APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Dienoraščio nuotrupos

Juozas Gaila
gaila1@verizon.net

Penktadienis. Lauke karšta kaip pekloje, tad dirbu rūsyje, įrenginėju kompiuterio, muzikos ir televizijos kambarį. Statau iš medinių sijų, vadinamų 2x4, sieną, iš kurios kyšos visa elektroninė aparatūra. Per internetą groja „Pūko” radijas iš Lietuvos, pagal disko muzikos taktą bekaldamas sijas galvoju — ar ne auksiniai metai man? Žmona darbe, tai ir dieną galvos niekas nekvaršina ir muziką galiu leisti sienas drebindamas, be to, ir algą kas antrą savaitę parneša. Kalu, bet sunkiai lenda vinys į cementines grindis, tvoju ne plaktuku, bet mažu kūju. Šis nuslysta nuo sukietintos cemento vinies ir — tiesiai man į pirštą. Skausmas neišpasakytas. Pirštas tuoj pat raudonas, kaip koks komunistas. Atsiremiu į naujai statomą sieną užmiršęs, kad tik ką tarp dviejų 2x4 sijų prie lubų laikinai buvau įspraudęs kitą, kuri čia pat ir nukrenta man ant galvos. Akyse — milijonai įvairiaspalvių žvaigždučių. Svyruoju kaip senas jūrininkas, bet išsilaikau ant kojų. Svyrinėdamas, atsiremdamas į sienas nueinu į maudynę veidrodyje įvertinti senai, plinkančiai galvai padarytą žalą. Kraujas sruvena per kaktą, bet praskėlimas negilus.

Tai va, tik ką džiaugiausi savo auksiniais metais, o dabar sėdžiu prie kompiuterio su praskelta galva bežiūrėdamas į savo jau spėjusį pajuosti, pasiutusiai skaudantį pirštą ir bekrentančias biržoje akcijas kompiuterio ekrane, mąstydamas, kodėl man viskas taip? Bet staiga šovė mintis — juk tą, dabar pajuodavusį pirštą, prieš kelias dienas rodžiau vienam vairuotojui. O buvo taip. Netoli mano gyvenvietės yra judri sankryža su keliais šviesoforais ir nepaisant kokiu greičiu bevažiuotum vis tiek pataikysi ant raudono žibinto, o žalio sulaukti — amžinybė. Šį kartą turėjau sukti į kairę ir reikėjo laukti žalios strėlės. Sukti galima iš dviejų juostų, bet kažkoks chamas — abiejų juostų vidury, o aš užpakaly jo. Pasirodo dvi žalios strėlės, o jis — nė krust. Pypinu aš, o užpakaly manęs dvejose juostose eilė automobilių pypina įvairiais garsais. Aiškiai matau, kad prie ausies prisikišęs telefoną, bet jo mašinos nei iš kairės, nei iš dešinės aplenkti negaliu. Pagaliau pajuda jis, vėžlio žingsniu sukdamas vairą viena ranka. Pralenkiu jį ir perpykęs iškeliu pirštą ir rodau jam. Taip, tą patį, į kurį tvojau kūjeliu, ir dabar pajuodusį. Taip bemąstant telefonu skambina P., kaip ir visada pradėdama nuo savo skausmų, vaistų, daktarų, tartum aš savųjų neturėčiau. Išklausęs visą tą litaniją pasiskundžiu savosiomis. Anot jos, tas pajuodęs pirštas — tai Dievo bausmė už tokį vulgarų gestą, o basliu per galvą gavęs, nes negražiai apie pulkininkus „Drauge” rašęs.

Šeštadienis. Vėl karšta diena, bet žolę traktoriuku nusipjaunu. Dirbti rūsy negaliu — pirštą gelia labiau nei vakar, gal reikės važiuoti peršviesti. Atveža paštą: dviejų šeštadienių ir dar kokios tai dienos „Draugą” ir dešimties dienų senumo „Amerikos lietuvį”. Va, kaip „up to date” esu lietuviškuose reikaluose Amerikos pašto dėka. Sėdu prie šių ir prie krūvos kitų neskaitytų laikraščių, nes bedirbdamas prie rūsio sienų keitimo gerokai atsilikau nuo lietuviško gyvenimo. Ak, tos mirtys. Štai „Drauge” minima a.a. Kazimiero Pabedinsko dešimties metų mirties sukaktis. Rodos, taip neseniai gyvenau Lietuvoje ir per Kazimierines eidavau sveikinti savo pažįstamus Kazimierus, gyvenančius Vilniuje: Kazį ir Kazimierą Bradūnus, Kazimierą Gimžauską, Kazimierą Žoromskį ir Kazimierą Pabedinską. O dabar jau trijų pastarųjų nebėra. Dažnai aplankydavau buvusį JAV LB veikėją K. Gimžauską, grįžusį iš JAV ir apsigyvenusį Vilniuje. Jis iš savo kuklių santaupų paskyręs stipendijas keliems studentams, tai ne kartą ir juos rasdavau pas jį besisvečiuojančius. Pirmosios okupacijos metais jis buvo suimtas, kankintas sadistų tardytojų, karui prasidėjus leisgyvis išlaisvintas. Vokiečių metais siaučiant lenkų, žydų partizanams Vilniaus krašte, dirbo Lietuvos saugume. Todėl žydų buvo kaltinamas. Mirė Vilniuje 2001 metais.

Dailininkas K. Žoromskis (mirė 2004 m. balandžio 14 d.) gyvenęs NY, lankydamasis pas pažįstamus Philadelphia užsukdavo ir į mano darbovietę paragauti mano gaminamų įvairių likerių. Artėjant senatvei, sunkiai materialiai besiverčiantis dailininkas grįžo į sovietinę Lietuvą, kur buvo sutiktas kaip pasaulinio garso dailininkas. Susirado jauną energingą žmoną, jam pradėta statyti galerija ir butas. Neužmiršiu vieno įvykio. Po vieno renginio Vilniuje gana vėlokai laukiau taksi, kai prie manęs sustojo juodas automobilis su LR vyriausybės numeriais. Pasirodo, jame abu Žoromskiai siūlantys pavėžėti iki buto. Argi aš matydamas dailininką K. Žoromskį, vasarą prisiglaudusį pranciškonų vasarvietėje Kennebunkport, būčiau patikėjęs, kad okupuota Lietuva statys jam galeriją ir butą, o nepriklausoma Lietuva ne tik tęs tas statybas, bet ir apdovanos jį Gedimino ordinu ir vežios vyriausybiniu automobiliu? Keistas tas mūsų likimas.

Su Kazimieru Pabedinsku (1904– 1998) susipažinau jam lankantis Seimo rūmuose. Po to jis dažnai mane kviesdavo į savo butą kitoje Neries pusėje. Prieškarinėje Lietuvoje buvęs didžiausios Lietuvos linų įmonės savininku, šiltai ir su pagarba prisimenamas jam dirbusiųjų, buvo nepaprastai įdomus žmogus ir būdavo malonu praleisti vieną kitą valandėlę jo artumoje. Sutikdavau ir jo sūnų, mano bendraamžį dailininką Leoną Pabedinską, deja, 2002 m. iškeliavusį į amžinybę. Iš kito sūnaus – Jono Pabedinsko, aktyvaus krikščionių demokratų veikėjo, tebegaunu „XX amžiaus” politinį priedą „Atodangas”.

PLB atstovybėje Vilniuje dažnai apsilankydavo dr. Raimundas Ošlapas. Jis visada atnešdavo man vitaminų, kad uoliau dirbčiau ir būčiau sveikesnis. Su jo dvyniu broliu Algimantu tarnavau antroje Marinų divizijoje, taigi turėjome bendrų pažįstamų. Rūpinosi R. Ošlapas ne tik mano sveikata, bet ir savo tėvų namų atgavimu Kaune. Nieko nelaimėjęs žemesniuose teismuose, kvietė mane talkon pas vieną, o vėliau pas kitą Aukščiausiojo Teismo pirmininką. Nelaimėjome. Birželio 15 d. suėjo dešimtis metų nuo dr. R. Ošlapo mirties.

Vartau „Draugo” puslapius su užuojautomis a.a. dr. Petro Kisieliaus artimiesiems. Susipažinau su juo būdamas moksleivis ateitininkų stovyklose Vokietijoje. Kiekvienoje stovykloje jis buvo jos siela. Prisipa žinsiu, kad vengdavau sėsti valgyti prie jo stalo, nes ten nebuvo kada valgyti — reikėjo dainuoti. O jis buvo tartum dainų skrynelė. Tačiau ne daina ženklina jo gyvenimą, bet meilė artimui, meilė Lietuvai. Man gulint ligoninėje Santariškėse, Lietuvoje, nors asmeniškai nepažinojęs mano žmonos, dr. P. Kisielius skambindavo jai, guosdavo ją. Kai PLB valdybos posėdžiuose įkaisdavo nuomonių skirtumai, jis visada rasdavo taikią išeitį.

Vos mėnesiui praėjus po dr. P. Kisieliaus mirties — „Drauge” žinia apie rašytojo Anatolijaus Kairio mirtį birželio 9 d. Keletą metų man teko kartu dirbti jam esant JAV LB Kultūros tarybos pirmininku. Stebėjausi jo pareigingumu ir nuoširdumu. Paskutinį kartą matėmės Vilniuje, PLB atstovybėje 1996 m. Jis labai norėjo įteikti tuometiniam prezidentui A. Brazauskui tris savo vėliausias knygas, taigi gavau jam priėmimą pas prezidentą. Apie tai jis rašė 1996 m. spalio 15 d. „Tėviškės Žiburiuose”: „Prezidentas pasirodė broliškas, lyg senas bičiulis, žiūrinėjo jam užrašytas knygas, aš gi aiškinau jų turinį. Padėkojo už įrašus, susidomėjo istoriniu romanu ‘Pusbroliai’, pažadėjo perskaityti, mėgstąs istorinius romanus, o tokių Lietuvos rašytojai nerašą.”

Bevartant „Draugo” puslapius, kaip filme slenka žmonės, su kuriais kartu dirbau, bendravau ar tik pažinojau. Džiaugiuosi, kad pažinojau juos. Visi jie buvo skirtingi, savotiškai spalvingi, atstovaujantys dvi kartas, vienaip ar kitaip pasižymėję. Iškeliavo jie. Bet ar jie iškeliavo? Ar sugrįžo namo? Man įstrigo „Drauge” prie Petro Petručio straipsnio apie a.a. rašytoją Anatolijų Kairį pridėtų rašytojo dviejų „Psalmių” vienas posmas: „Ir sugrįžęs namo/ Aš raudosiu prie Jo/ Išbučiuosiu kelius ir žaizdas,/ Ir maldausiu – atleisk, mano Kryžiau,/ Atleisk mano metų klaidas.”