Kito iššūkis kinui

Raimundas Marius Lapas

Biografinis eskizas ir dar šis tas

,,Kitas” – tai ne ,,anas”, o Čikagoje gimusio Keith Dukavičiaus sulietuvintas vardas, kurį jis ,,įsigijo” po apsilankymo Lietuvoje. Atsiliepdamas savo mobiliu jis visuomet pasisveikina lietuviškai — ,,labas”, savo el. pašto laiškus pasirašinėja ,,Kitas” o ne Keith ir savo pavardę tarp amerikiečių parodomai skelbia su lietuviška ,,č” (vietiniai, beje, jau išmoko ją taisyklingai ištarti). Toks kūrėjo nusiteikimas nepasiduoti holivudiškai įtakai keičiant savo pavardę ir įvaizdį — ne atsisakymas, praradimas, o atvirkščiai – ieškojimas savo lietuviškumo, yra maloniai netikėtas.

Su Keith susipažinau labai seniai – dar 1990 m. vienoje Čikagos ,,landynėje”, šiaurinėje miesto dalyje, Clark gatvėje. Tai buvo Vėliavos diena — birželio 14. Tačiau ,,landynėje”, kurioje tą vakarą stumdėsi kokie trys tūkstančiai žmonių, buvo minima ne ši šventė. Grupė muzikantų „Cabaret Metro” scenoje nutarė suruošti koncertą ,,Rock for Baltic Independence”. Prisimenu, tų metų birželį tuometinis prez. Reagan paskelbė ,,Baltic Independence Awareness Month”. Koks nuostabus jausmas buvo stumdytis toje didžiulėje minioje, kurios reikšmingą dalį sudarė estų, latvių ir lietuvių kilmės jaunimas. Visas pelnas buvo skirtas Baltijos valstybių laisvės sąjūdžiams. Savo muzika dalyvius linksmino latvių grupė ,,Bankrot,” estų ,,Running Dog” ir lietuvių ,,The Nameless” (Leonardas Petrūnas, meksikietis Johnny Martinez ir pats Keith Dukavičius – neblogas tautų kokteilis, ar ne?). Keith net dabar su jauduliu kalba apie tą vakarą kaip apie savo muzikinės karjeros kulminacinį tašką. Tas įvykis ryškiai įsirėžė į mūsų išeivijos politinę ir kultūrinę istoriją. Gaila, kad tokie masiniai renginiai niekad nebuvo pakartoti. Matyt, tai buvo tam tikro laikmečio, kai bendras trijų šalių likimas tapo didžiausiu baltų diasporos prioritetu, išdava.

Šis manifestas paskatino Keith nebūti abejingu savo kilmei. 1992 m. vasarą jis susikrovė kuprinę ir trims mėnesiams išvyko į Lietuvą. Ten įsijungė į ,,Caritas” programas ir jaunimo stovyklose dėstė anglų kalbą bei meną. Keith šiek tiek pramoko lietuviškai, o jo stovykloje sutikti vaikai – angliškai. Net dabar, po beveik 15 metų, kai kurios Keith užjūrio draugystės gražiai žydi (tada, beje, jis ir buvo ,,pakrikštytas” „Kitu”). Grįžo dvasiškai turtingesnis, laimingas, kad senelių šalis atsibudo laisvės aušroje. Įsijungė į lietuvišką veiklą Čikagoje, kurį laiką dirbo savanoriu Jaunimo centre.

Mūsų pažintis atsinaujino prieš porą metų, kai vienas po kito ekranuose pradėjo rodytis jo filmai. Sužinojau, kad Keith gimė Čikagoje siaubingai šaltą 1966 m. žiemą (prisipažinsiu, jis man atrodė vyresnis, gal labiau subrendęs). Mama – lenkų kilmės, gimusi Back of the Yards apylinkėje Čikagoje, o tėvas – lietuvis, gimęs Marquette Park. Keith prosenelis paliko Kauną 1905 m., Čikagoje vedė lietuvaitę iš Telšių; senelis kalbėjo lietuviškai, o tėvas jau beveik nebe. Būsimasis režisierius prisimena, kad iš pradžių jie gyveno ties 52 ir Honore; tėvas dirbo „Central Steel and Wire” liejykloje, mama – neetatine slauge. Vėliau iš ūkanoto miesto persikėlė į dar niūresnį Burbank priemiestį. Keith buvo septyneri, kai pradėjo lankyti pirmąją klasę. Vaikui tai buvo kančia. Tėvas juto atžalos nepasitenkinimą, įžvelgė ir jame virpančią kūrybos liepsnelę — dažnai automobiliu šaltais žiemų vakarais veždavo į Čikagos centrą, kur vaikas naktimis fotografuodavo Michigan Avenue žiburius. Keith atsimena, kaip tėvas kartu dėde Walter nuvežė jį į kino teatrą pasižiūrėti Kurosawa filmo ,,Kagemusha”. ,,Dievaži, koks man buvo įspūdis, — prisimena jis dabar. — Dėdė Walteris man buvo tarsi antras tėtušis ir kultūrinis kelrodis. Jis Old Town’e, Čikagos senamiestyje, turėjo meno galeriją, o joje lankydavosi dailininkai, teatralai, muzikantai ir šiaip visokios spalvingos personos. Šiuos brangius prisiminimus saugoju savo širdyje su didžiausia pagarba mylimam dėdei.”

Paskui — mokslai University of Illinois 1985–1989 m. Keith norėjo studijuoti kinematografiją, tačiau pamatęs studijavimo sąlygas, nutarė grįžti prie to, ką jau buvo pradėjęs anksčiau — paletės ir molberto, dviejų dimensijų meno. Į studijų pabaigą jame prabudo dar viena mūza – muzikos. Būtent ji padėjo ištverti šaltas ir niūrias žiemos naktis bendrabutyje – aplinka čia toli gražu nepriminė nei Oxford, nei Cambridge, apie kuriuos Keith svajojo nuo paauglystės. Gimė roko ansamblis ,,The Nameless”. ,,Gastroliavome daug kur, net Niujorke ir Bostone, – prisimena Keith. – Tačiau viskas turi savo pradžią ir savo pabaigą.”

Skaitmeninis amžius aukštyn kojom apvertė gyvenimą!

Keith kinematografinė kūryba sužydėjo 2004 m. Tąsyk gimė jo pirmasis filmas ,,I am James Mason”. Negirdėjusiems šio vardo paaiškinsiu: James Mason (1909–1984) – anglas, pasižymėjo išskirtiniu balso tembru; buvo pripažintas vienu geriausiu XX a. kino aktorių. Keletas iš jo žymiausių filmų: ,,Julijus Cezaris” (1953), ,,20,000 mylių po vandeniu” (1954), ,,North by Northwest” (1959), ,,Lolita” (1962), ,,Verdiktas” (1982) ir kt . Aktorius ir jo žmona Pamela buvo dideli naminių gyvūnų globėjai ir net parašė knygą ,,The Cats in Our Lives”.

2006–tieji. Lietinga popietė kinų kvartale Čikagoje. Ties Archer ir Wentworth sankryža stovi dailus azijietis raudonais marškinėliais su skėčiu po pažastimi. Jo keliai susikryžiuoja su liūdnaake amerikiete vardu Angel ir besiruošiančiu grįžti į Hong Kong madingu Isaac. Taip prasideda pirmasis Keith pilnametražis filmas ,,Daniel Wong”. Kas toliau? Ar išduoti filmo turinį ir pabaigą, o gal tik pranešti, kad DVD galite užsisakyti internete adresu keith@keithdukavicius.com?

Austrų dailininko istorija – naujausias Dukavičiaus filmas

Prieš porą mėnesių Gene Siskel kino salėje, Čikagos miesto centre visą savaitę buvo rodomas antrasis Keith pilnametražis filmas, skirtas kontroversiškam austrų dailininkui Egon Schiele, kurio vaidmenį sukūrė pats Keith (stulbinančiai panašus į savo personažą!). Dailininkas gimė 1890 m., mirė labai jaunas – vos 28-erių, tapęs pasaulyje tuo metu siautusios gripo epidemijos auka. Tačiau net per trumpą savo gyvenimą Schiele paliko mums neįtikėtinai daug savo kūrybos: piešinių, tapybos, plakatų. Kaip ir, beje, gandų bei istorijų, į kurias neva jis buvo įsivėlęs. Jo kūrybos pradžia sutapo su austrų secesijos laikotarpiu, o jaunojo Schiele globėjas buvo garsusis Gustav Klimt.

Į klausimą, kas nulėmė būtent šios asmenybės pasirinkimą kaip filmo herojų, Keith atsakė: ,,Kartą pasirodžiau darbe su tokia galinga ševeliūra (šukuosena — R. L.), tokiais pasistojusiais piestu plaukais, kad mano bendradarbis pradėjo įrodinėti, jog aš labai panašus į dailininką Schiele. Tąsyk su kolegomis smagiai pasijuokėme, bet vis dėlto keletui dienų prabėgus visa tai rimtai apmąsčiau ir nutariau kurti apie jį filmą. Pagalvojau – kol dar nepraplikau, reikia ekrane įkūnyti šį personažą. Aš, žinoma, labai daug skaičiau, gilinausi į jo gyvenimą, bet filme didesnė jo asmenybės dalis yra išgalvota. Manau, kad jis buvo pakankamai normalus ir patikimas žmogus, greičiausiai romantiškos natūros ir neturintis polinkio nei į kruvinas dvikovas, nei į tą žiaurumu pasireiškiantį pavydą savo sesers atžvilgiu, ką pamatysite kine. Visa tai sugalvota.”

O į klausimą, ar yra kitų sąlyčio taškų – be išvaizdos panašumų – tarp filmo herojaus ir jo kūrėjo, atsakymas buvo paprastas: ,,Gal ryžtas, pasišventimas savo darbui mus sieja. Kai skaitai apie Egon, žiūri į jo darbus, matai, kaip jis buvo pasiryžęs sulaužyti nusistovėjusias taisykles, piešti, tapyti ir prasiskverbti pro tai, kas buvo priimta, normalu, pro tai, kas buvo rodoma galerijose tuo metu (...) Tai, kad jis buvo ne iš tos aplinkos, bet norėjo tą kliūtį įveikti, susikurti sau karjerą, gyvenimą, tame aš matau panašumų. Aš neturiu ryšių, privilegijų, galimybių kurti didelius filmus, bet vis tiek esu pasiryžęs užbaigti savo projektus.”

 „Sun Times”, „Reader” bei kiti populiarūs Čikagos laikraščiai stebėjosi, kaip Dukavičius sugebėjo sukurti tokios apimties filmą su labai jau kukliu 4,000.00 dol. biudžetu. Nepaisant trūkumų, žiūrovų pageidavimu šis kiek kontroversinis filmas vėl grįžta į kino teatro ekranus. Nepraleiskite progos pamatyti ,,Egon” rugpjūčio 14 d. 8 val. v. Gene Siskel kino salėje, Čikagoje. Norėtųsi, kad filmo peržiūroje dalyvautų kuo daugiau lietuvaičių – mūsų dėmesys svarbus kūrėjo ateičiai.

Ar visas gyvenimas sukasi tik apie kiną ir muziką?

Keith gerai jaučiasi ten, kur jis gyvena – Pilsen rajone. Tai Čikagos pietrytinė dalis tarp Damen ir Halsted, tarp 16 ir 22 gatvių. Čia įsikūrusi seniausia meksikiečių bendruomenė ir gatvėse ryškūs jų kultūros pėdsakai: galerijos, restoranai, naktiniai klubai, net gatvės freskų gali pamatyti. Keith tikisi, jog kiti irgi pamėgs šį rajoną, ir ne vien dėl to, kad čia auga nekilnojamo turto vertė, o dėl paties rajono – jo atmosferos, patogumo. Nenuostabu, kad Keith būtent Pilsene atrado savo namus ir kūrybinę užuovėją (kaip, beje, ir šio dienraščio vyr. redaktorė!). Kadaise, maždaug prieš pusę amžiaus, tai buvo populiarus lietuvių imigrantų rajonas, iki šiol Cermak gatvėje tebeveikia lietuvių įkurta Mutual Federal taupymo ir skolinimo bendrovė.

Na, o kaip su pomėgiais? Mano pašnekovas nusikvatojo ir prisipažino esąs azartiškas kaklaraiščių rinkėjas! Netingi ir dviračio pedalą minti. Turi ,,prieštvaninį” britų gamybos dviratį. Įkvėpimo pagautas, Keith mėgsta apsirengti XIX a. angliško stiliaus drabužiais (plačiomis, prie kelių susegamomis kelnėmis, ,,V” formos iškirpte megztiniu, skrybėle) ir su taip pat atrodančia draugų kompanija ,,paroduoti” po miestą!

O mūsų telefoninio pokalbio metu išgirdęs, kad atsitraukiau nuo darbo, nes ruošiu vakarienei padažą iš nuosavų pomidorų ir baziliko, pasigyrė: ,,Ir mano balkone auga bazilikas! Ir pomidorai šauniai noksta.” Patraukiau jį per dantį: ,,Ką, ponas ‘kinščikas’ dar ir daržininkas?”

Pabaigai, draugiškas patarimas: stebėkite šio vyruko kūrybinį kelią – jis toli gražu ne koks Pilypas iš Kanapių!