Į kaimynus žvalgantis
VYTAUTAS VOLERTAS
Šiandieninė lietuvių tautos politinė, socialinė, intelektualinė
ir etinė-dorovinė būklė nėra patenkinama. Esame neramūs ir nelaimingi.
Vis ieškome sau tapatingos vietos, tačiau jos nerandame. Jau nuo
XX a. pradžios trokštame būti europiečiais, bet jais netampame.
Nepriima, nuvertina. Įvairių priežasčių stumdomi bėgome ir bėgame
pasaulin, bet jame nepritampame. Ten daugiausia veliamės varguolių
aplinkoje, verčiamės sunkiais darbais, juose siūlome savo
ištvermę ir sąžiningumą. Tačiau šias savybes pastebi tik
tie, kurie jas išnaudoja savo pelnui.
Tose svetimose erdvėse gyvenimas žygiuoja šalimais ir į mus
neatsižvelgia. (Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai
pasireiškiame nemaloniais ir baustinais poelgiais.) Tiesa,
akademikai svetur plūduriuoja skaidresniuose prūduose, nors iki
šiol mokslo ir kūrybos srityse retai kur išsiskleidžia
kaip vertas lietuviškas skiepas. Jei pasitaiko rimtų
išimčių, dauguma jų tuojau užsidengia internacionalizmo
šydais, slepia kilmės ženklus.
Namuose, Lietuvoje, bruzdame. Tai niekiname, tai pamėgdžiojame Europą,
tai ryžtamės neįprastiems mostams, tai vėl kažko bauginamės. Ne bado,
ne pastogės, ne ligų, ne saugumo baimė erzina. Tai logikos ir
filosofijos tuštumos sukeltas nerimas. Jis mums įdiegė
išminties stoką, apkrėtė egoizmu, sąžinės ir moralės neigimu.
Juk negalvojančius bei atsitiktinumu pasikliaunančius žmogelius
nelaimės ištinka žymiai dažniau kaip protaujančius. Egzistuojant
būties iliuzijai, artėjame prie nihilizmo. Ir kenčiame nuo depresijos.
Bendras tikslas sutelkia žmones, įduoda jiems idealų, įprasmina
gyvenimą. O būtis be tikslo – tai lyg avių blaškymasis
beribėse ganyklose, neturinčiose tvorų nei nuo viliojančio javo, nei
nuo bedugnėn traukiančių pelkių. Taip didoka mūsų dalis dejuoja, pyksta
ir beviltiškai mėtosi.
Neturime patikimų kaimynų. Rusai savo imperialistiškumu bei
okupacinėmis priespaudomis carų ir Stalino komunizmo laikais lietuvius
taip išgąsdino, kad kiekvienas jų žodis ir mostas mus pasiekia
įsisupęs pavojaus skraiste. Nepasitikėjimo žarijos dar ilgai liks gyvos
istorijos pelenuose. Vokiečiai į lietuvius nekreipia dėmesio. Jų
įgimtas sustingęs kraujas užremia duris kaimyniškumui.
„Donnerwetter” vokiečiai gyvena tik sau. Skandinavai
gražiai tvarkosi, bet jie vis dar nepasitiki savimi ir bijo atsiverti
pašaliniams.
Baltijos šalys? Šis savaimingas valstybėlių gniužulys
būtų natūrali bendravimo erdvė, tačiau niekados tarp jų šiltas
pokalbis neatsirado. Paskutiniuosius du dešimtmečius ši
erdvė net įskilo. Estija nesislėpdama šliejasi prie Suomijos,
taigi, pati viena stengiasi peršokti jūrą Skandinavijos pusėn.
Latvija, kaip ir Lietuva, Europoje yra sunkiai atpažįstama. Baltarusiai
dar nesuskubo apsivalyti nuo rusiškų tradicijų ir yra
gudiškai pasimetę.
O Lenkija, ta garsioji Polonia? Lietuvių ir lenkų santykiai keliais
sakiniais neaptariami, įvairių emocijų primaišyti, net visai
neišaiškinami. Tai kažkoks mišinys – žvarbos
ir šilto vėjuko.
Kas vėlyvais viduramžiais stengėsi kartu spirtis prieš gausius
jungtinės valstybės priešus? Ar lenkai kada nors draudė
lietuviams raštą? (Raštą, ne spaudą.) Kokia kalba
Krokuvos dvasininkija galėjo Lietuvoje skleisti krikščionybę,
kai nebuvo lietuvių dvasiškių? Kas prieš
šešis šimtus metų ties Žalgiriu lietuviams padėjo
parklupdyti kryžiuočius? Kas „nuvainikavo” Vytautą? Kas
buvo Pilsudskis ir Želigovskis? Kas du dešimtmečius okupuotame
Vilniuje engė lietuvius ir jo apylinkėse ir šiandien nerodo
saikaus Lietuvos piliečio veido? Kas dešimtims tūkstančių lenkų,
Hitleriui žiauriai paklupdžius Varšuvą, padėjo išvengti
vokiečių nelaisvės, gal ir žūties? Kas pusšimtį metų, lyg du
varguoliai kaimynai, nešė bolševikinį jungą? Kas
pasižymėjo duoto žodžio laužymu?
Mąstai ir sargdiniesi, nes atsakymai yra įvairūs. Tačiau toje
įvairovėje vis tiek jaučiamas kažkoks šių tautų drungnas
ryšys. Ar tai nebūtų ženklas, kad Lietuvos kelionė demokratinių
valstybių tarpan, ieškant lygiavertiškumo, patrumpėtų,
jei būtų bendraujama su Lenkija? Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės
tapatybė dar labiau išryškėtų, jei prie šios
talkos ir Latvija prisidėtų.
Lietuvai reikia bendrininkų, su kuriais ji galėtų sutartinai dalyvauti
Europos ir už Europos ribų vedamuose politiniuose pokalbiuose. Dabar
tik vieniši ramstomės prie durų staktų. Kas tie bendrininkai
galėtų būti? Kas mūsų, negausių ir šiais laikais truputį
pasimetusių, nevengtų ir neapgaudinėtų?