Apie lietuvių ekonominę migraciją

ALEKSAS VITKUS

Kad Lietuva jau pradeda rimčiau rūpintis, kaip sumažinti ekonominę lietuvių emigraciją, galima spręsti iš to, jog 2008 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sudarė sutartį su Viešosios politikos ir valdybos institutu (VPVI), pagal kurią instituto darbuotojai turėjo įvertinti ekonominės migracijos reguliavimo strategijos veiksmingumą.

Tyrime nagrinėjamos lietuvių emigracijos ir sugrįžimo tendencijos bei priežastys. Jame pirmąkart buvo pažvelgta ir į pakartotinę Lietuvos gyventojų emigraciją. Tyrimo duomenys daugiausiai susidarė iš atliktos išsamios užsienyje gyvenančių lietuvių ir jau sugrįžusių emigrantų apklausos, statistinės analizės ir literatūros šaltinių apžvalgos. Visa tai apibendrinus, VPVI priėjo prie išvados, jog bent trečdalis išvykusiųjų ketina grįžti, bet ne anksčiau kaip 2011 metais. Kita vertus, beveik 40 proc. jau grįžusiųjų norėtų ir vėl išvykti. Tyrimas atskleidė, kad politikos įtaka kol kas nėra didelė, nors 70 proc. išvykusiųjų teigia išlaikantys ryšį su Lietuva, tačiau vos tik dešimtadalis mano, kad Lietuvos valdžia prie to prisideda. Net trečdalis teigia, kad aktyvi valstybės politika paskatintų juos grįžti.

Atrodo, kad po Lietuvos priėmimo į Europos Sąjungą (2004 m.) ir panaikinus laisvo judėjimo apribojimus, staiga padidėjusi emigracija privertė ir Lietuvos vyriausybę atkreipti dėmesį į tos emigracijos sukeltus demografinius, ekonominius ir socialinius padarinius. Mažėja gyventojų skaičius, o su juo pastebima ir visuomenės senėjimo tendencija. Išvyksta tiek jauni darbuotojai, tiek ir galimi darbdaviai ateityje. Tirpsta ir mokesčių mokėtojų skaičius. Lietuvoje dažnai lieka emigrantų tėvų palikti vaikai.

Pastaruoju metu ekonominė ir politinė padėtis labai skiriasi nuo tos, kuri buvo prieš prasidedant visą pasaulį palietusiam ekonominiam nuosmukiui. Ir Lietuvoje gerokai sumažėjo ekonomikos augimas, pradėjo augti nedarbas, ekonominės sąlygos vėl gali tapti panašios į tas, kurios ir paskatino emigraciją.

Norėdami tyrimų rezultatus palyginti su ankstesniais, VPVI darbuotojai savo emigracijos analizėje pasiliko prie ankstyvesniojo emigranto apibrėžimo, kur emigrantu yra laikomas asmuo, išvykęs iš Lietuvos ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui. Čia reikėtų skaitytoją perspėti, kad statistikos šaltiniai informaciją pateikia remdamiesi deklaruotos migracijos duomenimis. Apie savo išvykimą deklaruoja tik maždaug 30–50 proc. išvykstančiųjų.

Nors statistikos departamentas tvirtina, kad 1990–2007 m. iš Lietuvos išvyko 437,500 gyventojų, nemaža emigrantų dalis sugrįžo. Kai kurie išvyksta ir grįžta po keletą kartų. Gal todėl VPVI pranešimo autoriai sako, kad iš Lietuvos nuo 1990 m. emigravo tik 250,000 asmenų. Tokie skaičiai rodo didelį tokių žmonių mobilumą.

Tyrimai patvirtino, kad dauguma emigrantų išvyko dėl ekonominių priežasčių. Čia reikia pabrėžti, kad daug daugiau išvykusiųjų pasirinko dirbti užsienyje ne todėl, kad neturėjo darbo (20 proc.), bet todėl, kad Lietuvoje už darbą gaunamų pajamų neužteko priimtinam gyvenimo lygiui užtikrinti (50 proc.). Dar didesnė dalis atsakiusiųjų teigė išvykę norėdami išbandyti save, susipažinti su naujomis šalimis, žmonėmis ir darbo metodais (56 proc.). Dar kiti išvažiavo studijuoti, dirbti mokslinį darbą.

Į Lietuvą grįžti planuoja tik trečdalis. Kita vertus, nusprendusių tikrai negrįžti buvo nedaug – tik 11.5 proc. Pastebėtina, kad užsienyje ilgiau pagyvenę asmenys yra mažiau linkę grįžti gyventi į Lietuvą. Iš grįžusių emigrantų 77.6 proc. nurodė, kad jų apsisprendimą nulėmė šeimos, namų ir artimųjų ilgesys. Norą gyventi savoje kultūrinėje aplinkoje išreiškė 40 proc., o pagerėjusią Lietuvos ekonominę padėtį pabrėžė tik 19.2 proc. grįžusiųjų. Tarp dar užsienyje pasilikusiųjų apie 60 proc. teigė, kad sugrįžti juos paskatintų pagerėjusi Lietuvos ekonominė padėtis. Net 75 proc. pareiškė, kad sugrįžimą apsunkinantis veiksnys yra korupcija ir biurokratizmas Lietuvoje. Apie 50 proc. skundėsi, kad nusikalstamumo lygis Lietuvoje yra pernelyg aukštas arba kad gyvenimo kokybė Lietuvoje (būstas, transportas, aplinka ir t. t.) yra nepakankamo lygio.

Maždaug trečdalis (37.4 proc.) sugrįžusiųjų planuoja emigruoti pakartotinai. Labai didelė dalis planuojančių vėl išvykti pabrėžia savo nusivylimą  Vyriausybės darbu ir prastėjančia ekonomine padėtimi. Itin svarbus yra dažnas pareiškimas, jog „užsienyje gaunamo atlyginimo pakanka ne tik kasdieninėms išlaidoms, bet ir taupymui”.

Bendrai emigracija turi neigiamų padarinių šalies darbo rinkai, verslui, socialinei padėčiai. Vadinasi, reikalinga valstybės politika, skatinanti grįžtamąją migraciją. Iki šiol buvo tenkinamasi tik palaikant ryšius su išvykusiais ir remiant užsienio lietuvių organizacijas, taip pat skleidžiant informaciją apie grįžimo į Lietuvą galimybes. Tačiau daugelis nieko nėra girdėję apie jokias valstybės informacines paslaugas.

Sugrįžimą apsunkina tai, kad emigrantai mano, jog sugrįžus nebus pripažinta užsienyje įgyta kvalifikacija ar išsilavinimas, kad bus sunku gauti valstybės teikiamas paslaugas (švietimo, sveikatos, socialines), kad jiems neaišku, ar bus įskaitytas jų darbo stažas (pensijai gauti), ar grįžus teks sumokėti kokius mokesčius.

Pabaigoje atnaujintu priemonių planu siūloma: (1) siekti, kad išvykusieji išlaikytų ryšį su Lietuva, jaustų valstybės dėmesį jiems rūpimais klausimais; (2) teikti informaciją apie valstybės paslaugas ir paramą sugrįžusiems; (3) nuolat tobulinti valstybės paslaugas ir paramos programas, jas pritaikyti sugrįžusių poreikiams, reikalui esant – kurti naujas.