Specialiai XIV Lietuvių tautinių šokių šventei susibūrusios dvi Indianapolis šokių grupės.

Indianapolis apylinkė: energinga ir kūrybinga

Apie Indianapolis LB gyvenimą pasakoja jos pirmininkė Sigita Nusbaum

SIGITA ŠIMKUVIENĖ

Prieš keletą metų nuvykusi aplankyti savo vyro giminių į Indianapolis miestą, stebėjau parodomąsias lakūnų varžybas, kuriose dalyvavo ir lietuvis lakūnas Jurgis Kairys. Ten, didžiuliame lauke, pamačiusi didžiulę trispalvę labai apsidžiaugiau, kad tūkstantinėje minioje yra lietuvių, palaikančių Lietuvos skrajūną. Kaip vėliau sužinojau, vėliavą šiam renginiui pasiuvo pats Indianapolis LB apylinkės tuometinis pirmininkas Jonas Beleckas.

Praėjus keliems metams, susipažinau su nauja Indianapolis apylinkės pirmininke Sigita Nusbaum. Su savo bendravarde pirmą kartą susitikau Čikagoje per pirmąjį JAV LB apylinkių pirmininkų suvažiavimą. Nusbaum pasirodė esanti energinga ir kūrybinga jauna bendruomenininkė, kuriai viskas įdomu. Ji labai įdomiai pristatė savo vadovaujamos apylinkės nuveiktus darbus, pasakojo apie darnų lituanistinės mokyklėlės darbą. Visus ypač sudomino Sigitos mokėjimas įsilieti į Indianapolis miesto tarptautinių projektų ruošą.

Šios negausios, bet labai darbščios apylinkės žmonės sugeba pristatyti amerikiečių visuomenei Lietuvą ir jos kultūrą. Apie tai Sigita pasakojo ir antrajame JAV LB apylinkių pirmininkų ir jų įgaliotinių suvažiavime, vykusiame Detroit. Pastarajame suvažiavime Sigitai buvo patikėta vesti darbo grupę. Su užduotimi jauna pirmininkė susitvarkė puikiai.

Boston mieste vykusios XIV Lietuvių tautinių šokių šventės metu vėl sutikau Sigitą, į renginį atvykusią su visa šeima – dukra Amilia, sūnumi Patriku ir vyru Michael, ir, aišku, su Indianapolis lietuviais. Ji, „pasidabinusi” fotoaparatu, įamžino Boston šventės įvykius. Pasinaudojusi proga pakviečiau Sigitą plačiau papasakoti apie ypatingą Indianapolis lietuvių veiklą.

– Miela Sigita, gal gali paminėti keletą svarbių tarptautinių renginių, kuriuose Tavo vadovaujama apylinkė pristatė Lietuvą, jos tradicijas, kultūrą?

– Indianapolis Lietuvių Bendruomenė yra palyginti nedidelė, bet mes bandome pristatyti Lietuvą įvairiuose šio miesto renginiuose. Šiais metais lietuviai buvo pakviesti net į du naujus miesto renginius. Gegužės 26 d. pirmą kartą Lietuvos vėliava suplevėsavo viename iš didžiausių Amerikoje paradų „Indy 500”, tai įvyko šeštadienį prieš lenktynes. Šio parado pasižiūrėti susirenka net 300,000 žiūrovų iš visos šalies. Nepaisant didžiulio karščio, visų susirinkusių tautų atstovai mielai žygiavo 2,4 mylias, apsirengę savo šalies tautiniais drabužiais, pristatydami Indiana tautų tarybą. Lietuvos vėliavą nešė buvęs Indianapolis LB pirmininkas Beleckas. Parade taip pat dalyvavo Jono žmona Adrija su dukra Paulina, mano sūnus ir aš. Jei mūsų žmonės būtų turėję daugiau lietuvių tautinių drabužių, būtume užpildę visą aštuonių žmonių eilę. Gal kitais metais mums tai pavyks padaryti. Parado įrašą buvo galima pamatyti per vietinę WISH-TV ir per „NBS Sports Network”.

Kitas naujas renginys, ties kuriuo šiuo metu dirbame, yra Rytų Europos projektas. Šiuo projektu siekiama supažindinti bibliotekos lankytojus su Rytų Europos šalimis, jų tradicijomis, kultūra ir vietinėmis šių šalių bendruomenėmis. Lietuvos ir kitų šalių stendai bus pristatomi rugsėjo ir spalio mėnesiais. Mes buvome paprašyti sudaryti angliškai parašytų apie Lietuvą knygų, išleistų CD ir DVD sąrašą, kurį biblioteka naudos papildydama savo rinkinius. Biblioteka įsipareigojo paruošti renginio reklamą, platinti lankstinukus.

Prieš ketverius metus po ilgos pertraukos vėl dalyvavome Indianapolis tarptautiniame festivalyje, kuris vyksta lapkričio viduryje „Indiana State Fair” patalpose. Puikus renginys trunka keturias dienas, į jį susirenka tūkstančiai lankytojų. Svečiai ateina ne tik paragauti įvairių šalių patiekalų, bet ir pasiklausyti koncertų, pasižiūrėti gražiai pristatomų įvairių šalių stendų. Lietuvos stendas sulaukia daug lankytojų, žmonės nori daugiau sužinoti apie Lietuvos kultūrą, tradicijas, maistą, šventes. Kiekvienais metais stendų tema yra vis kitokia. Praėjusiais metais mūsų stendas laimėjo antrą vietą grupėje „Geriausiai atsakant į temą”. Šiais metais į festivalį jau yra pakviesti mūsų naujai susikūrę lietuvių tautinių šokių kolektyvai.

– Kiek žinau, jūsų apylinkėje nebuvo šokių grupės. Kaip nutiko, kad į šventę Boston mieste atvykote net su dviem grupėmis?

– Tiesą pasakius, man ir pačiai dar sunku suvokti, kad į Boston atkeliavome net su dviem naujai įsikūrusiais lietuvių liaudies šokių kolektyvais: suaugusių grupe „Vijūnas” ir vaikų grupe „Trepsiukas”. O viskas prasidėjo nuo vieno klausimo – Alytei Simonaitis, atvedusiai vaikus į Indianapolis lituanistinę mokyklą (ILM), paklausus: „Šiais metais šokių šventė bus Boston. Ar važiuojam?” Tėvai su entuziazmu priėmė naujieną, jei tik šokių vadovė atsiras. Visų akys nukrypo į Raimondą Balčiūnienę, kuri jau prieš tai su mokytoja Adrija Beleckiene ruošė vaikučius Indianapolis tarptautiniam festivaliui. Pasak Raimondos, ji – nei profesionali šokėja, nei šokių mokytoja, tiesiog jai patinka šokti. Pati šokti pradėjo nuo šešerių metų, šoko, kol neištekėjo.

Atrodo, lyg ir užtektų, kad būtų šokių vadove, bet Raimondai reikėjo padrąsinimo ir įkvėpimo. Kaip tik tuo metu pas ILM mokyklos suaugusių mokytoją Daivą Simonytę-Miller atvažiavo vaikystės draugė Danguolė Varnienė, Los Angeles LB „Spindulio” vadovė, vadovaujanti Lietuvių tautinių šokių institutui. Kadangi Daiva jau buvo girdėjusi mūsų pasvarstymus apie dalyvavimą šokių šventėje, vakarienei pasikvietė Raimondą ir Otoną Balčiūnus. Pasak Raimondos, Danguolė ir buvo tas žmogus, kuri padrąsino nedelsiant burti šokėjus ir pradėti repeticijas – „įpylė alyvos į ugnį”, gerąja prasme. Atsiradus šokių vadovei, iškilo klausimas, ar buriame suaugusių grupę, ar ir vaikų. Viską nulėmė tai, kad kai kurios mamos, pačios dalyvavusios šokių šventėse, norėjo, kad malonius prisiminimus patirtų ir jų vaikai. Taip ir įsikūrė vaikų „Trepsiukas” ir jų tėvelių – suaugusių „Vijūnas”.

– Žinau, kad pati labai domiesi tautiniais drabužiais. Gal savo šokėjams nors keletą jų pasiuvai?

– Tik atvažiavusi į JAV pradėjau domėtis lietuvių tautiniu kostiumu, nes Lietuvoje, jei nepriklausai kokiai šokių ar dainų grupei, kostiumo beveik neturi kur panaudoti. O kaip būtų gražu, kad per valstybines šventes Lietuvos žmonės išeitų į gatves pasipuošę tautiniais kostiumais!

Pirmą kartą su lietuvių tautiniais kostiumais susidūriau dar studijuodama siuvinių modeliavimo ir technologijos specialybę Kauno technologijos universitete. Tada ir susipažinau su skirtingų etnografinių regionų tautinių kostiumų panašumais ir skirtumais. Kuo daugiau skaitai ir domiesi, tuo labiau pradedi suprasti, kad, gyvenant išeivijoje, sukomplektuoti autentišką išeiginį lietuvių kostiumą ne taip jau ir paprasta. Pati su tuo susidūriau, kai, iš vietinės audinių parduotuvės nusipirkusi raudoną languotą audinį, pasisiuvau „lietuvišką tautinį” sijoną. Deja, mano didžiulei nuostabai, škotų vyrukai atpažino škotų medžiagos languotumą, o man teko raudonuoti ir aiškinti, kodėl suderinau lietuviškas kostiumo detales su sijonu iš škotiško audino.

Todėl įsikūrus mūsų naujiems šokių kolektyvams ir iškilus tautinių kostiumų klausimui, ėmiausi ieškoti žmonių, kurie siuva tautinius kostiumus Lietuvoje. Taip susiradau Mariją Simanavičienę ir jos vyro vardu pavadintą tautinių kostiumų siuvimo įmonę (www.tautiniaikostiumai.lt). Įvertinę bendruomenės finansinę padėtį, negalėjome užsakyti visiems pilnai sukomplektuotų kostiumų. Gerb. Marijos dėka aprengėme suaugusių kolektyvą, užsakydami tik tas detales, kurių trūko. Vaikučių kolektyvui kostiumus siuvau pati, tik Marija atsiuntė sijonams audinį. Labai gaila, kad, kai kostiumai jau buvo parvežti iš Lietuvos, sužinojome, kad mūsų paraiška Lietuvių Fondui dėl paramos kostiumams nebuvo patenkinta.

– Šiemetinė Lietuvių tautinių šokių šventė buvo pirmoji daugumai jūsų šokėjų ir Tau pačiai. Kokie įspūdžiai?

– Į šokių šventę aš su dukra važiavau kaip žiūrovė, o sūnus ir vyras – kaip šokėjai. Mums visiems šventė padarė didžiulį įspūdį: pakerėjo šokėjų gera nuotaika ir energija. Boston jautėmės kaip mažoje Lietuvoje, aplink, kur pasisuksi, buvo girdėti lietuviška kalba. Iš šokių šventės Indianapolis šokėjai grįžo pilni gražių prisiminimų.

Norėčiau padėkoti Mindaugui Žiaugrai ir visam Boston šokių šventės organizaciniam komitetui už didžiulį darbą organizuojant šokių šventę. Taip pat dėkoju už visokeriopą pagalbą kūrybinio komiteto narei Vaidai Indriliūnienei, kuri net atvažiavo pas mus iš Čikagos pamokinti mūsų šokėjų. Lauksime kitos šokių šventės!

– O kaip su jaunesne mūsų karta, mūsų pamaina? Kaip ją turime sudominti lietuviška veikla?

– Mes taip pat norėtume sužinoti tą receptą! Manau, daug kas priklauso nuo to, kiek tėvai patys prisideda prie lietuviškos veiklos ir kokiais talentais žmonės gali pasidalinti su kitais. Bendruomenėse turėtų būti įvairios veiklos, kad tiek suaugusieji, tiek vaikai atrastų tai, kas jiems patinka. Pavyzdžiui, sužinojus, kad vyks dainų šventė Toronto, Indianapolis lituanistinės mokyklos muzikos mokytoja Adrija Beleckienė ir choro vadovė Dalia Mockienė įkūrė suaugusių ir vaikų chorus „Aušra” ir ,,Gintaras”. Po kelių metų susibūrė šokių kolektyvai. Vaikučiai vaidina Kalėdiniuose spektakliuose, pasirodo miesto renginiuose.

– Kaip atvykai į JAV? Kaip susitikai savo antrąją pusę – vyrą Michael?

– Į Ameriką atvykau pagal studentų programą, nes galvojau, kad  tik taip galėsiu išmokti anglų kalbos, kaip čia sakoma, „sink or swim”. Taip pat buvo įdomu iš arčiau susipažinti su amerikiečių kultūra. Nedaug likus iki išvažiavimo namo, lietuvė draugė pakvietė į „Feast of the Hunter's Moon” festivalį West Lafayette, IN, kuris vyksta spalio mėnesį. Negi išvažiuosiu namo, nepamačiusi Amerikos indėnų ir jų rankomis padarytų kostiumų! Į festivalį važiavome kartu su drauge, jos draugu ir jo bendradarbiu Michael. Po poros mėnesių, Kūčių vakarą, Michael pasipiršo, o vasarą atšokome vestuves. Viskas vyko taip greitai, kad tai nustebino ne tik mano giminaičius, draugus, bet ir mane pačią. Vėliau, gimus dukrai, sužinojau, kad vyro mamos giminėje yra ir cherokee genties indėnų kraujo.

Kas galėjo pagalvoti, kad kelionė į Ameriką taip ilgai užsitęs ir kad mano amerikietis vyras šoks lietuvių tautinių šokių šventėje, o aš važiuosiu į ją kaip žiūrovė, kostiumų kūrėja ir fotografė! O į West Lafayette festivalį dabar važiuojame visa šeima, nes kiekvieną kartą atrandame vis kažką naujo. Kelioms dienoms visa teritorija pavirsta XVIII amžiumi: valgis verdamas ant laužų, visi kostiumai – to laikotarpio, suvažiuoja indėnų gentys, vyksta prancūzų, britų kariuomenių ir indėnų pasirodymai.

– Žinome, kad vienas lauke – ne karys. Ir apylinkės veikla neklestėtų, jei Tavo įvairiems sumanymams ir projektams nebūtų pritariančių. Kas jie?

– Į Indianapolis priemiestį atvažiavau daugiau nei prieš 10 metų. Pažįstu visus į šventes ateinančius lietuvius. Per tą laiką pasikeitė ne tik Indianapolis LB sudėtis, bet ir jos veikla. 2006 m. LB apylinkės pirmininku buvo išrinktas Beleckas, kuris kartu su grupe kelių energingų lietuvių šeimų „įkvėpė ugnies” į LB veiklą: įsikūrė lituanistinė mokyklėlė, susibūrė liaudiškos muzikos kapela „BiruBar”, vadovaujama Otono Balčiūno. Džiaugiuosi, kad turiu tvirtą valdybą: Rūtą Žekonis, Adriją Beleckienę, Ingą Paegle, Rymantą Guzulaitį, Liną Grass (sekretorė) ir Loretą Alminauskas (iždininkė). Visi labai puikūs ir geranoriški. Džiaugiuosi, kad esu Indianapolis LB dalis!

– JAV LB Krašto valdybos vardu dėkoju Indianapolis LB apylinkei už puikų darbą garsinant Lietuvos vardą!


Indianapolis lietuvių tautinių šokių vadovė Raimonda Balčiūnienė su vyru Otonu Balčiūnu, kaimo kapelos „Biru-Bar” vadovu.


JAV LB Indianapolis apylinkės pirmininkės Sigitos Nusbaum šeima.