir buvo baisiai smalsu pačiam suvokti, kas vyksta, tuo pačiu su kitais tuo pasidalinti. Tai buvo labai natūralu. Taip viskas ir prasidėjo. Kai pradėjome žinių formatą 1990 metų pabaigoje penkis kartus į per savaitę, ,,Draugo” pirmame puslapyje dar nebuvo žinių iš Lietuvos. Mes jas skleisti pradėjome patys pirmieji.

– Raimundas: Radijas yra pats operatyviausias iš visų žiniasklaidos šakų. Ir tiesioginis ryšys.

– Ramunė: Klasikinis radijas turi prasmę, kaip kinas, teatras ir knyga.

Kalbino Dalia Cidzikaitė

Nuotraukos iš ,,Studijos R” archyvų.