Drąsa ar akiplėšiškumas?
Aleksas Vitkus
Jau keli mėnesiai kaip Amerikos, o paskutiniu laiku ir pasaulio spauda
buvo kaltinama šališkumu demokratų kandidatui į
prezidentus Barack Obama. Skundėsi tuo jo varžovė Hillary Clinton
demokratų partijos pirminių rinkimų metu, o dabar tuo pačiu skundžiasi
ir respublikonas kandidatas sen. John McCain ir jo rinkiminis
štabas. Šališkumas dar padidėjo, kai Obama
neseniai grįžo iš savo devynių dienų kelionės, kurią kai kas
nori net lyginti su graikų poeto Homero aprašyto herojaus
Odisėjo žygdarbiais.
Lydimas visų pagrindinių CBS, NBC ir ABC Amerikos žiniasklaidos atstovų
ir didžiulio būrio žurnalistų Obama baigė spaudoje plačiai
aprašytą savo Artimųjų Rytų ir trijų Europos kraštų
kelionę, kurios jam tikrai galėtų pavydėti sen. McCain, kuris tuo metu
turėjo pasitenkinti savo vietiniais kukliais pasirodymais New Hampshire
ir Colorado valstijose, kur ir žurnalistų beveik nesimatė. Tokį
nepaprastą demokratams pataikavimą liepos 25 d. „Chicago
Tribune” vedamasis pripažinęs ir net pavadinęs „uodegos
vizginimu”, vis dėlto bando jį pateisinti, šitaip
aiškindamas.
„Tai nereiškia, kad spauda yra vienašališka.
Rimta spauda žinių nesukuria, bet tik apie jas rašo. Juk Obama
pastaroji devynių dienų kelionė ir pasimatymai su užsienio valstybių
vadovais yra didesnė žinia negu keli McCain susitikimai su
balsuotojais, todėl apie tą kelionę daugiau ir rašome.
Pusiausvyra yra išlaikoma teisingu žinių komentavimu, o ne kiek
eilučių laikraštyje ar minučių radijo ar TV programose
paskiriame vienam ar kitam kandidatui. Mums svarbiausia yra žinių
tikėtinumas, nes jei jo nebus, nebus ir skaitytojų, nebus ir
laikraščio.”
Obama apsilankė Afganistane, Irake, Kuwait, Jordane, Izraelyje,
Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Susitikęs su Irako ministru
pirmininku Nuri alMaliki ir prezidentu Jalal Talabani, savo kelionę
Obama tęsė Izraelyje, kur jis žadėjo tvirtą paramą Izraeliui, o po to,
trumpai sustojęs ir Vakariniame Krante, kur jis palestiniečiams tik
tepriminė, kad bus neužmiršti ir jų valstybiniai siekiai.
Kad Obama yra ypatingai populiarus Europoje, galima spręsti iš
to, kad Vokietijos sostinėje Berlyne jį sutiko entuziastinga 200,000
vokiečių minia, angliškai šaukdama „Yes we
can”. Obama norėdamas kaip nors prisigretinti prie garsiosios
buvusios Berlyno sienos susirinkusiems kalbėjo taip: „Didžiausias
pavojus bus, jei mes leisime atsirasti naujoms sienoms, kurios mus
skirtų vienus nuo kitų. Nestatykime sienų tarp turtingų ir vargingų
valstybių. Naikinkime sienas tarp rasių ir genčių, tarp vietinių ir
imigrantų, tarp krikščionių ir musulmonų ar žydų.”
Tačiau šauksmai „OBahMah” netrukus
nuščiuvo, Obama paminėjus, kad JAV kovoje prieš ,,al
Qaeda” Afganistane jis lauks iš Vokietijos daugiau
karių ir finansinės paramos. Nors Vokietijos kanclerė Angela Merkel
sutiko Obama su plačia šypsena, ji jau buvo iš anksto
tyliai paneigusi planus leisti Obama kalbėti prie vokiečiams brangių
istorinių Brandenburg vartų.
Gerų žodžių demokratų kandidatui į prezidentus nerado žinomas
komentatorius Charles Krauthammer. Kas jam labai nepatiko, tai Obama
noras save lyginti su 1963 m. didžiulei miniai Berlyne kalbėjusiu
prez. John F. Kennedy, kuris tuomet tarė tokius šiltus
vokiečiams žodžius „Ich bin ein Berliner” tuo metu, kai
pats miestas dar buvo sovietų statytos sienos dalomas į dvi dalis. 1987
metais prez. Ronald Reagan tame pačiame mieste šaukė ir
reikalavo „Mr. Gorbachev, tear down this wall.”
„Ar Obama nemato skirtumo?” – klausia Krauthammer.
„Kai kalbėjo Kennedy, jis atstovavo Amerikai, kuri buvo
pasiruošusi eiti ginti Vakarų Berlyno. Kai ten pat, prie
Brandenburg vartų, kalbėjo Reagan, jis buvo užsitarnavęs ten
kalbėti savo ilgamete kova prieš Sovietų Sąjungą.”
Komentatorius klausia: „O ką yra Barack Obama pasiekęs, kad jis
turėtų teisę kalbėti prie istorinių Brandenburg vartų? Tai juk būtų
kažkas panašaus, jei koks vokiečių politikas atvažiuotų į
Jungtines Amerikos Valstijas, ir norėdamas padėti savo rinkimų
kampanijai pareikalautų kalbėti prie laisvės Statulos New York
miesto uoste. Ar tai nebūtų įžūlumas?”
Paryžiuje tokio masinio sen. Obama sutikimo nebuvo, bet Prancūzijos
prezidentas Nicolas Sarkozy, Vengrijos imigranto žydo sūnus, svečią
sutiko gana šiltai, sakydamas, jog „Barack Obama drąsa
stebina prancūzų širdis ir sutampa su jų mintimis.” Obama
ir jo delegacijos paskutinis sustojimas įvyko Londone, kur jį
pasveikino Anglijos ministras pirmininkas Gordon Brown ir opozicijos
vadovas David Cameron. Tokių demonstracijų kaip Berlyne ir čia nebuvo.
Amerikiečiai jau pradeda pastebėti, kad Obama apie save labai gerai
galvoja, ir kad jau matosi jo imperatoriškos apraiškos.
Kad visi politikai yra linkę į narcisizmą, tai nėra naujiena.
Kiekvienas senatorius, kai pasižiūri į veidrodį, jame mato prezidentą.
Krauthammer vėl klausia: „Ar turėjome kada nors kandidatą į
prezidentus su tokia didžiule spraga tarp jo perdėtos nuomonės apie
save ir jo iki šiol pasiektų laimėjimų?”
Baigęs kelionę, Obama neužmiršo pasigirti, kad ta kelionė padės
amerikiečiams geriau suprasti, jog jis parodė esąs tinkamas susitikti
ir našiai kartu dirbti su bet kokiu užsienio valstybės vadovu.
Santūrumas ar kuklumas, pasirodo, nėra vienas iš Obama
charakterio bruožų.
Obama yra parašęs dvi knygas, abi apie savo gyvenimą. Antroji
knyga „The Audacity of Hope”, parašyta 2006 metais,
o jos pavadinimas paimtas iš vieno buvusio Obama pastoriaus
Jeremiah Wright pamokslo. Kai aš pažiūrėjau į žodyną, ten radau
jog „audacity” į lietuvių kalbą galima išversti kaip
„drąsa” arba „akiplėšiškumas”.
Kuris lietuviškas atitikmuo senatoriui Obama labiau tiktų?