Imperijų veidmainystė

Tiesiog stebiesi, kaip tos didžiosios valstybės agresorės nieko naujo neišgalvoja: atkartoja viena kitą ir tiek. Prisimintina istorija, kuri yra gana tikslus RusijosGruzijosPietų Osetijos reikalo pasikartojimas.

Taigi XX a. ketvirtame dešimtmetyje Europoje įsigalėjo valstybė, vadinusi save Trečiąja Imperija (Das Dritte Reich). O aplinkui ją spietėsi mažesnės šalys, turėjusios įžūlių pretenzijų savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą. Pavyzdžiui, Čekoslovakija, kurioje buvo Sudetų sritis, gyvenama etninių vokiečių mažumos. Tai įsivaizduokit, suįžūlėję čekai pradėjo tuos vokiečius visaip skriausti, jų kalbos teises varžyti, jų kultūrines (?) bendrijas drausti, jų taikius (?) vadovus persekioti – na, lygiai taip, kaip dabar latviai ir estai ,,rusakalbius” skriaudžia. Kantrioji Vokietija ir jos fiureris ir gražiuoju prašė, ir pagrasindavo – niekaip čekai nesiliovė. Ir Tautų Lyga (tuometinis Jungtinių Tautų analogas), berods, abi konflikto puses į dialogą, į derybų stalą kvietė, kaip nūnai JTO, ES ir JAV kviečia Gruziją ir Osetiją/Rusiją. Betgi niekaip kietakakčiai čekai nenustojo provokavę – lygiai kaip gruzinai šiandien. Ir prisiėjo kilniaširdiškai Vokietijai, savo diskriminuojamų tautiečių teises ginant, priglausti Sudetų žemę prie Vokietijos (taip ir Rusijos vadovai jau pažadėjo nepalikti bėdoje Pietų Osetijoje, t. y. Gruzijos teritorijoje (!), gyvenančių savo piliečių, kuriuos kažkaip sugebėjo aprūpinti Rusijos Federacijos pasais; tai ryški inovacija tarptautinėje teisėje – Miuncheno Adolfas iki šito neprisigalvojo). O paskui, kaip žinome, ir pati Čekoslovakija buvo gabalais suplėšyta ir sunaikinta – kaip nepatikima, agresyvi tokia valstybė, tautinių mažumų negerbianti.

Manau, lietuviai galėtume visais mums prieinamais kanalais vykdyti informacinę kampaniją, išryškinančią Rusijos propagandos veidmainystę ir demaskuojančią akivaizdų dvigubų standartų taikymą. Atkreiptinas dėmesys į dvi kryptis.
Kai Rusija kalba apie savo kolonijinį karą Čečėnijoje, tai – ,,valstybės teritorinė neliečiamybė, nedalomumas, Rusijos vidaus reikalas”; o kai paliečiamas Gruzijos–P. Osetijos–Abchazijos konfliktas, tai jau jokio suverenios valstybės Gruzijos nedalomumo nebelieka (apmaudu kad ir ,,Vakarų demokratinis pasaulis” vangiai beprisimena šį argumentą, kuris taip paslaugiai pabrėžiamas Rusijos atveju); Rusija elgiasi Gruzijos teritorijoje kaip savo gubernijose (paskutinieji veiksmai, atvira karinė agresija tai patvirtina). Ir neruošia per pasaulį pasipiktinimo audra – nei dėl rusų kišimosi į suverenios šalies vidaus reikalus, nei dėl kariuomenės įvedinėjimo į užsienio valstybę. Kaip, beje, anuomet ir dėl Sudetų atplėšimo pasaulio galingieji nė piršto nepajudino, stebėjo sau, kaip žudoma Čekoslovakija, ir maloniai ragino ,,abi konflikto puses spręsti nesutarimus taikiai”.  

2) Rusijos vadinamųjų ,,taikdarių” klausimas. Iš karčios baltų patirties galėtume išvesti nepaneigtą dėsnį: jei jau kur nors yra Rusijos ,,taikdariai”, laukite prasidedant karo. Ką apskritai veikia Rusijos kariuomenė suverenios Gruzijos teritorijoje? Ką reiškia tarptautinės teisės požiuriu  vienašališkas naujų karinių dalinių įvedinėjimas į suverenią valstybę?
Suprantama, kad etninėse sankirtose dažniausiai nė viena dalyvaujanti pusė nebūna šventieji, nesielgia riteriškai, nepriekaištingai. Tačiau sustabdyti gruzinųosetinų kraujo liejimą gali ir turi tiktai tarptautinė karių grupė, sudaryta iš nesuinteresuotų, neutralių valstybių. Rusijos, kaip itin suinteresuotos valstybės, armijos buvimas šioje karinių įtampų zonoje visiškai nepateisinamas, jis visada veiks tiktai kaip karo katalizatorius (įsivaizduokite variantą, kad rusų ,,taikdariai” turėtų palaikyti taiką tarp Kosovo albanų ir serbų.)

Šiuos dalykus, mano manymu, reikėtų nuolat aiškiai sudėlioti, viešojoje erdvėje atsveriant arogantišką Rusijos nuostatą: ,,didelė esu – ką noriu, tą darau”.

Kun. Robertas Grigas
Kaunas, Lietuva