LGAVO viceprezidentė G. Šipailaitė

Kaip mes vertiname susitikimą su LGAVO „Sugrįžus”

Monika Ramanauskaitė
Specialiai „Draugui“ iš Washington, DC

Turbūt ne visiems dar girdėtas ir žinomas LGAVO „Sugrįžus” (Lietuvių, gyvenusių Amerikoje, visuomeninė organizacija) vardas. Tačiau spaudoje pastarosiomis dienomis vis dažniau išvystame straipsnius, kuriuose yra būtent šie inicialai. Neverta stebėtis. Susitikimų pilna LGAVO narių kelionė po JAV valstijas ne vieną lietuvį paskatino suklusti: pasidomėti jų vykdoma veikla, tikslais ir prasme.

Aplankę Amerikos lietuvių bendruomenes Minnesota, Illinois, Ohio bei Pennsylvania valstijose, svečiai iš Lietuvos š. m. liepos 16 d. bendravo su Washington, DC gyvenančiais kraštiečiais. Susitikimo metu susirinkusieji aktyviai diskutavo aktualiais reimigracijos klausimais, dalijosi savo patirtimi su LGAVO „Sugrįžus” prezidentu Daumantu Matuliu, viceprezidente Giedre Šipalaite bei kitais kelionės dalyviais. Manau, nesuklysiu sakydama, kad kiekvienas iš mūsų, gyvendamas svetimoje šalyje, kartas nuo karto suabejojame: gal grįžti namo? O kas manęs laukia? Ar verta..? Bet traukia... Būtent šiais ir kitais klausimais kalbėjomės su „Sugrįžus” nariais. Daugelį domino švietimo, verslo, būsto įsigijimo galimybės, dažniausiai pasitaikančios problemos grįžus į Tėvynę. Žinoma, dvigubos pilietybės ir bevizio režimo klausimai susilaukė ypač didelio dėmesio ir nuomonių įvairovės.

Pradėjus svarstyti dvigubos pilietybės įstatymą ir dėl jo nuvilnijusią pasikeitimų bangą, pasigirdo nepasitenkinimų, o tiksliau – nusivylimo ir apmaudo kupini komentarai. Viena moteris sakė: „Ilgesys ir jausmai Tėvynei – neišdildomi, sapnai – nesibaigiantys...”, todėl nesinori tikėti, kad atimama iš žmogaus prigimtinė teisė – teisė būti šalies piliečiu, kurioje jo šaknys ir protėvių namai. Tačiau komentuodamas Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus sprendimą, D. Matulis teigė, kad prieštarauti LR Konstitucijai būtų didelis nusižengimas, ir išreiškė tikėjimą, jog ateityje išeitis bus surasta ir dabartinė padėtis pilietybės klausimu tikrai pasikeis.

Pasidomėjus beviziu režimu ir dabartine jo tvarka, į pokalbį įsitraukė ir iš Lietuvos ambasados Washington, DC atvykę atstovai: pirmasis sekretorius žiniasklaidai ir viešiesiams ryšiams Liutauras Bauža bei atstovas konsuliniais klausimais Laimis Rubinskas. Ambasados darbuotojų nuomone, didelė tikimybė, kad bevizis režimas tarp Lietuvos ir Amerikos bus įteisintas jau nuo ateinančių metų pradžios. Reikia pripažinti, jog tai sąlygos platesnę galimybių įvairovę ir šiek tiek atsvers ne visai palankaus dvigubos pilietybės įstatymo trūkumus. Tiesa, LGAVO prezidentas pridūrė, kad problemų gali iškilti tiems, kurie JAV ilgą laiką praleido gyvendami nelegaliai ir pažeidė šios šalies įstatymus.

Asmeninio pokalbio metu, L. Rubinskas pastebėjo, kad Lietuvos vyriausybė atitinka keliamus reikalavimus, tad lieka laukti tik JAV sprendimo. Baiminamasi, kad atidėliojant bevizio režimo klausimą ir nepavykus jo įgyvendinti iki artėjančių JAV prezidento rinkimų pradžios, sustabdytų šį, gerokai į priekį pasistumėjusį procesą. Todėl siekiama, kad vienas iš prioritetinių užsienio politikos tikslų – bevizis režimas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis įsigaliotų besibaigiant šiems 2008 metams.
   
Vyresnio amžiaus Washington, DC Amerikos lietuviai svečių teiravosi, ko jiems tikėtis, svarstant galimybę grįžti į tėvynę. Organizacijos prezidentas neslėpė – būtų nelengva, tektų susidurti su tam tikromis problemomis ir sunkumais. Tačiau D. Matulio nuomone, neverta išsigąsti. Grįžimą namo galima pradėti nuo trumpos viešnagės – atvykti, susipažinti su esama šalies padėtimi, pasvarstyti. Tai padėtų išsklaidyti abejones ir priimti teisingą sprendimą. Jis taip pat pridūrė, kad jų organizacija pasiruošusi padėti visiems ir laukia kiekvieno, nesivadovaudama amžiaus riba. Pasak organizacijos prezidento bei LR prezidento V. Adamkaus emigracijos klausimais patarėjo, visų indėlis svarbus ir reikalingas.

Organizacijos prezidentas minėjo, kad reimigracijos pasekmės būna įvairios, neretai lieka „sužaloti”, įskaudinti vaikai, jiems sunku prisitaikyti, mokymosi procesą apsunkina skirtinga pažymių sistema. Tačiau laikui bėgant šios problemos pamažu nyksta – remdamasis draugų bei savo patirtimi kalbėjo D. Matulis. Jis taip pat džiaugėsi, kad situacija Lietuvoje keičiasi, atsiranda mokyklų, kuriose vaikai turi galimybę mokytis anglų kalba, o universitetuose tęsti mokslus užsienio studentų grupėse.

Kartu keliaujantis ir individualų verslą Lietuvoje turintis Arūnas Ivanauskas, paklaustas apie verslo steigimo Lietuvoje galimybes, kalbėjo optimistiškai. Jis pažymėjo, kad ilgą laiką sąlygos verslui buvo nepalankios ir sudėtingos. Individualių įmonių vadovai jautė neigiamą valstybės požiūrį ir buvo laikomi tarsi priešais. Šiuo metu yra kur kas paprasčiau, lanksčiau, veiklą palengvina atsirandančios internetinės darbo galimybės, besikeičiančios mokesčių bei draudimos sistemos. Didelė pažanga jaučiama Lietuvai tapus ES nare, pasiekiamia veiksmingesnių rezultatų.

Susitikimo metu viceprezidentė G. Šipailaitė pabrėžė, kad „LGAVO ‘Sugrįžus’ – nepolitinė, pelno nesiekianti, iš JAV sugrįžusių lietuvių įkurta ir tautiečiams iš viso pasaulio atvira visuomeninė organizacija”. Ji džiaugėsi, kad per dvejus metus jiems pavyko išaugti nuo 20 iki 200 narių (tarp kurių – JAV ambasadorius Lietuvoje John Cloud, Jungtinėse Valstijose buvę JBANC darbuotojai D. Grobovaitė ir S. Girdzijauskas bei kt.) grįžusių į Tėvynę iš artimesnių ar tolimesnių kraštų: JAV, Anglijos, Norvegijos, Švedijos bei Vokietijos. Organizacijos nariai įsitikinę, kad kelionės metu bendraudami, pasidalindami asmenine patirtimi, išklausydami išeivių nuomonę, jie turi galimybę pasiekti daugiau, padėti ir būti stipria grandimi tarp nusidriekusių žemynų. Jie tikino ir žadėjo, kad nuskambėję klausimai (galbūt ne visi, o svarbiausi) neliks užmiršti ir bus svarstomi su Lietuvos Respublikos prezidentu V. Adamkumi ar Seimo nariais.

Atrodo, LGAVO nariai JAV svečiavosi vedami kilnių tikslų. Vis dėlto, pasklaidžius internetinius puslapius, akivaizdu, kad ne visi vienareikšmiškai vertina jų veiklą. Vieni juos vadina juokdariais (Dalios Kavaliauskienės ir Loretos Timukienės straipsniuose), kiti – negaili kritikos įžvelgę konkrečios pagalbos stygių (M. Gudelio straipsnis). Neprieštarausiu, galbūt galima pastebėti tam tikrų trūkumų. Tačiau remdamasi LGAVO susitikimu su Lietuvių bendruomene Washington, DC, užsitęsusia iki vėlyvo vakaro, ir pajutusi nevaidmainišką išeivijos susidomėjimą reimigracijos klausimais, nuoširdžiai tikiu, kad tokių žmonių reikia, o jų veikla – nebejotinai vertinga. Galbūt kai kuriems iš mūsų tiesiog nepavyksta suprasti, kad yra žmonių neabejingų Lietuvai ir tikinčių jos ateitimi, kad yra žmonių turinčių tikslą sugrįžti į Tėvynę ir didžiuojasi ja. Tačiau kiekvienas turime pasirinkimo laisvę – kuo tikėti, ko siekti, kurioje šalyje gyventi.