Olimpinės žaidynės: seni ir nauji iššūkiai

 Tomas Viluckas
 Specialiai ,,Draugui” iš Lietuvos

Penktadienį azijietiška estetika ir spalvų ugnimi sprogusios Olimpinės žaidynės mus akimirksniu padarė abejingus politiniams skandalams, partijų rinkiminiams viražams. Nuo šiol mūsų gyvenimo ritmą 16 dienų diktuos Beijing kovų tempas ir įtampa. Nors galime būti abejingi sportui, bet turime sutikti su kažkada popiežiaus Jono Pauliaus II pasakytais žodžiais, kad jis yra tapęs „modernybės ženklu”. Ir niekas geriau už Olimpines žaidynes negali mums padėti šio ženklo suprasti.

Idealizmo ir romantikos propaganda

Šiuolaikinės Olimpinės žaidynės nuo savo atgaivinimo XIX a. pabaigoje iki šių dienų patyrė smarkių pasikeitimų. Jos buvo glaudžiai susietos su XX a. žmonijos išgyvenamais istoriniais ir kultūriniais lūžiais. Pats olimpizmo tėvas baronas Pierre de Coubertin neneigė, kad atkurti Olimpines žaidynes jį akino nacionalinis interesas, kai jis buvo įsitikinęs, jog 1870–1871 m. Prancūzųprūsų karą prancūzai pralaimėjo dėl prasto fizinio pasirengimo, tad Olimpinės žaidynės esą turėjo pakeisti prancūzų fizinės kultūros būklę. Be to, stipriu postūmiu atsirasti šiuolaikiniam olimpiniam judėjimui tapo 1875– 1881 m. vokiečių archeologo Ernst Curtius atkasti senovės Olimpijos griuvėsiai. Būtent iš antikinės praeities modernios visuomenės sportinis judėjimas sėmėsi įkvėpimo rengti kompleksines, jungiančias įvairius sportininkus bei sporto šakas varžybas. Pierre de Coubertin pasakė: „Jei vokiečiai surado Olimpiją, tai prancūzai gali rasti olimpiadą!”

Pradžioje Olimpinės žaidynės tebuvo masinis kūno kultūros entuziastų, besivadovaujančių šūkiu „Svarbu ne nugalėti, bet dalyvauti”, renginys. Griežtai pasisakęs prieš sporto profesionalizmą, olimpinis sąjūdis iškėlė besitreniruojančio, valingo, garbingo, harmoningo žmogaus idealą. Šis kupinas gaivališkumo ir humanizmo, tam tikros romantikos olimpinio sąjūdžio laikotarpis gana greitai pasibaigė.

 Ideologinių kautynių vieta

1936 m. Berlyno olimpiada pasauliui parodė, kad nuo šiol Olimpinės žaidynės taps ideologinių kautynių vieta. Tos žaidynės visiems turėjo įrodyti, jog gyvuoja tik viena sportui sutverta rasė – arijai. Pasaulis piktinosi dėl Olimpiados rengimo vietos ir dėjo pastangas žaidynes perkelti į Barseloną. 1935 metais, būdamas Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) garbės pirmininku, Pierre de Coubertin aplankė Berlyną ir buvo taip sužavėtas nacistine Vokietija, jog net svarstė galimybę palikti vokiečiams teisę į savo raštus, o kalbėdamas per nacionalinę radiją Hitlerį pavadino „vienu kūrybingiausių mūsų epochos asmenybių”. Ne ką mažiau nacistine Vokietija buvo sužavėta ir Berlyną Olimpiados išvakarėse aplankiusi TOK komisija, kurios pirmininkas amerikietis Avery Brundage net pareiškė, kad žydai neturi naudoti žaidynių kaip ginklo savo kovoje su naciais... Laimė, bet gyvenimo tikrovė vėl apsireiškė visu gyvybingumu, ir juodaodis Jesse Owens, susižėręs keturis auksinius apdovanojimus, niekais pavertė dar vieną kruopščiai kurtą mitą.

Už šiuos poelgius po Antrojo pasaulinio karo TOK atsiprašė, tačiau politikavimas aplink žaidynes tik stiprėjo, nes šios pamokos nebuvo gerai išmoktos, ir kas ketveri metai šaltojo karo kovos persikeldavo į Olimpinių žaidynių sostines. Raudonojo bloko ir laisvojo pasaulio priešprieša iki pat Barselonos 1992 m. Olimpiados buvo neišvengiamas žaidynių ženklas. Dėl Sovietų Sąjungos įsiveržimo į Afganistaną 1980 m. Maskvoje vykusios vasaros Olimpinės žaidynės patyrė demokratinių šalių boikotą. Po ketverių metų Los Angeles (JAV) vykusios žaidynės susilaukė „atsakomojo veiksmo” – komunistinių šalių boikoto. Marksistiniai ideologai pergales olimpiadose mikliai išnaudodavo kaip priemonę išaukštinti komunizmą kuriančio žmogaus gyvenimo būdą. Šiam tikslui pasiekti būdavo nesiskaitoma su jokiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje valstybės lygmeniu buvo sukurta ne tik talentų paieškos, bet ir skatinamųjų preparatų (dopingo) vartojimo bei jų slėpimo galinga sistema, sužalojusi daugybės sportininkų sveikatą ir gyvenimus. Vis dėlto ištvėrusios du pasaulinius karus, šaltojo karo nutikimus, susiskaldymus tarp tautų Olimpinės žaidynės išlieka pačiu reikšmingiausiu pasaulio jaunimo susibūrimu.

Žaidynės tampa verslu

Tačiau olimpiniam sąjūdžiui neišvengiamai kyla tiek senų, tiek naujų iššūkių. Nors pats sportas tampa pasaulį vienijančiu veiksniu, tačiau varžymesi yra užkoduotas tautinis interesas, kuris vis labiau pradeda vyrauti tokiuose didžiuliuose festivaliuose kaip Olimpinės žaidynės. Tautinis pasididžiavimas dėl sportininkų pasiekimų (ypač mažoms šalims) tampa pasipriešinimo simboliu globalizacijos cunamio akivaizdoje.
 
Sportininkų laimėjimai atspindi konkrečios šalies ekonominio, kultūrinio išsivystymo lygį, galėtume tarti, vienos ar kitos tautos „svorį” pasaulio šalių bendrijoje, nes sportas nėra tik nuogi rezultatai. Juk už kiekvieno sportinio pasiekimo slypi visa darbo, materialinių sąnaudų, žmogiškų išteklių sistema. Savo ruožtu Olimpinės žaidynės yra tartum atskaitos taškas, nuo kurio atsiveria įvairios vertinimo galimybės.

Nūdien TOK funkcionieriai visomis išgalėmis stengiasi depolitizuoti žaidynes. Šiuolaikiniai olimpinio sąjūdžio ideologai gerai supranta, kad vienintelė priemonė nukenksminti politinių prieskonių aitrumą yra vis didėjantis verslo domėjimas žaidynėmis. Jos tampa milžinišku pramoginiu reginiu, kurį per televiziją gali išvysti kone kiekvienas planetos gyventojas. Į žaidynių programą įtraukiama daugiau „televizinių”, „erotiškesnių” (kaip paplūdimio tinklinis) sporto šakų, nepopuliarios, televizijai neparankios sporto šakos taip pat verčiamos „pasitempti”, supaprastinti taisykles arba išbraukiamos iš žaidynių programos, olimpinės aikštės atidaromos vadinamiesiems profesionalams. Kad ir kaip keista, bet ši šventės, festivalio, atsipalaidavimo ir malonumo nuotaika, vyraujanti pastarojo dešimtmečio žaidynėse, yra artima graikų olimpiadų dvasiai, kai graikai taip atsipalaiduodavo, jog net pamiršdavo savo pagrindinę „sporto šaką” – karus tarp miestų.

Ar žaidynės paskatins demokratiją Kinijoje?

Vis dėlto stiprėjant įtampoms pasaulyje tai atsiliepia ir olimpiniam sąjūdžiui. Iki šiol TOK pasirinkimas padaryti Beijing Olimpiados sostine kelia rimtų abejonių, nes nuo pat 1988 metų Olimpiados Seule nebuvo tiek politinių nesutarimų kaip su prasidedančių žaidynių sostine.

Klausimas, ar žaidynės paskatins olimpinių principų – pakantumo ir „garbingo žaidimo” – įsigalėjimą už Kinijos aikščių ribų, lieka neatsakytas. Kaip neramina ir kiti klausimai. Ar Beijing per šias dvi rugpjūčio savaites visam pasauliui parodys ne tik paradinę savo pusę? Ar Olimpiada nevirs komunistų partijos valdžios įtvirtinimo viešųjų ryšių akcija? Juk kol kas Kinijos režimas vykdė tik represijų, propagandos ir problemų slėpimo strategiją.

Stebina, kad TOK „pamiršo”, jog Beijing matė Tiananmenio žudynės, kad Kinijoje nutildyta žiniasklaida, nuolat persekiojami disidentai, vergiškai dirbama „laogose” priverstinio darbo stovyklose, yra politiniai kaliniai, 42 kategorijų visuomenei pavojingų asmenų sąrašai... Na, o tibetiečių laisvės siekis nuolat naikinamas net iki kraujo praliejimo. Ar Olimpiada Beijing nėra savotiškas bendrininkavimas su Kinijos komunistinio režimo vykdoma politika?

Nenuostabu, kad prieš žaidynes net buvo pasigirdusios kalbos apie jų boikotą. Tačiau po Montreal, Maskvos ir Los Angeles olimpiadų boikotų TOK priėmė savo įstatų pataisą, kad boikotuojančios šalys šalinamos iš šios organizacijos. Tad Beijing žaidynių boikotas didelio susižavėjimo nesulaukė. Kai kurių šalių vadovai (Prancūzijos, Vokietijos, Kanados) apsiribojo paprasčiausiu neatvykimu į oficialias olimpinių žaidynių iškilmes.

Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus sprendimas nevykti stebėti Olimpinių žaidynių atidarymo Beijing yra morališkai svarbus. Nors prezidentas nepaaiškino tokio savo apsprendimo motyvų, tačiau jis yra vertas pagarbos.

Vis dėlto norisi tikėti, kad didžiausia pasaulio sporto šventė taps švente ir eiliniams Kinijos žmonėms, kad po jos ir šioje šalyje padidės laisvės bei demokratijos apraiškų.