Ar galima tikėtis pergalės iš pakrikusios armijos?

ANGELĖ KAVAKIENĖ

Daugelį mūsų pasiekia spauda, elektroniniai laiškai su šūkiais ir net lenkiškais ,,epitetais”, skirti iš naujo užvirusiai kovai dėl dvigubos pilietybės išsaugojimo, reikalaujant, kad įvairūs požiūriai būtų įtvirtinti be jokių diskusijų. Šio lietuviškojo ,,Babilono” kūrėjams norėčiau pasiūlyti paskaityti inžinieriaus, spaudos darbuotojo, veiklaus JAV LB, net aštuonerius metus ėjusio Krašto valdybos pirmininko, o šiuo metu einančio PLB Garbės teismo pirmininko pareigas Algimanto Gečio straipsnį ,,Nepavykus dvigubą pilietybę emigrantams įteisinti” (,,Draugas”, 2011 m. kovo 12 d.).

Mūsų sukeltoje erzelynėje kažkodėl niekas iki šiol taip ir nesuskubo atsakyti į keletą jo iškeltų svarbių klausimų:

Gavusieji JAV pilietybę pasirašėme po raštu: ,,Šiuo aš prisiekiu, kad aš neabejotinai ir visiškai išsižadu ir atsisakau bet kokios ištikimybės bei atsidavimo bet kokiam užsienio princui, valdovui, valstybei ar suverenui, kuriam aš priklausiau, būdamas valdiniu ar piliečiu...”. Lietuvoje buvome įpratę laužyti įstatymus bei priesaikas, tačiau amerikiečiai į tai žiūri kur kas rimčiau. Užvirus kovai dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, kažkada paklausiau teisininkės, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkės Reginos Narušienės, ar mes elgiamės sąžiningai, laužydami priesaiką? Man buvo patarta nekreipti į tai dėmesio. Aš negaliu nekreipti – ar vieną dieną priesaikos laužymas neatsisuks prieš mus pačius? Ar mes elgiamės sąžiningai šalies, į kurią atvykome gyventi, atžvilgiu?

A. Gečys savo straipsnyje taip pat primena mums apie mūsų, kaip piliečių, pareigas. Kovotojai už dvigubą pilietybę nuolat primena, kad piliečiais tampama pagal gimimo vietą – teisę į pilietybę paprastai gauna žmonės, gimę valstybės teritorijoje, arba pagal tėvus – teisę į pilietybę dažnai turi žmonės, kurių tėvai yra tam tikros tautybės ar yra tos valstybės piliečiai.

Tai tiesa, tačiau labai gerai suprantant savo teises, yra visiškai pamirštama, kad šalia teisių pilietis turi ir pareigas valstybei. Tai gali būti pareiga mokėti mokesčius, pareiga tarnauti šalies ginkluotosiose pajėgose ir ginti tėvynę, pareiga paklusti įstatymams. Šalia valstybinių yra ir etinės piliečio pareigos: rodyti atsidavimą šalies politinei bendruomenei ir valstybei, konstruktyviai kritikuoti politinio ir socialinio gyvenimo blogybes, dalyvauti gerinant politinio ir socialinio gyvenimo kokybę, gerbti kitų teises, ginti vienas kito teises, naudotis teisėmis. Įdomu, kiek liktų kovotojų už dvigubą pilietybę, jei mokesčius reikėtų mokėti dviem valstybėms?

Aišku, kad visada yra patogiau imti negu duoti, tačiau mes siekiame būti sąmoningi Lietuvos piliečiai, todėl labai norėtųsi išgirsti, ką kovotojai už dvigubą pilietybę ketina duoti Lietuvai.

Kada savo draugų bei pažįstamų paklausiu, kam jiems reikalinga Lietuvos pilietybė, išgirstu labai įvairius atsakymus. Man labiau prie širdies tie žmonės, kurie tiesiai ir atvirai pasako, kad nori važinėti į Lietuvą ir ten būti, kiek nori, kad tikisi gauti palikimą, kad Lietuvoje bus pigiau pagydyti ar gaus kitokių valdžios teikiamų privilegijų. Gerbiu juos už jų sąžiningą atsakymą.

Tie, kurie mėgsta pūsti miglą į akis, paprastai ima postringauti apie laidojamą Lietuvą ir tautos vienybės ardymą. Kol kas matau, kaip vienybę ardome mes patys, kaišiodami vieni kitiems pagalius į ratus ir pamindami bet kokią moralę. Lietuvos mums niekas neatėmė – mes patys pasirinkome emigranto dalią ir visada galime grįžti į Tėvynę. Pažįstu ,,antrabangių”, kurie daugiau nei 60 metų pragyvenę Amerikoje, niekada neprisiėmė šios šalies pilietybės ir iki šiol išsaugojo dar Stasio Lozoraičio jiems išduotą Lietuvos pasą. Ar iš tikrųjų mūsų ašaros tikros? Žmogus gali pasirinkti Tėvynę ir pilietybę, tai – mūsų teisė. Ar gali būti dvi Tėvynės, kurioms prisiekiame savo ištikimybę?

A. Gečys savo straipsnyje priminė spaudoje nuskambėjusį, bet pritarimo neradusį pasiūlymą sukurti ką nors panašaus, kas daroma kaimyninėse valstybėse, – ,,lietuvio kortą”, suteikiančią lietuvių kilmės išeiviams didžiąją dalį Lietuvos gyventojų turimų pilietinių teisių – prieinamą akademinį mokslą, bevizį lankymąsi Lietuvoje, teisę pigiau naudotis valdžios teikiamomis paslaugomis, galimybę įsigyti ūkio ir miško paskirties žemę ir t. t. Tokia korta nesuteiktų lietuviams tik teisės balsuoti. Teisė išsirinkti valdžią turėtų būti palikta Lietuvoje gyvenantiems lietuviams, nes jiems reikės gyventi tai valdžiai valdant. Kodėl mes taip įkyriai veržiamės balsuoti? Jei Lietuvoje gyvenantys lietuviai nenori, kad išeiviams būtų suteikta pilietybė, kodėl nepaisome jų norų?

Norėčiau pacituoti A. Gečio mintį: ,,Pagyvenę Amerikoje įsitikinome, kad lietuviais mūsų nepadaro gimimas Lietuvoje, lietuviai tėvai ar plačiašakis šeimos geneologinis medis. Jei taip būtų, mūsų laikraščių prenumeratorius skaičiuotume šimtais tūkstančių, į lietuvių bažnyčias sekmadieniais skubėtume, kad spėtume gauti vietą atsisėsti. Praskubantys metai ir amerikietiško gyvenimo įtaka neigiamai veikia kiekvieną iš mūsų. Tačiau lietuvybės išlaikymo pavyzdžių netrūksta visose mūsų emigracinėse bangose. Tai nutautėjimui nepasiduodantys lietuviai. Jie žino, kad tik būdami ištikimais savam paveldui, lietuvių tradicijoms ir remdami atkurtą Lietuvos valstybę, pajėgsime išlikti gyvais sau ir Tėvynei Lietuvai. Galima išlikti lietuviais ir be dvigubos pilietybės!”

Nesuprantama, kodėl dėl dvigubos pilietybės garsiausiai pasisako asmenys, kurie net nėra legalūs Amerikoje, vadinasi turi vienintelę Lietuvos pilietybę? Kam tada jiems dėl jos kovoti? Ar nevertėtų geriau nukreipti savo patrankas kiton pusėn ir siekti, kad jiems bei daugybei kitų lietuvių būtų įteisintas jų buvimas Jungtinėse Amerikos Valstijose?

Jei daugelis mūsų atvyko į Ameriką ieškodami geresnio gyvenimo, tai suprantama ir pateisinama, nes kiekvienas gali rinktis savo gyvenimo kelią. Nemažai legaliai atvykusių lietuvių neblogai įsikūrė Amerikoje. Daug blogiau tiems, kurie iki šiol neturi dokumentų gyventi Amerikoje, negali susirasti padoraus darbo, kasdien gyvena nežinioje dėl to, kas jų laukia rytoj. Turime pavyzdžių, kada nelegalių tėvų vaikai, baigę dvejų metų koledžus, neturi teisės įstoti į universitetus. JAV LB privalėtų dirbti su kitų tautų atstovais, kad prezidento Barack Obama siūlomas DREAM įstatymas būtų priimtas ir nelegaliems žmonėms rastas būdas tapti piliečiais. Sakyčiau, kova už tokių lietuvių imigrantų legalizavimą yra kur kas rimtesnis klausimas, nei tarnauti tiems, kuriems labiau rūpi asmeninė įtaka bei priklausymas lietuviškosios hierarchijos viršūnėms. Kas dieną meldžiamės ,,Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien”, tai kovokite dėl savo ir savo vaikų ateities, dėl savo duonos kasdienės.

Triukšmo daug, o tikslaus atsakymo nėra: ar turime pilietinį bei moralinį pagrindą kovoti dėl dvigubos pilietybės išsaugojimo? Kodėl nenorime apsiriboti „lietuvio korta”? Jei dauguma mūsų nutarsime eiti toliau, kokia lietuviška organizacija ir kaip emigrantams šioje kovoje turėtų atstovauti?

Kova už dvigubą pilietybę yra rimtas politinis aktas. Ar ne plačioji išeivijos lietuvių visuomenė turėtų nutarti, kuri lietuviška organizacija turėtų prisiimti šias pareigas? Ar ne balsuodami turėtume išrinkti žmones, kurie sudarytų komisiją ar komitetą tokiems politiniams žygiams ar rimtoms deryboms vesti? Kodėl Lietuvoje man ar mano draugams bei pažįstamiems turi atstovauti žmogus, kuris net neturi pakankamo pasirengimo, gerai nežino nei JAV, nei Lietuvos įstatymų? Kaip atstovauti? Kas jį išrinko? Atsitiktinai kažkieno namuose susirinkusių žmonių grupelė? Kodėl tokia politine veikla užsiimama Joninių metu, kur žmonės yra atėję ne mitinguoti, o išgerti alaus bei pasilinksminti? Gal tikimasi, kad lengvai įkaušęs lietuvis lengviau pasirašys bet kokį raštą?

Jei esame ne anarchistai, o organizuota bendruomenė, su tokios veiklos planais turi būti supažindinti visi lietuviai emigracijoje, išrinkti bei patvirtinti komitetai ar komisijos, taip kaip yra išrenkami bei patvirtinami mums atstovauti į Lietuvą vykstantys atstovai. Deja, kol kas naujų ir mūsų nerinktų komitetų kūrimas tik dar labiau skaldo ir taip pakrikusias lietuviškosios armijos išeivijoje gretas. O kada armija pakrikusi, vargu ar galima tikėtis pergalės.