Ko mes pageidaujame iš Lietuvos?
Pranešimas skaitytas PLB ir PLJS kraštų valdybų pirmininkų
suvažiavime, kuris įvyko Seimo rūmuose 2010 m. liepos 29–30 d.

JŪRATĖ CASPERSEN
Šveicarijos LB pirmininkė, PLB valdybos narė

caspersenŠalies Prezidentė savo metiniame pranešime labai taikliai nušvietė Lietuvoje susidariusią padėtį, pabrėždama, kad daug kur įstrigome, nes yra prarasta kryptis ir vyrauja akivaizdi strateginio mąstymo stoka. Priimant sprendimus, yra be galo svarbu turėti aiškius strateginius tikslus; projektus ir sumanymus reikia išsamiai ir kolegialiai aptarti, kad nebūtų priimamai skuboti ir klaidingi sprendimai. Prezidentė sąmoningai neminėjo konkrečių klaidingų sprendimų ir juos priėmusių įstaigų pavadinimų, nes tai šiandieninėje Lietuvoje tapo bemaž visuotiniu reiškiniu. Aš, priešingai, šiandien noriu pakalbėti apie vieną Lietuvos Seimo priimtą sprendimą, kurio kitaip, kaip nevykusiu, pavadinti negalima, ir jį reikia kuo greičiau atitaisyti, kol aplinkos ir veiklos detalių nesuvokimas bei santykių pasikeitimas nepasiekė tokio lygmens, kai bus supriešinta užsienio lietuvių organizuota veikla su Lietuvos politikais, valdžios įstaigomis, su pačia valstybe.

Noriu kalbėti apie Vyriausybės paruoštą ir šios kadencijos Seimo priimtą sprendimą panaikinti beveik visas Lietuvoje su Pasaulio Lietuvių Bendruomene (PLB) ir užsienio lietuviais veikusias įstaigas, tokias kaip Tautinių mažumų ir išeivijos de partamentas prie LR Vyriausybės (TMID; veikė nuo 1997 m.), viešoji įstaiga „Lietuvos institutas”, Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centras, Užsienio lietuvių rėmimo centras (veikė nuo 2000 m.). Šių gerai veikusių ir per laiką užsienio lietuvių pasitikėjimą įgijusių įstaigų darbą suardė sprendimas jas neapgalvotai ir skubotai įjungti į kitas įstaigas arba pavesti jų atliekamą darbą tam nepasiruošusiems ir netinkamiems dariniams. Išardžius TMID’ą, tautinių mažumų klausimus buvo pavesta kuruoti Kultūros ministerijai. Išskyrus 12 užsienio šalyse veikusių lituanistinių įstaigų ir bendrojo lavinimo mokyklų, kurios buvo priskirtos Švietimo ir mokslo ministerijai, visi kiti užsienio lietuvių santykiai su Lietuva buvo pavesti prižiūrėti Užsienio lietuvių departamentui (ULD’ui), kuris tapo vienu iš 19 Užsienio reikalų ministerijos (URM) padalinių. Ir taip daugiau kaip 1 mln. lietuvių kilmės užsienyje gyvenančių lietuvių ir jų veikla tapo vienos šakinės ministerijos valdymo objektu.

PLB netenkina ir pykdo toks mūsų rinktų Seimo narių sprendimas. Netenkina ne tik pats sprendimas, bet ir jo priėmimas, kuris buvo skubotas ir neapgalvotas ir, kas svarbiausia, jokiu lygmeniu nesuderintas su ta tautos dalimi, su kuria šis sprendimas tiesiogiai yra susijęs. O jis susijęs su Lietuvos valstybės ryšių su užsienio lietuviais politika. Nors PLB valdybos pirmininkei Reginai Narušienei paties Ministro pirmininko buvo pažadėta, kad PLB valdybai bus raštiškai pateiktas Vyriausybės siūlomas projektas diskusijoms ir pritarimui prieš priimant sprendimą, tai nebuvo padaryta, bet iškart buvo gautas dokumentas (Nr. 265(3)), pranešant, jog Vyriausybės programa TMID’o pertvarkymo klausimu buvo pristatyta LR Seimui, kuris ją patvirtino (Nr. X-I52). Šis patvirtinimas įgijo teisinį pagrindą, ir todėl Vyriausybė įpareigojama programą vykdyti.

Nebuvo ne tik jokios projekto derinimo stadijos, nebuvo net atsižvelgta į pakartotinus raštiškus bandymus užbėgti už akių pasiūlytam, strateginio tikslo neturinčiam sprendimui ir gerai veikusių įstaigų ir praktikų išardymui. PLB valdyba ir ypač Europos Lietuvių Bendruomenių (LB) pirmininkai atidžiai sekėme, kiek galėjome iš fragmentinių žinių spaudoje, bet labiau iš nuogirdų apie projekto ruošimą, ir buvome nuo pat pradžių labai nuvilti Vyriausybės 2009 m. kovo 23 d. sprendimu, kuriuo ji pritarė Saulėlydžio komisijos potvarkiui, kad URM bus perduotas užsienio lietuvių kuravimo pareigos ir atsakomybė. Prieštaravimą tokiam galimam sprendimui išreiškėme Europos LB vardu jau 2008 m. gruodžio 12 d. pasirašytame kreipimesi LR Prezidentui Valdui Adamkui, LR Seimo pirmininkui Arūnui Valinskui ir Ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui. Jame buvo iškelti du pagrindiniai reikalavimai. Pirma, jei jau TMID’as pertvarkomas, norėtume, kad ULD liktų prie LR Vyriausybės, antra, kad pertvarkomo TMID’o užsienio lietuvių skyriaus darbuotojai automatiškai pereitų į naują darinį, ir taip būtų užtikrintas mūsų iki tol gana sėkmingo ir veiksmingo bendradarbiavimo tęstinumas.

Antrasis Europos LB pirmininkų kreipimasis tiems patiems adresatams buvo išsiųstas po 4 mėnesių, jau 2009 m. balandžio 2 d. (pasirašė 18 LB pirmininkų). Jame dar kartą buvo patvirtinta mūsų nuomonė grindžiant, kad PLB narių daugumą sudaro Lietuvos piliečiai, todėl, nors jie ir gyvena užsienyje, jų interesams turėtų atstovauti ne viena kuri ministerija, bet LR Vyriausybė. Kreipimesi taip pat nuogąstavome (remdamiesi jau įvykusiais atvejais), kad ULD prie URM ir veiksiantis užsienio šalyse per ambasadas gali išderinti užsienio LB ir Lietuvos diplomatinių atstovybių užsienyje sveikos partnerystės santykius, nes bendruomenė, kaip visuomeninė organizacija, veikia savanoriškumo, geranoriškumo ir savivaldos principais, ir bet koks valdiškų direktyvų joms taikymas ar jų visuomeninės veiklos keitimas įneš prieštaravimų, skaldymo ir priešiškumo.

Šie raštai ne tik nesulaukė adresatų dėmesio, bet ir po šio sprendimo priėmimo PLB nebuvo paaiškinta, ko siekta tokia pertvarka, kokie yra pagrindiniai strateginiai tokio sprendimo tikslai, kokius privalumus turi ULD prie URM palyginti su gerai veikusiomis valstybinėmis ir viešosiomis įstaigomis, kurios gimė iš apačios poreikių ir įsitvirtino bei įgijo abipusį šalių pasitikėjimą. Negi užsienio lietuvių balsas su PLB priešakyje, kuri yra ir buvo neatsiejama Lietuvos valstybės atkūrimo, jos nepriklausomybės atstatymo, tautos telkimo užsienyje, tapatybės ir kalbos palaikymo bei Lietuvos teigiamu įvaizdžiu pasaulyje besirūpinanti organizacija (kuri paskutiniaisiais metais vis pasipildo didėjančiais emigravusių lietuvių srautais), nėra nieko vertas ir jų dalyvavimas Lietuvos valstybės gyvenime nėra galimas ir laukiamas?

Nepaisant kreipimųsi ir raštų, TMID’as buvo panaikintas, o nepadalintas ar pertvarkytas. Kodėl sakau panaikintas, o nepertvarkytas, kaip buvo teikta projekte? Ogi todėl, kad TMID’o veiklos programos priemonių plane uždavinys „remti lituanistinį švietimą” buvo įrašytas pirmu numeriu ir tai buvo esminės jo darbo gairės. Jos padėjo pamatus tai bendradarbiavimo krypčiai, kokia buvo nusistovėjusi ir gana gerai veikė tarp lituanistinio švietimo įstaigų pasaulyje ir Lietuvos įstaigų. 2004 m. buvo sukurti, nors ir netobuli, bet praktiniams mokyklėlių kūrimo tikslams naudingi ,,Bendrieji lituanistinių mokyklų nuostatai”. Jie padėjo daugeliui naujų užsienio lituanistinių savaitgalinių mokyklų naujos emigracijos šalyse sukurti savą veiklos modelį. Buvo suregistruotos visos pasaulio lituanistinio švietimo įstaigos, mokyklos aprūpintos metodinėmis ir mokymo priemonėmis, organizuojami mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminarai, rengiami bendri projektai su Lietuvos organizacijomis, kuriant ir palaikant vieningą lietuvių tautą. TMID’o sumanymu buvo leidžiamas žurnalas ,,Oikos”, kuriame buvo spausdinami straipsniai, nušvietę išeivijos ir užsienio lietuvių problemines sritis, straipsniai iš LB kūrimosi užsienio šalyse istorijos, analizavę naujos emigracijos bangos priežastis ir pasekmes. Viso to išnykimą negalima paaiškinti tik pasauline finansine ir ekonomine krize, sunkmečiu ar sumažėjusiais rėmimo finansiniais ištekliais.

Ši nevykusi Lietuvos vyriausybės pasiūlyta ir Seimo priimta ryšių su PLB ir užsienio lietuviais platforma mums buvo ir yra nepriimtina ir neleis išvystyti pagarba, lygiateisiškumu ir partneryste paremto bendradarbiavimo ir darbo su Lietuva. Abipusiai naudingą bendradarbiavimą, mūsų nuomone, galėtų užtikrinti sukurtas (ar tikriau – atkurtas) Užsienio lietuvių departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Koordinacinį darbą galėtų atlikti jau sukurta ir vilties teikianti Užsienio lietuvių reikalų koordinacinė komisija.

Ačiū už dėmesį.