Šokėjų ir muzikantų ansamblis „Žilvinas” iš Philadelphia.

97-osios – praeityje, 98-osios – jau čia pat

JANINA ČIKOTIENĖ

Kažkas traukte traukė nuvykti į 97-ąsias „Lietuvių dienas”, kurios vyko praėjusių metų rugpjūčio 13–14 d. Frackville, Pennsylvania valstijoje. Apie šias vieninteles, kasmet be pertraukos vykstančias „Lietuvių dienas” sužinojau iš Elaine Luschas, lietuviškai nekalbančios, bet lietuviška dvasia degančios patriotės, atvykusios paprekiauti su lietuviškais margučiais bei šiaudinukais į Kaziuko mugę Washington, DC.

Praėjusių metų temos – liaudies menas ir sportas

Po maždaug trijų valandų kelionės pasiekėme ,,Schuylkill Mall”, kur vyko šventė. Tik pravėrus didžiojo parduotuvių centro duris, pasigirdo muzikos garsai. „Sensations” orkestrėlis gundė kiekvieną atvykusį pirkėją pasižiūrėti, kokia proga smagiai lankytojus kviečia grupelė muzikantų. Greitai viskas paaiškėjo. Artėjant prie sklindančios muzikos garsų, pasirodė plakatai, trispalviai balionai, o abiejose improvizuotos scenos pusėse – po didžiulį Lietuvos valstybės ženklą „Vytį”.

Šią šventę suruošė Lietuvos vyčių 144 kuopa, apsiėmusi šias pareigas eiti prieš maždaug 35 metus. Festivalio tema buvo „Lietuvių liaudies menas” ir „Lietuviai sporte”. Kuopos pirmininkui Larry Domalakes pasilikus darbuotis prie maisto, programą vedė lietuviška juosta per petį persijuosęs kuopos iždininkas Paul Domalakes. Po invokacijos, himnų, sveikinimų bei apdovanojimų generolas Frank Sullivan, vadovaujantis krašto gynimo kariuomenei Pennsylvania valstijoje, pasidžiaugė ir paaiškino apie Lietuvos ir Pennsylvania svarbų ir artimą bendradarbiavimą. Sekė įdomiai suplanuota programa su trumpomis kalbomis, įterptomis tarp įvairių pasirodymų, dainų bei tautinių šokių.

Tarp kalbėtojų buvo Tomas Sadauskas, geneologinio medžio sudarymo specialistas. Norinčius daugiau ir smulkiau susipažinti su šia sritimi jis kvietė asmeniškai su juo pasikalbėti „Heritage Room”. Jis skatino nelaukti aptarti svarbias temas ir istorinius dalykus su mums svarbiais asmenimis, nes vėliau gali būti per vėlu.

Trumpai apie vietinius lietuvių kilmės sportininkus pakalbėjo Greg Sacavage, Mt. Carmel gimnazijos sporto direktorius. Laurynas Misevičius kalbėjo apie lietuvius krepšininkus ir „tikrino” dalyvių žinias. Teisingai atsakiusiems jis įteikė po dovanėlę. Jis taip pat pristatė šventėje dalyvavusį sportininką Augustiną Ulecką, kurio nuotrauka ir biografiniai bruožai matėsi sporto skyriuje, „Heritage Room” kambaryje.

Šokiai, dainos, teatras

Abidvi dienas pasirodė trys tautinių šokių grupės. Vyriausių (kai kurie iš jų jau buvo atšventę 80 m. jubiliejus) šokėjų ir muzikantų ansamblis „Žilvinas” atvyko iš Philadelphia. Jie kvietė žiūrovus kartu pašokti kai kuriuos šokius, ypač mažieji svečiai mielai sukosi su jais. Iš Baltimore atvyko mikliausius ir sunkiausius šokius šokantis „Malūnas”. Jis pašoko ir šokį iš XIV Lietuvių tautinių šokių šventės repertuaro. Mažiausi „Gintaro” šokėjai pradžiuginti besišypsančius žiūrovus atvyko iš Mahanoy miestelio.

Turbūt iš toliausiai atvykęs svečias buvo Romas Zableckas, muzikinės grupės „Kolorado vabalai” vadovas. Pritardamas sau gitara jis dainavo apie patriotiškumą, gyvenimo prasmės ieškojimą ir svajones – „leisk man dainuot, leisk man svajot…” Jis taip pat sukvietė ant scenos svečius, kurie atmintinai mokėjo lietuviškas dainas. Susidariusi nemaža grupelė, skambėjusi lyg chorelis, džiugino klausytojus.

Atėjus laikui vėl padainuoti, buvo išdalinti lapai su dainų žodžiais. „Žilvino” muzikantai ir dainininkai su vadove akordeoniste Lynn Cox vedė dainą po dainos. Svečiai, sekdami žodžius, nors ir nemokėdami lietuvių kalbos, traukė iš širdies.

Onos PučkoriūtėsZalenskas lėlių teatras pristatė „Undinėlę” – pamokančią pasaką apie draugystę, meilę bei pasiaukojimą.

Dalintasi audimo ir margučių drožinėjimo paslaptimis

Skirtingose vietose vyko įvairios parodos. Audėjos rodė nuo senų laikų žinomus audimo būdus. Margučių apsupta savo drožinėjimo meną rodė Christine Luschas. Šį marginimo būdą ji išmoko iš savo mamos Elaine Luschas, kurios namus puošia apie 500 margučių. Šių metų kovo mėn. Christine dalyvavo Martha Stewart televizijos programoje. Ji žiūrovams parodė, kaip marginti margučius – nuo balto iki spalvoto ir meniškai išdrožinėto.

Motina Kaupaitė – JAV rytinio pakraščio dukra

Apžiūrinėdama prekystalius stabtelėjau prie mažo staliuko, prie kurio sėdėjo lietuviška juosta persijuosusi Marion Wydra. Ant stalo išdėstyti laikraščiai, brošiūrėlės ir maldos su Motinos Marijos Kaupaitės nuotraukomis. Kadangi esu baigusi seselių kazimieriečių Maria gimnaziją Čikagoje, susidomėjau, kodėl informacija apie Motiną Kaupaitę, įsteigusią Šv. Kazimiero seselių kongregaciją, yra „Lietuvių dienose”, vykstančiose rytiniame Amerikos pakraštyje.

Pasirodo, kad Kazimiera Kaupaitė, nors gimusi Ramygaloje, Lietuvoje 1880 m., yra laikoma šios apylinkės dukra. Ji pirmą kartą į Scranton, PA, atvyko būdama 17 metų su namų ruoša padėti savo broliui kun. Antanui Kaupui, klebonaujančiam Šv. Juozapo lietuvių parapijoje. Sugrįžusi į Lietuvą neilgai ten pabuvojo, nes kun. Kaupas pakvietė ją įsteigti kongregaciją ir grįžti į Ameriką mokyti lietuvių imigrantų vaikus. Kazimiera, jautusi patraukimą tapti vienuole, davė broliui teigiamą atsakymą.

Ruošdamasi pašaukimui, ji studijavo Šveicarijoje, pasiruošimą tapti vienuole tęsė jau sugrįžusi į Ameriką. Kai popiežius Pijus X pritarė Šv. Kazimiero seselių kongregacijos įsteigimui Scranton mieste 1907 m., Kazimiera su dviem draugėmis davė įžadus. Ji atvyko į Mount Carmel miestelį, kur gyveno daug vargstančių lietuvių imigrantų angliakasių ir įsteigė Šv. Kryžiaus mokyklą.

Čikagos arkivyskupo kvietimu seselėms buvo pasiūlyta įsteigti savo Motiniškus namus Čikagoje, kur gyveno daugiau lietuvių. Juose seselės pradėjo Šv. Kazimiero akademiją mergaitėms. Motina Kaupaitė buvo išrinkta pirmąja vienuolyno vyresniąja ir šiose pareigose išbuvo 27 metus.

Lietuvos vyskupų kvietimu ji ir keturios kitos vienuolės įsteigė vienuolyną Pažaislyje. 1933 m. Lietuvos valdžia už darbą lietuviams Amerikoje bei Lietuvoje suteikė Motinai Marijai aukščiausią pažymėjimą – Kunigaikščio Gedimino ordiną.

Ji labai išgyveno, kad Pažaislio seselių bendruomenė apsisprendė atsiskirti nuo Amerikos. Tais pačiais metais Motina Marija sužinojo, kad serga vėžiu. Ji mirė Čikagoje, palaužta kaulų vėžio ligos 1940 m. balandžio 17 d., būdama 60 m. amžiaus. Jos palaikai yra laikomi Motiniškų namų koplyčios sarkofage.

Motinos Marijos šūkis buvo „Visada daugiau, visada geriau, visada su meile”. Ji pati juo gyveno, skatino juo sekti seseles. 1943 m. Čikagos arkivyskupas Samuel A. Stritch pasiūlė pradėti bylą dėl Motinos Marijos paskelbimo šventąja.

M. Wydra gilinasi ir tyrinėja Motinos Marijos gyvenimą jau 30 metų. Ji jau 25 metus platina informaciją apie ją per „Lietuvių dienas”, pasakoja kiekvienam, sustojusiam prie jos stalo, apie pamiltą seselę kazimierietę, apie jos šventumą, pasiaukojimą, ištvermę, pasiryžimą, gerumą bei jos gilią meilę Dievui ir artimui. Kadangi Motinos Marijos apaštalavimas prasidėjo su Šv. Kryžiaus mokykla Mount Carmel, ji čia yra labai gerbiama ir mylima.

Kitos kongregacijos seselę Motiną Pauline Visitainer popiežius Jonas Paulius II paskelbė šventąja 2002 m. Jai pagerbti yra pastatytas St. Pauline Visitainer centras Kulpmont miestelyje. Savininkai pasiūlė dalį šio pastato paskirti Motinos Marijos pagerbimui. Ten galima pamatyti keletą Motinos Marijos asmeniškų dalykų, yra trys paveikslai, kuriuos padovanojo seselės iš Motiniškų namų. Taip pat ten yra didžiulis kryžius, kuris kabėjo dabar jau uždarytoje Šv. Kryžiaus bažnyčioje.

Šv. Kazimiero kongregacijos seselės šiais metais švenčia 105ąsias savo vienuolijos įkūrimo metines. Motiniškame name rugpjūčio 25 d. vyskupas Andrew P. Wypych aukos šv. Mišias. Seselės kviečia dalyvauti ir pasimelsti, kad kongregacijos įsteigėja Motina Marija Kaupaitė būtų paskelbta palaimintąja. Yra tiriamas vienos vienuolės pasveikimo stebuklas, kai buvo prašoma Motinos Marijos užtarimo.

2010 m. liepos 1 d. popiežius Benediktas XVI už herojiškas dorybes Motiną Mariją pripažino Garbingąja Dievo Tarnaite.
 
Lietuvių kultūros muziejaus vertybės

Šventėje daugiausiai įdomybių buvo galima pamatyti didelėje salėje įspūdingai paruoštame „Heritage Room”. Čia buvo rodinių, atvežtų iš šios apylinkės Lietuvių kultūros muziejaus, įsteigto 1982 m. Gyventojai jam suaukojo daug labai vertingų dalykų. Parodytas lietuvio imigranto, atvykusio į Anthracite anglies kasyklų apylinkes, gyvenimas. Buvo daug retų lietuviškų knygų, drožinių, audinių, gintaro dirbinių, margučių, šiaudinukų, laikraščių, nuotraukų. Tas turtas vis gausėja. Reikėtų daug valandų bent iš dalies susipažinti su šiuo brangiu lietuvišku turtu.

Nemalonus tikrovės gūsis

Festivaliui pasibaigus ir išvažiavus truputį pasidairyti po apylinkes, stebino vietinių gyventojų patriotiškumas. Prie daugelio namų matėsi mažos lietuviškos vėliavėlės bei sveikinimai „Lietuvių dienų” proga. Tačiau rimčiau privertė susimąstyti bevažiuojant vos suspėtas pamatyti ir perskaityti užrašas „For Sale” ant mažos bažnytėlės Our Lady of Šiluva. Apsisukome ir grįžome pasitikrinti, ar gerai perskaitėme. Deja, neklydome. Vėliau sužinojome, kad tai buvo viena iš pirmųjų jau seniai uždarytų lietuviškų bažnyčių.

Šių metų 98-osios „Lietuvių dienos” vyks rugpjūčio 11–12 d. toje pačioje vietoje. Jūsų laukia gražios iškilmės, lietuviškas maistas, įdomi programa, malonūs prisiminimai ir trumpas pagyvenimas mažoje Lietuvėlėje. Atvykite, pajusite pulsuojantį lietuviškumą, kurį prieš 98 metus savo vaikams įdiegė imigrantai lietuviai angliakasiai.


Romas Zableckas dainuoja apie gyvenimo troškimus.


Šokėjai sukasi muzikos sūkuryje. Janinos Čikotienės nuotr.