Drąsa ar akiplėšiškumas?

Aleksas Vitkus

Jau keli mėnesiai kaip Amerikos, o paskutiniu laiku ir pasaulio spauda buvo kaltinama šališkumu demokratų kandidatui į prezidentus Barack Obama. Skundėsi tuo jo varžovė Hillary Clinton demokratų partijos pirminių rinkimų metu, o dabar tuo pačiu skundžiasi ir respublikonas kandidatas sen. John McCain ir jo rinkiminis štabas. Šališkumas dar padidėjo, kai Obama neseniai grįžo iš savo devynių dienų kelionės, kurią kai kas nori net lyginti su graikų poeto Homero aprašyto herojaus Odisėjo žygdarbiais.

Lydimas visų pagrindinių CBS, NBC ir ABC Amerikos žiniasklaidos atstovų ir didžiulio būrio žurnalistų Obama baigė spaudoje plačiai aprašytą savo Artimųjų Rytų ir trijų Europos kraštų kelionę, kurios jam tikrai galėtų pavydėti sen. McCain, kuris tuo metu turėjo pasitenkinti savo vietiniais kukliais pasirodymais New Hampshire ir Colorado valstijose, kur ir žurnalistų beveik nesimatė. Tokį nepaprastą demokratams pataikavimą liepos 25 d. „Chicago  Tribune” vedamasis pripažinęs ir net pavadinęs „uodegos vizginimu”, vis dėlto bando jį pateisinti, šitaip aiškindamas.

„Tai nereiškia, kad spauda yra vienašališka. Rimta spauda žinių nesukuria, bet tik apie jas rašo. Juk Obama pastaroji devynių dienų kelionė ir pasimatymai su užsienio valstybių vadovais yra didesnė žinia negu keli McCain susitikimai su balsuotojais, todėl apie tą kelionę daugiau ir rašome. Pusiausvyra yra išlaikoma teisingu žinių komentavimu, o ne kiek eilučių laikraštyje ar minučių radijo ar TV programose paskiriame vienam ar kitam kandidatui. Mums svarbiausia yra žinių tikėtinumas, nes jei jo nebus, nebus ir skaitytojų, nebus ir laikraščio.”

Obama apsilankė Afganistane, Irake, Kuwait, Jordane, Izraelyje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Susitikęs su Irako ministru pirmininku Nuri alMaliki ir prezidentu Jalal Talabani, savo kelionę Obama tęsė Izraelyje, kur jis žadėjo tvirtą paramą Izraeliui, o po to, trumpai sustojęs ir  Vakariniame Krante, kur jis palestiniečiams tik tepriminė, kad bus neužmiršti ir jų valstybiniai siekiai.

Kad Obama yra ypatingai populiarus Europoje, galima spręsti iš to, kad Vokietijos sostinėje Berlyne jį sutiko entuziastinga 200,000 vokiečių minia, angliškai šaukdama „Yes we can”. Obama norėdamas kaip nors prisigretinti prie garsiosios buvusios Berlyno sienos susirinkusiems kalbėjo taip: „Didžiausias pavojus bus, jei mes leisime atsirasti naujoms sienoms, kurios mus skirtų vienus nuo kitų. Nestatykime sienų tarp turtingų ir vargingų valstybių. Naikinkime sienas tarp rasių ir genčių, tarp vietinių ir imigrantų, tarp krikščionių ir musulmonų ar žydų.” Ta­čiau šauksmai „OBahMah” netru­kus nuščiuvo, Obama paminėjus, kad JAV kovoje prieš ,,al Qaeda” Afga­nistane jis lauks iš Vokietijos daugiau karių ir finansinės paramos. Nors Vokietijos kanclerė Angela Merkel sutiko Obama su plačia šypsena, ji jau buvo iš anksto tyliai paneigusi planus leisti Obama kalbėti prie vokiečiams brangių istorinių Brandenburg vartų.

Gerų žodžių demokratų kandidatui į prezidentus nerado žinomas komentatorius Charles Krauthammer. Kas jam labai nepatiko, tai Obama noras save lyginti su 1963 m. didžiulei miniai Berlyne kalbėjusiu prez.  John F. Kennedy, kuris tuomet tarė tokius šiltus vokiečiams žodžius „Ich bin ein Berliner” tuo metu, kai pats miestas dar buvo sovietų statytos sienos dalomas į dvi dalis. 1987 metais prez. Ronald Reagan tame pačiame mieste šaukė ir reikalavo „Mr. Gorbachev, tear down this wall.”

„Ar Obama nemato skirtumo?” – klausia Krauthammer. „Kai kalbėjo Kennedy, jis atstovavo Amerikai, kuri buvo pasiruošusi eiti ginti Vakarų Berlyno. Kai ten pat, prie Brandenburg vartų, kalbėjo  Reagan, jis buvo užsitarnavęs ten kalbėti savo ilgamete kova prieš Sovietų Sąjungą.” Komentatorius klausia: „O ką yra Barack Obama pasiekęs, kad jis turėtų teisę kalbėti prie istorinių Brandenburg vartų? Tai juk būtų kažkas panašaus, jei koks vokiečių politikas atvažiuotų į Jungtines Amerikos Valstijas, ir norėdamas padėti savo rinkimų kampanijai pareikalautų kalbėti prie laisvės  Statulos New York miesto uoste. Ar tai nebūtų įžūlumas?”

Paryžiuje tokio masinio sen. Obama sutikimo nebuvo, bet Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, Vengrijos imigranto žydo sūnus, svečią sutiko gana šiltai, sakydamas, jog „Barack Obama drąsa stebina prancūzų širdis ir sutampa su jų mintimis.” Obama ir jo delegacijos paskutinis sustojimas įvyko Londone, kur jį pasveikino Anglijos ministras pirmininkas Gordon Brown ir opozicijos vadovas David Cameron. Tokių demonstracijų kaip Berlyne ir čia nebuvo.

Amerikiečiai jau pradeda pastebėti, kad Obama apie save labai gerai galvoja, ir kad jau matosi jo imperatoriškos apraiškos. Kad visi politikai yra linkę į narcisizmą, tai nėra naujiena. Kiekvienas senatorius, kai pasižiūri į veidrodį, jame mato prezidentą. Krauthammer vėl klausia: „Ar turėjome kada nors kandidatą į prezidentus su tokia didžiule spraga tarp jo perdėtos nuomonės apie save ir jo iki šiol pasiektų laimėjimų?”
Baigęs kelionę, Obama neužmiršo pasigirti, kad ta kelionė padės amerikiečiams geriau suprasti, jog jis parodė esąs tinkamas susitikti ir našiai kartu dirbti su bet kokiu užsienio valstybės vadovu. Santūrumas ar kuklumas, pasirodo, nėra vienas iš Obama charakterio bruožų.

Obama yra parašęs dvi knygas, abi apie savo gyvenimą. Antroji knyga „The  Audacity of Hope”, parašyta 2006 metais, o jos pavadinimas paimtas iš vieno buvusio Obama pastoriaus Jeremiah Wright pamokslo. Kai aš pažiūrėjau į žodyną, ten radau jog „audacity” į lietuvių kalbą galima išversti kaip „drąsa” arba „akiplėšiškumas”. Kuris lietuviškas atitikmuo senatoriui Obama labiau tiktų?