© Jonas Kuprys
Ar Amerikos lietuviai išnyks be pėdsako?

Dr. Stasys Bačkaitis

Neseniai išleistas Algio Luko albumas, įamžinantis lietuvių bažnyčias, yra vertingas JAV išeivijos pastangų ir pasiaukojimo išsilaikyti lietuviais įvertinimas. Neseniai ši tema buvo liesta ir „Drauge” išspausdintuose straipsniuose apie Pennsylvania lietuvių įsikūrimo vargus ir skausmus Shenandoah apylinkėje, mažlietuvių palikuonis Texas valstijoje, Dariaus ir Girėno skrydžių organizavimą ir jų paminėjimą, Vyčių šimtmetį, JAV lietuvių atstovavimą pristatant Lietuvą pasaulinėje parodoje, kai Lietuva net nebuvo valstybė ir pan. Panašiomis temomis straipsniai anglų kalba pasirodė „Bridges” ir „Lithuanian Heritage” žurnaluose. Nors turime gana didelį skaičių pavienių ir padrikų rašinių bei leidinių, JAV lietuviai neturi bendros, visas ideologines sroves apimančios istorijos, kuri pateiktų gana pilną vaizdą apie mūsų kilmės žmonių praeitį Amerikoje, ypatingai anglų kalba. Nykstant parapijoms ir greitai retėjant dar istorinę atmintį turinčioms kartoms, yra didelė tikimybė, kad kitų dviejų kartų bėgyje ištirpsime „globalizmo” apimtame pasaulyje ir ypatingai JAV, beveik ir be pėdsakų.

Numatydamas tokį pavojų visoms Amerikoje įsikūrusioms tautybėms, vienas žydų kilmės žmogus iš New York siekia įsteigti plataus masto muziejų Washington, kur būtų papasakota apie JAV apsigyvenusių tautybių kilmę, jų atvykimą ir įsikūrimą įvairiose vietovėse, tipišką jų gyvenimą, jų ir jų vaikų pasiekimus bei indėlį į JAV gyvenimą. Lietuviai yra pakviesti dalyvauti šiame projekte, ir ALT palaiko šiuo reikalu ryšius. Tai daugiametis projektas, į kurį įsijungęs ir JAV Kongresas, ir eilė visuomeninių bei etninių organizacijų, verslo ir pramonės bendrovių. Keliu šį klausimą dabar, nes gavus pakvietimą konkrečiai prisidėti prie projekto, bus per vėlu pradėti ruoštis. Apie tinkamai paruoštą medžiagą, apie visą apimantį  įvairių JAV lietuvių kartų gyvenimo apibūdinimą, gerai pagrįstą bei suvoktą ir kruopščiai dokumentuotą, turime pradėti galvoti dabar. Gerai paruošti ir plataus masto eksponatai būtų neišdildomas ir akivaizdus paminklas JAV lietuviams.

Dalia Cidzikaitė, „Draugo” gegužės  7 d. laidoje, pristatė savo pokalbį su JAV LB Krašto valdybos pirmininke Sigita Šimkuviene – „Dirbkime dėl to, kad tai smagu”. Tarp įvairių pagirtinų iniciatyvų ir kartais sunkiai įvykdomų JAV LB darbų, paminimas ir ,,Lietuvos istorijos” ruošimas ir išleidimas anglų kalba. Daugiau detalių apie tai suteikė prof. Vytautas Černius laiške „Draugui”, išspausdintame gegužės 21 d. Jis pamini, jog trijų vertėjų redakcija jau daugiau kaip treji metai verčia Istoriją į  anglų kalbą. Paviršutiniškai žiūrint būtų lyg ir puiku, jog JAV lietuviai šią Broniaus Makausko knygą ne tik išvers, bet ir išleis. Savanorių grupės siekis yra tikrai sveikintinas, nes  knyga  į anglų kalbą bus išversta tiksliai, su šiais laikais priklausančiomis nuorodomis į kitus šaltinius ir t. t. Tačiau kyla klausimas, kodėl JAV LB mano, kad šis leidinys dar yra reikalingas, kai Lietuvoje neseniai buvo išleista keturių garsių profesorių redaguota ,,Lietuvos istorija” net šešiomis kalbomis? Be abejo, prestižinis leidinys anglų kalba yra ir pasaulio lietuviams naudingas bei reikalingas. Bet ar bus kas daugiau pasiekta su dar vienu tas pačias žinias ir duomenis pateikiančiu leidiniu? Atrodytų, jog išleidimas dar vieno ,,Lietuvos istorijos” leidinio, jeigu jis reikalingas Lietuvos valstybei, turėtų būti ir jos lėšomis spausdinamas. Tai neturėtų būti tik vienos JAV LB (iš daugiau nei tuzino pasaulyje esančių lietuvių išeivijos bendruomenių) reikalas.

Manyčiau, kad JAV LB pirminė pareiga turėtų būti didesnis rūpestis išlaikyti ir puoselėti lietuvybę savo kieme, o mažiau kreipti dėmesį į Lietuvos reikalus, primenant, kaip jie turėtų tvarkytis, kam teikti ar atimti pilietybę, kokią istoriją paruošti pasauliui skaityti, kaip tai atlikti. Dr. Roberto Vito, Lituanistikos tyrimo ir studijų centro pirmininko žodžiais, „…mes (JAV lietuviai) ne tik gyvename ir kuriame, bet ten, kur gyvename, turime ir kaupti, ir platinti, ir skleisti. To nedarydami išduotume savo kultūrą ir paveldą…” Lietuva jau yra subrendusi ir suvereni valstybė, atsakinga už savo ateitį,  gyvenanti ir besitvarkanti pagal savo nuožiūrą ir savo jėgomis. Ji tą daro beveik nekreipdama dėmesio į mūsų kasmetines rezoliucijas ir pareiškimus.

Su Lietuva mes turime bendrauti plačiai. Bet  labiausiai privalome rūpintis mūsų lietuviškos bendruomenės išlikimu išeivijoje ir nelaukti iš Lietuvos tai veiklai gairių, „koordinatorių”, „planuotojų”,  ar pašalpos. Aišku, bendravimas su Lietuva kultūrineje, švietimo, sporto, mokslo, meno, vieni kitų pažinimo plotmėse, religiniuose reikaluose, taip pat užtikrinant mūsų išeivijos teises, atstovaujant jos teisinius reikalus Lietuvoje yra svarbios išeivijos gyvastingumo palaikymo priemonės, jos pageidaujamos ir skatinamos. Tačiau tai neturėtų būti daroma slopinant mūsų dėmesį savo pačių namams, nes ten, kur gyvename ir kuriame,  ir yra mūsų namai. Tuo pačiu Amerikos lietuviai, kaip JAV piliečiai, turėtų stebėti ir rūpintis, kad JAV, kaip valstybė, teiktų tinkamą dėmesį Lietuvos reikalams ir jos apsaugos užtikrinimui.

Nors ir kaip smagiai jaustumėmės kai kuriuose suėjimuose ar renginiuose, reikia ieškoti būdų, kaip sutelkti tautiečius ilgalaikiam bendruomeniniam gyvastingumui, nes lietuvių pėdsakai JAV nyksta tiesiog akyse. Ačiū Dievui, dar turime puikių bendruomeninės veiklos pavyzdžių, pvz. gana gerą lituanistinių mokyklų tinklą, Dainų ir Šokių šventes, sportinius klubus, keleto kultūrinių centrų veiklą, kartas nuo karto vienos ar kitos bendruomenės renginius bei vis dar gyvuojančias skautų, ateitininkų ir vyčių organizacijas. Nors tai pagirtinas ir labai skatinamas judrumas, tačiau vien smagumais pasiremdami toli nenueisime. Reikia spręsti mūsų išnykimo problemą didžiajame JAV tautybių virdulyje, ir mokytis iš kitų, kurie tame pačiame katile gana gerai išlaiko savo savistovumą ir savitumą.

Vienas iš tokių neatidėliotinų projektų būtų išsamios JAV lietuvių išeivių istorijos anglų kalba sudarymas, kad čia gyvenantys turėtų galimybę ne tik sužinoti apie savo tėvų, senelių ir prosenelių praeitį atkeliavus į JAV, bet ir patys nenueitų į užmarštį kaip JAV gyventojams mažai žinomos tautos atstovai. Toks leidinys (spausdintas ir elektroninėje erdvėje) turėtų pateikti lietuviui išsamų vaizdą – nuo pirmųjų išeivių įsikūrimo įvairiose vietovėse iki šių dienų veiklos ir pasiekimų. Tai būtų naudinga ir mūsų pačių palikuonims, taip pat atvertų akis tiems, kurie bijo ar gėdinasi savo lietuviškos kilmės. O parodyti ir papasakoti apie save turime daug ką įspūdingo. Jeigu tai nebus padaryta, už poros kartų pranyksime be pėdsako, kaip viena po kitos pranyksta mūsų bažnyčios ir veiklos centrai.

Turint išsamų JAV lietuvių istorijos apibūdinimą, toks leidinys  padėtų daugeliui nutrupėjusių lietuvių atrasti savo tapatybę, ją suprasti ir įvertinti, kiek daug buvo padaryta ne tik atgaivinant lietuvišką savimonę čia, JAV, bet ir jau daugiau nei pusantro šimto metų kovojant už lietuvybės įsitvirtinimą, lietuvių tautos išlikimą ir jos išsilaisvinimą pačioje Lietuvoje. Kitiems tai būtų prestižą suteikiantis dokumentas, kad lietuviai – ne tik Upton Sinclair ,,Raisto” palikuonys, bet ir daug pasiekę bei prisidėję prie JAV valstybės gerovės. Pavyzdžių yra tūkstančiai, tik jie nesudėti į ryškiai matomą vietą, kad būtų atpažįstami ir pripažinti.

Norėčiau paminėti, kad dažnai tenka sutikti lietuviškai nekalbančius žmones, kurie sužinoję, kad aš lietuvis, atskleidžia, jog ir jų seneliai ar proseneliai yra lietuvių kilmės. Daugelis norėtų sužinoti apie savo kilmės kraštus ir aplinkybes, kurios privertė jų protėvius emigruoti, norėtų sužinoti, kaip jie čia atvyko bei įsikūrė ir pan. Kiti nėra tikri, ar jie lietuvių, ar lenkų kilmės, nors kartais lyg per miglas prisimena tėvų arba tėvukų gyventą vietovę,  vieną kitą lietuvišką žodį. Dar kiti, tarp jų ir daug svetimtaučių, nustemba išgirdę apie lietuvių kilmės žmonių įtaką JAV gyvenime, sutelktus kultūrinius lobius Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, Balzeko muziejuje, ALKA Putname, Pasaulio lietuvių centre ir t. t.

Šiuo metu man tarpininkaujant apie savo šaknis bando sužinoti bent du žmonės: viena – trečios kartos Utah gyvenanti moteris ir penktos kartos jaunas studentas, kuris ne tik mokosi lietuviškai, bet ir sąmoningai siekia tapti lietuviu. Taip pat matėme į JAV Kongresą atvykusius iš Texas mažlietuvių palikuonis, iškeliančius savo kilmę ir norinčius atkreipti dėmesį į savo protėvių nueitą kelią. Dar kitas atvejis – vieno žymaus universiteto plėtros direktorius bando atrišti savo prosenelių praeities mazgą.

Tarp kitų bendruomenės projektų, gal būtų naudinga, pvz. baigiantiems lituanistines mokyklas ruošti ekskursijas į Čikagoje esančius lituanistikos, kultūros ir kitokius veiklos centrus. Būtų svarbu, kad jauni žmonės įsidėmėtų, jog ir čia, JAV, turime didžiulius mūsų veiklos ir kultūros turtus, kurie yra ir jų istorijos dalis (kasmet amerikiečių mokiniai gausiai lanko Washington esančius muziejus ir kitus istorinius paminklus).

Baigiant norėčiau pastebėti, jog mano paminėtas išsamios JAV lietuvių istorijos sudarymas ir išleidimas nėra vienintelis būdas pagerinti JAV LB išlikimo galimybes. Turint dar neblogai veikiančią spaudą ir tūkstančius skaitytojų, būtų labai svarbu įtraukti kuo didesnį jų skaičių į aktyvų dialogą, sužinoti jų rūpesčių apimtis, ką ir kaip reikėtų pasiekti, kas taisytina ar naujai įdiegtina. Nors idėjos turėtų rūpėti JAV LB Tarybai, iki šiol per plačią bendruomenės narių apklausą neteko girdėti apie nuomonių telkimą. Turint internetinėje erdvėje plačius bendruomenių narių adresynus, tai neturėtų būti per daug sunkus uždavinys.

Tikiuosi, kad šių minčių iškėlimas paskatins JAV LB Krašto valdybą pakreipti savo planus ir siekius mūsų pačių visuomenės tautinio susipratimo ir išlikimo linkme. Būtų dar geriau, kad šių žodžių skaitytojai išreikštų savo nuomonę per spaudą ar LB tinklalapyje – ar veikla pakankama, ar reikia kitų krypčių bendruomenės veikloje ir kokios jos turėtų būti.