Imperijų veidmainystė
Tiesiog stebiesi, kaip tos didžiosios valstybės agresorės nieko naujo
neišgalvoja: atkartoja viena kitą ir tiek. Prisimintina
istorija, kuri yra gana tikslus RusijosGruzijosPietų Osetijos reikalo
pasikartojimas.
Taigi XX a. ketvirtame dešimtmetyje Europoje įsigalėjo
valstybė, vadinusi save Trečiąja Imperija (Das Dritte Reich). O
aplinkui ją spietėsi mažesnės šalys, turėjusios įžūlių
pretenzijų savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą.
Pavyzdžiui, Čekoslovakija, kurioje buvo Sudetų sritis, gyvenama etninių
vokiečių mažumos. Tai įsivaizduokit, suįžūlėję čekai pradėjo tuos
vokiečius visaip skriausti, jų kalbos teises varžyti, jų kultūrines (?)
bendrijas drausti, jų taikius (?) vadovus persekioti – na,
lygiai taip, kaip dabar latviai ir estai ,,rusakalbius”
skriaudžia. Kantrioji Vokietija ir jos fiureris ir gražiuoju
prašė, ir pagrasindavo – niekaip čekai nesiliovė. Ir Tautų
Lyga (tuometinis Jungtinių Tautų analogas), berods, abi konflikto
puses į dialogą, į derybų stalą kvietė, kaip nūnai JTO, ES ir JAV
kviečia Gruziją ir Osetiją/Rusiją. Betgi niekaip kietakakčiai
čekai nenustojo provokavę – lygiai kaip gruzinai šiandien.
Ir prisiėjo kilniaširdiškai Vokietijai, savo
diskriminuojamų tautiečių teises ginant, priglausti Sudetų žemę prie
Vokietijos (taip ir Rusijos vadovai jau pažadėjo nepalikti
bėdoje Pietų Osetijoje, t. y. Gruzijos teritorijoje (!),
gyvenančių savo piliečių, kuriuos kažkaip sugebėjo aprūpinti Rusijos
Federacijos pasais; tai ryški inovacija tarptautinėje
teisėje – Miuncheno Adolfas iki šito neprisigalvojo).
O paskui, kaip žinome, ir pati Čekoslovakija buvo gabalais
suplėšyta ir sunaikinta – kaip nepatikima, agresyvi tokia
valstybė, tautinių mažumų negerbianti.
Manau, lietuviai galėtume visais mums prieinamais kanalais vykdyti
informacinę kampaniją, išryškinančią Rusijos propagandos
veidmainystę ir demaskuojančią akivaizdų dvigubų standartų taikymą.
Atkreiptinas dėmesys į dvi kryptis.
Kai Rusija kalba apie savo kolonijinį karą Čečėnijoje, tai –
,,valstybės teritorinė neliečiamybė, nedalomumas, Rusijos vidaus
reikalas”; o kai paliečiamas Gruzijos–P.
Osetijos–Abchazijos konfliktas, tai jau jokio suverenios
valstybės Gruzijos nedalomumo nebelieka (apmaudu kad ir ,,Vakarų
demokratinis pasaulis” vangiai beprisimena šį
argumentą, kuris taip paslaugiai pabrėžiamas Rusijos atveju); Rusija
elgiasi Gruzijos teritorijoje kaip savo gubernijose (paskutinieji
veiksmai, atvira karinė agresija tai patvirtina). Ir neruošia
per pasaulį pasipiktinimo audra – nei dėl rusų kišimosi į
suverenios šalies vidaus reikalus, nei dėl kariuomenės
įvedinėjimo į užsienio valstybę. Kaip, beje, anuomet ir dėl Sudetų
atplėšimo pasaulio galingieji nė piršto nepajudino,
stebėjo sau, kaip žudoma Čekoslovakija, ir maloniai ragino ,,abi
konflikto puses spręsti nesutarimus taikiai”.
2) Rusijos vadinamųjų ,,taikdarių” klausimas. Iš
karčios baltų patirties galėtume išvesti nepaneigtą dėsnį: jei
jau kur nors yra Rusijos ,,taikdariai”, laukite prasidedant karo.
Ką apskritai veikia Rusijos kariuomenė suverenios Gruzijos
teritorijoje? Ką reiškia tarptautinės teisės požiuriu
vienašališkas naujų karinių dalinių įvedinėjimas į
suverenią valstybę?
Suprantama, kad etninėse sankirtose dažniausiai nė viena dalyvaujanti
pusė nebūna šventieji, nesielgia riteriškai,
nepriekaištingai. Tačiau sustabdyti gruzinųosetinų kraujo
liejimą gali ir turi tiktai tarptautinė karių grupė, sudaryta iš
nesuinteresuotų, neutralių valstybių. Rusijos, kaip itin
suinteresuotos valstybės, armijos buvimas šioje karinių įtampų
zonoje visiškai nepateisinamas, jis visada veiks tiktai kaip
karo katalizatorius (įsivaizduokite variantą, kad rusų
,,taikdariai” turėtų palaikyti taiką tarp Kosovo albanų ir serbų.)
Šiuos dalykus, mano manymu, reikėtų nuolat aiškiai
sudėlioti, viešojoje erdvėje atsveriant arogantišką
Rusijos nuostatą: ,,didelė esu – ką noriu, tą darau”.
Kun. Robertas Grigas
Kaunas, Lietuva