astro
Nuostabioji erdvių kelionių era baigėsi?

ALEKSAS VITKUS

Kai liepos 21 d. anksti rytą iš erdvių grįžo paskutinis erdvėlaivis ,,Atlantis”, dauguma amerikiečių su liūdesiu turėjo pripažinti, kad tris dešimtmečius trukusi erdvių tyrinėjimo era pasibaigė. Valstybė šiandien yra nepaprastai įsiskolinusi, ekonomika vis dar neatsigauna, nedarbas nemažėja, ir net pats JAV prezidentas nesusikalba su Kongresu. Tad ar reikia stebėtis, kad brangiai atsiėjusios (,,The Wall Street Journal” mini sumą, siekiančią daugiau nei 200 mlrd. dol.) erdvių tyrinėjimo programos buvo atsisakyta.

Nors vos šiai programai prasidėjus, ne vienas pilietis pagalvojo, kad kiekvienas jai išleistas doleris būtų geriau panaudotas kovoje su skurdu, dauguma amerikiečių entuziastingai jai pritarė. Dabar JAV vyriausybei jos atsisakius, būtų sunku tikėti, kad estafetinę erdvių užkariavimo lazdelę iš jos perimtų didžiosios, pelno ieškančios privačios bendrovės. Todėl prisiminę, kiek daug ši programa pasiekė technologijos ir mokslo srityse, turėkime bent viltį, kad, laikams pagerėjus, amerikiečiai ir vėl atgaus norą ir net aistrą grįžti prie darbo, kuris Ameriką ir vėl vestų prie šiandien dar neįsivaizduojamų naujų mokslo aukštumų. Deja, šiuo metu NASA plano neturi, ir lazdelę iš tikrųjų perduoda Rusijos ,,Roskosmos” agentūrai su jos ,,Sojuz” erdvėlaivio programa.

Siekti aukštumų ir vykti į tolimas keliones žmonija pradėjo jau viduramžiais. Be to magiško potraukio gal nebūtų atsiradusi nė Amerikos valstybė. Nors kai kas jos gal ir nepasigestų, bet dauguma mūsų supranta, kad, nepaisant buvusių vietinių indėnų persekiojimų, vergijos ir kitų jos netobulumų, Amerika ir jos demokratija buvo ir yra didelė dovana visam pasauliui.

Buvau per mažas, kad dabar prisiminčiau drąsiojo amerikiečių lakūno Charles Lindbergh 1927 m. skrydį nedideliu lėktuvu ,,Spirit of St. Louis” per Atlantą iš New York į Paryžių. Tačiau esu tikras, kad mano tėvai jo žygį su dideliu susidomėjimu sekė ir tuo pasisekimu džiaugėsi. Užtat 1933 m. prie jų džiaugsmo jau ir aš prisidėjau, kai Atlantą perskrido su dar paprastesniu lėktuviuku ,,Lituanica” lietuviai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Po dvejų metų prie jų prisijungė jau Amerikoje gimęs lietuvis lakūnas Feliksas Vaitkus. Galima sakyti, kad visi tie ir kiti anų laikų lakūnai padėjo pagrindus po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusiam erdvių užkariavimui. Jo pradžią turėjo laimės pamatyti ir mano vaikai, o visą besivystančią programą ir jos laimėjimus – ir jų vaikai.

1961 m. specialioje Kongreso sesijoje JAV prezidentas John F. Kennedy visam pasauliui paskelbė, kad Amerika dar tą patį dešimtmetį pasiųs amerikietį į Mėnulį ir saugiai jį grąžins į Žemę. Prezidento ryžtingi žodžiai subūrė visą šalį prie bendro darbo, kuris jau po aštuonerių metų davė lauktų vaisių: 1969 m. liepos 20 d. pirmą kartą žmonijos istorijoje Mėnulyje nusileido žmogus. Tai buvo Nell A. Armstrong, kuris, išlipęs iš laivo, tarė šiuos istorinius žodžius: ,,Menkas tai žingsnis žmogui, bet didžiulis šuolis žmonijai.” Prezidento Kennedy svajonė išsipildė.

1983 m. buvo pereita prie ,,Challenger” erdvėlaivio skrydžių. Sally Ride tapo pirma astronaute-moterimi. Po jos sekė ir pirmas afroamerikietis Gulon Buford. Po to į erdvėlaivio įgulą buvo pakviestas ir vienas europietis. Netrukus įvyko ir pirma baisi nelaimė. Tą atmintiną šaltą 1986 m. sausio 28 d. iš Cape Kennedy vos tik pakilęs erdvėlaivis ,,Challenger” susprogo. Žuvo visa septynių astronautų įgula. Tarp įgulos buvo ir viena moteris – Christa McAuliffe, mokytoja. Jos dalyvavimas tame žygyje turėjo sukelti vaikų ir mokyklinės jaunuomenės susidomėjimą erdvės mokslais.

Po tos nelaimės skrydžiai buvo sustabdyti visiems metams, bet jau 1988 m. prasidėjo erdvėlaivio ,,Discovery” skrydžiai. Per kelerius metus buvo atlikta daug sėkmingų skrydžių, mokslui ir žmonijai atnešusių daug naujos technologijos proveržių. Ypač paminėtinas 2007 m. teleskopo ,,Hubble” paleidimas į erdvę. Jo darytos nuotraukos atskleidė iki tol kitaip suprastas astronomijos paslaptis. Deja, įvyko dar viena žiauri nelaimė, kai 2003 m. vasario 1 d. grįžtantis namo susprogo erdvėlaivis ,,Columbia”. Žuvo septynių astronautų įgula, o laivo likučiai pasklido po visą plačią Texas valstiją. Ieškodama nelaimės priežasčių, NASA kuriam laikui ir vėl nuleido rankas. Po to buvo atlikti dar 22 (iš viso 135) skrydžiai.

Paskutinis skrydis prasidėjo liepos 8 d., pakilus erdvėlaiviui ,,Atlantis” su keturių astronautų įgula. Jo tikslas buvo nuskraidinti reikalingų dalių ir medžiagų nuolat aplink žemę skriejančiai tarptautinei erdvės stočiailaboratorijai. Prieš pakildamas, įgulos vadas Christopher Ferguson jausmingai pareiškė: ,,Šiandien šiuo skrydžiu mes nebaigiame kelionės, bet tik užveriame vieną tarpsnį kelionės, kuri niekada nesibaigs.”

Kennedy erdvės centro tarnautojų ir darbininkų emocijos buvo skirtingos. Vieni tikėjosi ir toliau planuoti dar nenumatytą NASA ateitį, tuo tarpu kiti suprato, kad jie praranda darbą, su kuriuo per ilgus tris dešimtmečius susigyveno. Direktorė Angie Brewer prisiminė garsią žinomo JAV autoriaus dr. Theodor Seuss (1904–1991) citatą: ,,Neverk, kad pasibaigė, bet džiaukis, jog įvyko.”