ŠALFASS archyvų perdavimo LTSC sutartį peržiūri ŠALFASS centro valdybos pirmininkas Laurynas R. Misevičius (k.) ir LTSC vykdomoji direktorė Kristina Lapienytė. Dešinėje sėdi ilgametis ŠALFASS narys Rimantas Dirvonis. Jono Kuprio nuotr.

ŠALFASS archyvai lieka ten, kur buvo sukurti, – Šiaurės Amerikoje

DALIA CIDZIKAITĖ

Šių metų liepos 20 dieną laikraščio ,,Draugo” patalpose Čikagoje įvykęs Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos (ŠALFASS) archyvų perdavimas Lituanistikos tyrimo ir studijų centrui (LTSC) yra ne tik LTSC pergalė, bet ir laimėjimas tų, kurie mano, jog archyvai turi likti ten, kur jie buvo sukurti.

Naujais išeivijos sporto archyvais ypač džiaugėsi tą dieną LTSC atstovavusi jos vykdomoji direktorė Kristina Lapienytė, pasak kurios, archyvas nėra tik dokumentų dėžė, kurią padėjome ir užmiršome. ,,Tai yra istorija, ir labai motyvuojanti: kai istorija yra arčiau manęs, man ją lengviau geriau pažinti”, – sakė ji.

Sumanymas kažką daryti su 15 dėžių, pripildytų ŠALFASS veiklą nuo maždaug 1959 iki 2007 metų atspindinčių dokumentų, kuriuos skrupulingai rinko ilgametis ŠALFASS centro valdybos pirmininkas a. a. Algirdas Bielskus (dėl to šis archyvas tarp ŠALFASS narių dar žinomas Bielskaus archyvo vardu), kilo tada, kai dabartinis šios sporto organizacijos vadovas Laurynas R. Misevičius sulaukė Prano Majausko pasiūlymo archyvą atiduoti jo vadovaujamam Lietuvos sporto muziejui Kaune. Norą priglausti šiuos archyvus išreiškė ir Lietuvių išeivijos institutas prie Vytauto Didžiojo universiteto.

Pasiūlymui ŠALFASS archyvus išsiųsti į Lietuvą nepritarė LTSC vadovybė bei JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkė archyvų reikalams Dalė Lukienė. Pastaroji ŠALFASS valdybą ragino gerai pagalvoti, kas yra naudingiausia pačiam jų organizacijos archyvui ir pasiūlė sekti dviem svarbiais archyvavimo principais: 1) palikti archyvinius dokumentus toje aplinkoje, kurioje jie buvo sukurti ir 2) neišskirstyti dokumentų po kelias vietas, antraip jie praras nemažai savo vertės.

ŠALFASS archyvui palikti Ameriką neleido ir ilgametis šios organizacijos narys Rimantas Dirvonis. Pasak Misevičiaus, ,,jis buvo paskutinis mohikanas, neleidęs taip lengvai tam ŠALFASS laivui išplaukti”.

Apie pusę metų trukusi diskusija ir susirašinėjimas dėl ŠALFASS archyvų likimo galų gale atvedė prie kompromiso – ŠALFASS archyvus nuspręsta palikti JAV, konkrečiai – Čikagoje įsikūrusiam LTSC, o jų kopijas nusiųsti Lietuvos sporto muziejui ir Išeivijos institutui. Pasak Misevičiaus, jeigu ir nebuvo surastas saliamoniškas sprendimas, pasirinktas geriausias, koks tokiomis aplinkybėmis galėjo būti, variantas.

Jis taip pat pastebėjo, jog Lietuva diplomatiškai sutiko su tokiu sprendimu ir išreiškė viltį, jog bendradarbiavimas tarp Šiaurės Amerikos ir Lietuvos nenutrūks ir Lietuvos sporto veikėjai bei visuomenės nariai galės nesunkiai prieiti prie ŠALFASS archyvų ir informacijos apie lietuvių sportininkus, kurių pasiekimai yra įdomūs ir Lietuvoje gyvenantiems.

,,Drauge” žodį taręs ŠALFASS centro valdybos pirmininkas priminė, jog sportas lietuvių visuomenei yra labai svarbus, jis atkurtai nepriklausomai Lietuvai davė prezidentą – ilgametį ŠALFASS narį Valdą Adamkų, daugelį kitų labai žymių veikėjų. ,,Manau, jog sportas yra vienas iš trijų kertinių akmenų, ant kurio laikosi lietuvių bendruomenės išeivijoje ateitis, – pastebėjo Misevičius. – Prie sporto prisijungia tiek čia gimę Šiaurės Amerikos lietuviai, tiek neseniai iš Lietuvos atvykę.” Todėl jis matąs ŠALFASS istorijos išlaikymo svarbą ir būtinybę toliau tęsti jau 60 metų siekiančią sportinės veiklos Šiaurės Amerikoje tradiciją.

Pasak Lapienytės, ŠALFASS archyvų perdavimas LTSC simbolizuoja ne tik tos veiklos tęstinumą, bet ir yra atspirtis tolesnei veiklai, ,,kad žmonės žinotų, jog jie nepradeda nuo nulio”. ,,Esame pripratę sakyti, kad archyvai yra paskutinis dalykas, kad juos išlaiko tik dipukai. Taip nėra, – pastebėjo LTSC vykdomoji direktorė, – ir nauja lietuvių imigracinė banga JAV pradeda ne tik domėtis archyvais, bet ir juos remti bei pati kaupti.”

Ji pasidžiaugė LTSC esančiu Šaulių organizacijos išeivijoje didžiuliu archyvu ir dėmesiu jam. Pasak Lapienytės, paskutiniu metu centre neretai apsilanko Šaulių sąjungos nariai, ieškodami medžiagos apie savo organizacijos veiklą. Panašiai ir su Šiaurės Amerikos lietuvių studentų sąjunga, kurios nariai taip pat rodo susidomėjimą savo organizacijos praeitimi.

Didžiumą LTSC pasiekusio ŠALFASS archyvo – apie 95 proc. – sudaro įvairūs dokumentai. Pasak Misevičiaus, Bielskaus, mirusio 2010 metais, archyve galima rasti, pavyzdžiui, 1959 metų vykusių ŠALFASS žaidynių dokumentus, vėlesniais metais vykusių varžybų rezultatus, posėdžių protokolus, lietuviškų sporto klubų sąrašus. ,,Kai kurie dalykai gal yra svarbesni kaip archyvinė medžiaga, kiti – kaip muziejinė vertybė”, – pastebėjo jis.

Į LTSC nukeliavusį ŠALFASS archyvą nepateko medaliai, rinkti nuo 50 dešimtmečio. Jie, kartu su pačiais vertingiausiais Bielskaus asmeniniais daiktais, šiuo metu yra pas Ritą Čyvaitę-Kliorienę. Misevičius negalėjo pasakyti, koks jų laukia likimas, bet išsakė viltį, jog gal ir čia pavyks susitarti.

ŠALFASS archyvą priėmusi Lapienytė pastebėjo, jog tai – ne pirmasis sporto archyvas, pasiekęs LTSC. Neseniai į centrą atkeliavo Baltimore (MD) lietuvių atletų klubo, šiemet švenčiančio savo 40-metį (įkurtas 1972 m.) archyvas, centre yra saugomas ir Konstantino Savicko archyvas bei Vokietijos DP stovyklų sporto medžiaga, o LTSC sporto muziejaus Jaunimo centre vitrinose galima apžiūrėti JAV lietuvių sportininkų laimėtas taures. ,,Tad, – pastebėjo LTSC vykdomoji direktorė, – ŠALFASS archyvas yra labai graži tąsa to, kas buvo Vokietijoje, vėliau – jau Amerikoje iki 2007 metų.”

Misevičius įsitikinęs, jog ŠALFASS archyvų perdavimas LTSC yra tik pirmas bendradarbiavimo žingsnis, bet toli gražu ne paskutinis. Pasak jo, ŠALFASS archyvai buvo kaupiami ne tik Bielskaus. Nemažai jų turi ir kiti išeivijos sportininkai bei sporto veikėjai. ,,Turbūt antras po Bielskaus žmogus, turintis sukaupęs labai didžiulius sporto archyvus, yra Edvardas Šulaitis, – sakė Misevičius. – Kažkas turėtų pradėti vesti derybas ir su juo.” Lapienytė pastebėjo, jog nemažus sporto archyvus turi ir Čikagoje gyvenantis Povilas Žumbakis, kuris lyg jau ir pasižadėjo juos atiduoti LTSC. ,,Žumbakis ragino surengti parodą iš to, ką gausime. Nepažadu, pirma turime pažiūrėti, kas juose yra. Bet, jei tik bus susidomėjimas, gal galėsime surengti keliaujančią parodą”, – pastebėjo ji.

Dabartinis ŠALFASS vadovas jau planuoja tolimesnius žingsnius, kad kuo daugiau ŠALFASS archyvų patektų į LTSC, kad viskas būtų vienoje vietoje ir kad archyvai būtų lengviau prieinami visiems, o, pervedus juos į skaitmeninį formatą, ir Lietuvai.



Algirdo Bielskaus archyvas Eugenijos Misevičienės nuotr.