Tautinių mažumų švietimas Lietuvoje ir Lenkijoje

LIŪDA RUGIENIENĖ

Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos (toliau – Komisija) pavasario posėdžiuose buvo svarstoma švietimo padėtis Vilniaus krašte ir lietuviškų mokyklų padėtis Lenkijoje. Skaitytojai yra girdėję įvairiausių istorijų apie švietimą Rytų Lietuvoje, bet labai mažai apie mūsų lietuviškąsias mokyklas Lenkijoje.

Balandžio 14 d. posėdyje pranešimus skaitė Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, Vysk. Antano Baranausko fondo ,,Lietuvių namai” Seinuose tarybos pirmininkas Petras Maksimavičius ir LR Seimo narys Gintaras Songaila.

Balandžio 13 d. posėdyje, skirtame Lietuvos valstybės užsienio politikos prioritetams ir siektinai paramai iš užsienyje gyvenančių lietuvių apžvelgti, LR Seimo Užsienio reikalų komiteto narė Vilija Abramikienė teigė: ,,Mes visada kalbėjome apie tam tikrą simetriją. Teisės, kokias turi lenkai Lietuvoje, turėtų būti ir lietuvių Lenkijoje.” Pranešėja tvirtino, kad tokio požiūrio laikosi ir LR Prezidentė. Klausant pranešimų apie Rytų Lietuvos ir Lenkijos lituanistinį švietimą, vis aiškiau ir aiškiau matėsi, jog tos simetrijos, bent švietimo reikaluose, nėra. Pati V. Abramikienė pripažino, kad ,,tai nėra automatiškai išsprendžiami dalykai”.

ŠMM Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas J. Vasiliauskas pateikė detalią informaciją apie Šalčininkų ir Vilniaus rajono mokyklų ir mokinių skaičių. Šalčininkų rajone yra 30 mokyklų, kuriose mokosi 5,131 moksleivis, o Vilniaus rajone – 53 mokyklos, (mokosi 10,581 moksleivis). Pagal mokymosi kalbas, Vilniaus rajone 48,9 proc. mokinių lanko valstybines (lietuviškas) mokyklas, 48,17 proc. – lenkiškas, o 3 proc. (arba 317 moksleivių) lanko rusiškas. ,,Prieinamumas pagal tokį tinklą turėtų būti geras, bet yra visokių įtampų, problemų. Aišku, čia labai didelę įtaką daro savivaldybių veikla, todėl neatsitiktinai šiuose rajonuose yra ne tik savivaldybės mokyklos, bet ir buvusios Vilniaus apskrities viršininko administracijos mokyklos, dabar priklausančios Švietimo ir mokslo ministerijai, jose mokosi beveik 3,000 moksleivių”, – teigė J. Vasiliauskas.

Rytų Lietuvos regiono mokyklos, palyginti su kitais šalies regionais, yra suremontuotos, nes čia buvo naujai steigiamos mokyklos, kuriose mokoma valstybine kalba, kasmet joms buvo skiriama po keletą milijonų, o lenkiškos mokyklos nemažai pinigų gavo iš Lenkijos valstybės. Taip pat įvyko pasikeitimai mokinio krepšelio skirstyme. Vyriausybės nutarimu buvo pakeista tvarka: kaimo gyvenvietėse (kur buvo galima lėšas perskirstyti) buvo sumažinta nuo 15 proc. iki 6 proc., mieste – iki 5 proc. Mokyklose su valstybine kalba liko nuo keliasdešimt tūkstančių iki per šimtą tūkstančių litų. Tuos pinigus mokyklos galėjo panaudoti savo reikmėms, anksčiau šie pinigai būdavo perskirstomi mokyklų su nevalstybine kalba naudai.

Seimo Švietimo mokslo ir kūrybos komiteto pirm. Valentinas Stundys, pradėdamas savo pranešimą padėkojo ,,už galimybę kalbėti ir sakyti dalykus, kurie yra dabar naujai teisiškai reglamentuoti, mat šia tema yra daug spekuliacijų ir neteisingų interpretacijų ar net teiginių”. Iki 2011 metų rugsėjo 1 d. Lietuvos tautinių mažumų mokyklose galioja tvarka, kad 95 proc. ugdymo turinio vyksta gimtąja kalba, o lietuvių – valstybinės – kalbos jose mokoma kaip dalyko. Lietuva yra vienintelė valstybė, kurioje lenkų kalba galima baigti ugdymo programas nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštosios mokyklos, tačiau tokių mokyklų mokinių akademiniai pasiekimai yra menkesni, jie prasčiau moka valstybinę kalbą, nes valstybinei kalbai skiriama mažiau valandų, o gimtajai daugiau. Tautinių mažumų mokyklos turi ir kitą privilegiją – joms neprivaloma antroji užsienio kalba. Vis dėlto kai kuriose mokyklose vis tiek yra mokoma antroji užsienio kalba, tokiu būdu valstybinės kalbos mokymas lieka šalutinis.

Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete veikia polonistikos centrai, kurie lenkų mokykloms rengia pedagogus. Balstogės universiteto filiale Vilniuje mokoma lenkų kalba.

Abiturientai, lankantys tautinių mažumų mokyklą, laiko palengvintą, supaprastintą valstybinės kalbos egzaminą. Stojant į aukštąsias mokyklas šis egzaminas yra įskaitomas kaip visavertis ir tapatus valstybiniam ar mokykliniam lietuvių kalbos egzaminui, kuris yra kur kas sunkesnis.

Europos Sąjungos laikosi nuostatos: bendrojo ugdymo sistemoje einant aukštyn vis daugėja mokymosi valstybine, oficialia kalba. Paskutiniame segmente – vidurinio ugdymo programoje, vyrauja mokymasis   valstybine kalba.

Lietuva yra saistoma sutarties su Lenkijos valstybe. ,,Turėjome paisyti, vadovautis tam tikru abipusiškumo principu ir nepažeisti to modelio, kuris yra taikomas Lenkijos mokyklose, kuriose mokoma lietuvių kalba, ir taip pačiai elgtis čia”, – sakė Seimo Švietimo mokslo ir kūrybos komiteto pirmininkas.

Europos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija teigia, kad šalys įsipareigoja sudaryti visiems vienodas sąlygas įgyjant visų lygių išsilavinimą. Lietuva yra priėmusi šią konvenciją, ši nuostata buvo pamatinė keičiant Lietuvos Švietimo įstatymo atitinkamus punktus: priešmokykliniam ugdymui skiriama 4 val. valstybine kalba; pagal pradinio ugdymo programą lietuvių kalbos mokoma integruotai; pagal pagrindinio, vidurinio ugdymo programą valstybinė kalba privaloma toms disciplinoms, kurios yra susijusios su Lietuvos istorija, geografija, gamtos pažinimu, pilietiškumo pagrindais; lietuvių kalbos mokymui turi būti skiriama ne mažiau valandų nei gimtosios kalbos mokymui; vienodas lietuvių kalbos egzaminas visose mokyklose bei prievolė visiems, dirbantiems mokykloje, mokėti lietuvių kalbą.

Diskusijų metu iškilo dar vienas svarbus faktas, kad Lietuvoje vien tik lenkų kalba yra 140 vadovėlių ir visi tautinių mažumų kalbomis išleisti vadovėliai yra leidžiami valstybės lėšomis. Mokykla pati gali pasirinkti vadovėlius. Kita vertus, Lenkijoje egzistuoja ministro įstatymas, pagal kurį tautinių mažumų kalbomis parašytų vadovėlių leidyba yra remiama tik iš dalies.  

Apie lituanistinį švietimą Lenkijoje pranešimą skaitė Vysk. Antano Baranausko fondo ,,Lietuvių namai” Seinuose tarybos pirmininkas, buvęs PLB valdybos narys P. Maksimavičius. Po tautinių mažumų švietimo reformos Lenkijoje, kuri buvo įvykdyta prieš dešimt metų, šalies švietimo sistema atrodo taip: iki mokyklinis ugdymas – 6 metų vaikai, pradinė mokykla – nuo 7 iki 12 metų, gimnazija – nuo 13 iki 15 metų, vidurinė mokykla – nuo 16 iki 18 metų. Lenkijoje gimnazija neturi vidurinės mokyklos statuso. Lenkų mokyklos Lietuvoje pradėjo organizuotis tuoj po Antrojo pasaulinio karo, t. y. 1946–1947 metas, o lietuviškos mokyklos Seinų, Punsko krašte įsisteigė 1952 m., tuo metu jose mokėsi 160 mokinių. Tuo pat metu lenkiškose mokyklose buvo pradėtas lietuvių kalbos, kaip neprivalomo dalyko, mokymas, kurio siekė 360 mokinių. ,,Tai yra labai svarbus, esminis dalykas. Jeigu kalbame apie Lenkijos lietuvių švietimą, dėl politinių sumetimų buvo sumanyta, jog, norint stabdyti lietuviškų mokyklų steigimąsi Seinų, Punsko krašte, lietuvių kalbos dėstymas lenkiškose mokyklose turėtų būti neprivalomas dalykas.” Lietuvių kalbos, kaip dalyko, mokymo lygis buvo gana prastas, nes per tris savaitinio kalbos mokymo valandas nebuvo įmanoma išmokyti taisyklingai rašyti, gerai skaityti ir t. t. Ilgainiui lietuviškų mokyklų skaičius išaugo iki 9, 15-oje lenkiškų mokyklų buvo dėstoma lietuvių kalba kaip neprivalomas dalykas. 1956 m. susikūrė vienintelė vidurinė mokykla – dabartinis Kovo 11-osios licėjus Punske.

1999 m. vykusi švietimo reforma Lenkijoje perorganizavo visas lietuviškas mokyklas: 5 iš aštuonmečių buvo paverstos šešiametėmis, 2 – trimetėmis, 1 uždaryta, o dvejose mokyklose kai kurie dalykai lietuviškų ir lenkiškų klasių mokiniams pradėti dėstyti bendrai, aišku – lenkų kalba.

1997 metais buvo įkurtos trys svarbios bendradarbiavimo institucijos: Lietuvos ir Lenkijos Parlamentų asamblėja, Prezidentų konsultacinis komitetas ir abiejų šalių vyriausybių bendradarbiavimo taryba. Tos institucijos darbą pradėjo prieš pusantrų metų prieš reformą. Tai Lenkijos lietuvių švietimo neišsaugojo. Asamblėjose Lenkijos lietuviai dalyvaudavo dažnai. ,,Aišku, buvo įvairių niuansų, kai, tarkime, susirinkdavo asamblėjos komitetai ir du trečdaliai narių buvo lenkai, nes Lietuvos delegacijos sudėtyje labai dažnai dalyvaudavo Valdemar Tomaševski ar Jan Mincevič, ar Artur Plokšto (visi trys Lietuvos politikai – Red.), kartais jie net ir vadovaudavo toms sesijoms.”

Nuo 1996 m. sausio 1 d. mokyklų finansavimas Lenkijoje buvo perduotas vietos savivaldybėmis. Mokyklų darbas priklausė ne tik nuo savivaldybės turimų lėšų, bet ir nuo jų politinio, tautinio nusiteikimo. Tai nulėmė, kad Punsko savivaldybėje lietuviškosios mokyklos vis dar vis egzistuoja. Lenkijoje mokyklų finansavimas ateina iš dviejų šaltinių: mokinio krepšelio, likusią dalį prideda savivaldybė.

Vadovėlių padėtis taip pat yra kritiška. Ikimokyklinio amžiaus ugdyme – mokytojų, vadovų ar pratybų sąsiuvinių nėra; integruoto amžiaus – vadovėlių, pratybų, sąsiuvinių nėra; pagrindinės mokyklos ketvirtoje klasėje – lietuvių kalbos ir Lietuvos geografijos vadovėliai; penktoje ir šeštoje klasėse – lietuvių kalbos, Lietuvos geografijos ir Lietuvos istorijos; pirmoje gimnazijos klasėje yra tik vienas vadovėlis – lietuvių kalbos; antroje – nė vieno; trečioje – lietuvių kalbos, istorijos ir Lietuvos geografijos. Licėjaus vidurinėje mokykloje visoms trims klasėms yra tik po vieną vadovėlį, visi kiti yra lenkų kalba. ,,Šių metų pradžioje Lenkijos Lietuvių Bendruomenė iš Lenkijos švietimo ministerijos sulaukė žinios, kad artimiausiu metu Lenkijos lietuvių mokykloms ketinama jau neberengti vadovėlių popierinių variantų, o tik elektronines jų versijas. Ką tai reiškia, galime visi pamąstyti”, – sakė P. Maksimavičius.

Po 1999 m. Lenkijos švietimo reformos 50 proc. lietuviškų švietimo įstaigų buvo uždarytos. Šiuo metu lietuviškos mokyklos veikia tik Punsko savivaldybėje. Lietuviškose mokyklose Lenkijoje visos mokymo programos, egzaminai, dokumentacija yra tvarkomi lenkų kalba, jokių išimčių nėra. Pasak P. Maksimavičiaus: ,,Jeigu artimiausiu metu nebus užtikrintas pakankamas finansavimas, gali likti tiktai dvi lietuviškos mokyklos, dar galbūt lietuviška mokykla Seinuose, jeigu Lietuva ir toliau ją šiek tiek rems. Jums iš tiesų būtų didžiulis prašymas: jeigu įmanoma, o manau, kad tai yra įmanoma, priim[kite] bet kokią rezoliuciją, raginančią spręsti tuos finansinius klausimus. Kaip matote, lieka trys mokyklos. Galima dar dvi išsaugoti, penkios liktų. Padarykime viską, kad jos išliktų, nes netrukus nebus apie ką kalbėti.”

Paskutinį pranešimą skaitė LR Seimo narys Gintaras Songaila, kuris yra Informacinės visuomeninės plėtros komiteto narys, taip pat LR Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato asamblėjos narys. G. Songaila į Lietuvos Švietimo įstatymą pažvelgė iš vyraujančios politinės pusės. Jo nuomone, orios laikysenos santykiuose su Lenkija nebuvo: ,,Visą laiką buvo linksėjimas galva, žadėjimas ir nesigilinimas, kokybiškas dialogas nevyko. Jis, aišku, nevyksta ir dabar, bet bent yra prielaidų kalbėti apie kokius nors pasitikėjimo pagrindus.” G. Songaila paminėjo internete įkurtą ,,Facebook” grupę ,,Autonomia dla wilenszczyzny”, kur galima pamatyti būsimosios Rytų Lietuvos autonomijos žemėlapius. Ten sakoma, ,,kad nėra klausimo, bus ar nebus ta autonomija, yra klausimas – kada tai bus”. Tai ta pati grupė, kuri rinko viso pasaulio lenkų parašus prieš naują Lietuvos Švietimo įstatymą. Tai tie patys asmenys, kai kurie iš jų net dirba Lietuvos radijuje ir televizijoje, yra gana gerai žinomi. Laiškuose JAV Kongresui buvo prašoma, kad šie veikėjai būtų priimti JAV Kongrese, kur jie galėtų išdėstyti, kaip skriaudžiami lenkai Lietuvoje. Dabar Lenkijoje yra organizuojami piketai prie konsulatų ir prie Lietuvos ambasados, aiškinant apie neva egzistuojančią lenkų diskriminaciją Lietuvoje. Lietuvos balsas Lenkijos žiniasklaidoje nėra girdimas, nes Lietuva pati pripratino negirdėti Lietuvos balso, sakė LR Seimo narys. Prieš dvejus metus vykusioje Asamblėjoje šiais klausimais vyko diskusija, tačiau Lietuvos žiniasklaidai tai nebuvo įdomu.

G. Songaila tęsė: ,,Abi pusės išreiškė savo pretenzijas, Lietuvos pusė sutiko, kad į bendrą dokumentą būtų įrašytos visos pretenzijos ir kad būtų kalbama apie tai, jog ieškosime būdų sprendžiant tuos dalykus. Lenkijos pusė pasakė: ne, mūsų pretenzijos tegu būna įrašytos, o Lietuvos pretenzijas mes atsisakome įrašyti. Asamblėjos vadovas iš Lietuvos pusės pasakė, jog tokiu atveju nebus jokio dokumento. Lenkijos delegacija išvažiavo. Visoje Lenkijos žiniasklaidoje buvo paskelbta, kad Lenkijos delegacija trenkė durimis, nes lietuviai nesutiko su kažkokiomis pretenzijomis ir t. t. Manau būtų labai svarbu, kad Asamblėja įvyktų.”

Jau prieš 20 metų vyko panašios intrigos, kur jautėsi Kremliaus ranka, dabar ta Kremliaus ranka veikia jau ir per Varšuvą. ,,Iš Lenkijos į Pietryčių Lietuvos mokyklas važiuoja valstybės institucijų ar ne valstybės institucijų finansuojami emisarai ir moko, kad šis kraštas neteisėtai buvo prijungtas prie Lietuvos ir kad tai Ribbentropo-Molotovo pasekmė ir panašiai. Mes susiduriame su panašia problema, kaip ir su Rusija, kuriai irgi atrodo, kad nebuvo jokios okupacijos. Dėl to ir kyla visos tos politinės problemos”, – sakė G. Songaila.

* * *

Išklausiusi pranešimus ir atsakymus į klausimus, Komisija priėmė rezoliuciją, skirtą LR Vyriausybei. Rezoliucijoje išreikštas susirūpinimas, kad per pastaruosius 10 metų Punsko ir Seinų krašte buvo uždaryta 50 proc. mokyklų, kad artimiausiu metu dėl nepakankamo finansavimo planuojama uždaryti dar 3 lietuviškas mokyklas. Todėl ,,Komisija ragina Lietuvos Respublikos Vyriausybę kreiptis į Lenkijos Respublikos Vyriausybę, kad būtų užtikrinamas lietuviškų mokyklų Lenkijoje finansavimas bei vadovėlių lietuvių kalba leidyba.” Rezoliuciją pasirašė Komisijos pirmininkai Paulius Saudargas ir Vytas Maciūnas.

* * *

Straipsnį užbaigiant norisi priminti puikią lietuvišką patarlę: kur du pešasi, trečias laimi. Kas tas trečias, nesunku atspėti. Stojant į NATO buvo ratifikuotos sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos, abu kraštai yra strateginiai NATO partneriai. Kodėl iš naujo keliami šie klausimai ir erzinami žmonės? Lietuvoje lenkų tautinė mažuma turi net savo politinę partiją, kuri kovoja už Lenkijos krašto interesus. Turbūt mažai yra valstybių, kuriose egzistuotų tautinių mažumų politinės partijos. JAV ambasadorė Lietuvai Anne E. Derse aiškiai pabrėžė, kad tai – Europos Sąjungos reikalas. Galima daryti išvadą, kad JAV administracija į šį reikalą nesikiš. Taip ir turėtų būti.

Komisija Rytų Lietuvos švietimo klausimus kėlė daugelyje savo posėdžių, visuose pranešimus darė, siūlė rezoliucijas Vilnijos draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva. Komisija aplankė Rytų Lietuvos lietuviškas mokyklas, buvo susitikusi su visų lietuviškų mokyklų direktoriais. Problemos buvo aiškios, tačiau taip pat supratome, kad gyventojų integracija nėra lengvas procesas, ilgokai trunkantis. Siūlyčiau Komisijai ir toliau domėtis tautinių mažumų švietimo reikalais ir savo posėdžiuose nuolatos juos gvildenti, ypač kai Komisijoje yra Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos Lietuvių Bendruomenės atstovė, galinti ir esanti pajėgi šiuo klausimu patarti. Yra būtinas nuoširdesnis dialogas tarp Lietuvos ir Lenkijos, bet jį galima plėtoti tik turint tikslią informaciją.

Liūda Rugienienė – buvusi LR Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisijos pirmininkė, PLB seimo narė.