Dar kartą į A. Brazausko palikimą pažvelgus

DONATAS JANUTA
 
,,Štai šiandien prisimindami Algirdą Mykolą Brazauską, turime pripažinti, kad vertiname jį veikiau emociškai, nei vadovaudamiesi faktais apie nuveiktus ar nenuveiktus darbus.” (Egidijus Vareikis, ,,Draugas”, 2010 m. liepos 1 d.).

Emocijos yra natūrali reakcija vertinant žmogų kaip žmogų. Bet dabar daug dėmesio buvusiam prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui rodoma ne todėl, kad jis buvo vien tik žmogus, bet todėl, kad jis Lietuvą valdė daugiau negu pusę praėjusių 20 nepriklausomybės metų. Ne emocijos, bet faktai apie jo veiklos rezultatus yra svarbiausia, vertinant politiką, kurio sprendimai palietė kiekvieno Lietuvos gyventojo kasdieninį gyvenimą ir ateitį.

Buvusio prezidento Brazausko asmeniškai nepažinojau ir nebuvau sutikęs. Todėl negaliu pasigirti, kaip Raimundas Lapas (,,Draugas”, 2010 m. liepos 10 d.), kad jis man kokią knygą autografavo ar kad jo prašymu kas nors pasiūlė man puoduką arbatos ar kokią kitą paslaugą ar malonę. Ir šokti manęs Brazauskas tikrai nekvietė, nors toks gestas buvusiai ,,Draugo” vyr. redaktorei padarė tokį įspūdį, kad ji viešai apie tai paskelbė (tame pačiame Lapo straipsnyje). Tačiau nors nebuvau prez. Brazausko nei sutikęs, nei sulaukęs iš jo jokių asmeninių malonių, per paskutiniuosius 20 metų gerai susipažinau su jo, kaip Lietuvos prezidento ir premjero, veikla, kaip politiku ir šiek tiek kaip žmogumi.

Prez. Brazauskas aiškiai buvo doras žmogus ir gabus politikas. Ir, atrodo, jis tikrai pagal savo supratimą norėjo valstybei gero. Daug gero Lietuvai buvo padaryta per praeitus 20 metų, prie ko jis prisidėjo ir tą reikia pripažinti. Tačiau Brazauskas buvo išauklėtas sovietinėje sistemoje ir niekuomet neatmetė, turbūt nepajėgė atmesti, tos sistemos mąstymo ir tvarkos, įskaitant ir jos nomenklatūrinių privalumų. Todėl jo palikimas Lietuvai atnešė ne tik gero, bet ir daug žalos, kuri pastebima ir šiandien ir turbūt dar ilgai tęsis ateityje.

Brazausko žalingą įtaką Lietuvai ir jo palikimą galima mandagiai nutylėti, kada kalbame apie jį kaip žmogų. Bet negalima to nutylėti, kada kalbame apie Brazauską kaip Lietuvai vadovavusį politiką. Kai į viešumą iškeliami neigiami ar nepatogūs faktai apie Brazausko veiklą, yra mažiau negu nesusipratimas vadinti tai ,,persekiojimu, šmeižimu ir šantažo vajumi” (R. Lapas, ten pat). Dar blogiau yra pravardžiuoti tuos, kurie mėgina objektyviai įvertinti Lietuvos valstybės nueitą kelią, vadinant juos ,,saujele piktavalių, suklaidintų avelių, įniršusių ir neapykanta pulsavusių” (ten pat) vien dėl to, kad tavo nuomonė nesutampa su jų.

Nereikia minėti ,,Draugystės” viešbučio ,,prichvatizacijos” ir jo atidavimo savo žmonai ir kitų finansinių skandalų, susijusių su Brazausku. Tik pažiūrėkime į šiandieninę Lietuvą, kurios kryptį ir ateities eigą Brazauskas nustatė, šaliai vadovaudamas daugiau negu pusę praėjusių 20 metų. Lietuva šiandien dvasiškai ir ekonomiškai yra suirusi.

Palyginkime Lietuvą su Estija. Pasaulinė ekonominė krizė palietė visus kraštus, bet ne visos valstybės vienodai kenčia nuo jos. Estija, mažiausia iš trijų Baltijos šalių, pasaulinės krizės metu turi stipriausią ekonomiką. Ji, net ir krizės metu tvarkingai susitvarkiusi savo finansus, yra vienintelė iš Baltijos valstybių, planuojančių ateinančiais metais įsivesti eurą. Jos gyventojai nebėga į kitas šalis, nors didelė dalis Estijos gyventojų net nėra estų tautybės. Estijoje nekalbama, kaip Lietuvoje, kad jauniems žmonėms nėra perspektyvų ateičiai. Nėra Estijoje ir tokio masto korupcijos, kaip Lietuvoje.

 Skirtumas tarp šiandieninės Estijos ir Lietuvos yra ryškus, kaip yra aiški ir to skirtumo priežastis. 1992 metais Estija premjeru išrinko reformatorių, kai tuo pačiu metu Lietuvoje su savo perkrikštyta komunistų partija pradėjo vadovauti Brazauskas. Kai Skandinavijos valstybių prityrę specialistai buvo pakviesti būti Estijos valdžios patarėjais, Brazauskas apsistatė sena sovietinės nomenklatūros chebra, kurią pasodino į valdiškas vietas. Tos Brazausko chebros nariai vadovauja Lietuvai ligi šiol. Brazauskas ir jo sovietinė nomenklatūra ne tik nepajėgė daryti veiksmingus sprendimus valstybės naudai, bet ji visuomet pirmiausia pasirūpindavo savimi, o ne valstybe. Tokiems nebuvo nei laiko, nei noro rūpintis valstybės nauda.

 Kiek kartų esame girdėję iš Lietuvos žmonių, kad valdžioje – visi vagys? Kodėl tiek daug kalbama ir rašoma Lietuvoje apie korupciją, bet per 20 metų valdžia mažai ką daro, kad ją sutvarkytų ir panaikintų? Nenuostabu, jei sekdami valdininkų pavyzdžiu, didelė dalis Lietuvos gyventojų nemoka sąžiningai mokesčių, jaučia pareigą tik sau, o ne valstybei, priima kyšininkavimą kaip priimtiną kasdieninio gyvenimo faktą ir siunčia savo jaunimą į užsienį. Tai yra svarbi Brazausko palikimo Lietuvai dalis.

O kad Brazauskas pradžioje atskyrė Lietuvos komunistų partiją nuo Maskvos ir padarė kitus žygius nepriklausomybės link, tai menkas jo nuopelnas. Kaip visi pripažįsta, Brazauskas buvo gabus politikas, jis pastebėjo, kad įvykiai rieda be jo, kad traukinys jau važiuoja ir jeigu jis neįšoks į jį, bus paliktas nuošalėje. Ne jis darė įtaką įvykiams, bet įvykiai darė įtaką jam, kitaip jie būtų jį pralenkę.

Jeigu kas tuo netiki, atsiminkite, kaip negražiai Sąjūdžio pradžioje Brazauskas kalbėjo apie trispalvę, atsiminkite jo žodžius, pasakytus tada: ,,Į savarankišką Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai.” Bet vėliau jis pastebėjo, kad laisvės ir nepriklausomybės traukinys jau važiuoja, susigaudė, kaip savo karjerą išsaugoti, ir pradėjo giedoti kitą gaidą.

Tad Brazauskas buvo doras žmogus, pagal savo supratimą norėjęs valstybei gero. Gaila, bet tas jo supratimas buvo sovietinės nomenklatūros palikimo dalis. Palikimo, kuris ir toliau daro daug žalos Lietuvai.