Utopija. Bet kodėl – utopija?

Ramunė Lapas

Dr. Stasys Bačkaitis prabilo labai svarbia tema –  apie išsamaus, visas gyvenimo sritis apimančio lietuvių buvimo Amerikoje pristatymo būtinumą („Ar Amerikos lietuviai išnyks be pėdsako?” – „Draugas”, rugpjūčio 1 d.).
Pagrindiniai jo teiginiai: neturime plačios istorijos anglų kalba apie mūsų tautiečių praeitį Amerikoje; atsiranda išskirtinė galimybė būti išsamiai pristatytiems JAV sostinėje kuriamame muziejuje (o tai reiškia – plačioje erdvėje ir plačiame kontekste, kartu su kitomis Jungtinėse Valstijose gyvenančiomis tautomis); reikia dalyvauti ir tam pradėti ruoštis dabar; turime susitelkti ir kartu palaikyti bendruomenės gyvastingumą bei mokytis iš kitų, kurie „tame pačiame katile gana gerai išlaiko savo savistovumą ir savitumą”.

Taigi, straipsnyje užduotos tarsi dvi kryptys: viena – galvoti apie savo buvimą dabar ir ateityje; kita – apibūdinti ir apipavidalinti mūsų tautos praeitį šiame krašte. Ties antrąja šiandien ir norėčiau apsistoti.

Dr. S. Bačkaitis praneša mums, kad turime galimybę prisistatyti „plataus masto muziejuje Washington”, bet tam ruoštis reikia jau dabar, nes kai ateis laikas lipti į traukinį, per vėlu bus pradėti krautis lagaminą – jis jau turės būti sukrautas.

Man asmeniškai ši mintis atrodo labai patraukli, savalaikė ir būtų gaila, jei šia atsivėrusia galimybe mes nepasinaudotume. Žinoma  (nors sumanymas, kiek suprantu, dar tik pirminėje stadijoje), ne pro šalį būtų daugiau sužinoti apie patį muziejų – koks jis bus, kas pakviestas šiame projekte dalyvauti ir  pan.

Mintis patraukli pirmiausia dėl to, kad dalyvaudami tarptautiniame projekte mes galime išeiti iš už savų sienų (ne paslaptis, kad daugiausia verdame savo sultyse – ruošdami parodas sau, rengdami renginius sau, rašydami knygas sau ir t. t.). Juk viena iš priežasčių, kodėl iš pažiūros kukli Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų” sulaukė tokio atgarsio pasaulyje, buvo tai, kad ji buvo skirta pasauliui. Ne mums, ne lietuviams – kitiems.  Viskuo – pradedant žanru, rašymo stilistika, baigiant jos platinimo strategija, įskaitant puikius pačios Rūtos pristatymus.

Atvirkštinis pavyzdys. Kaip būdinga, – pagalvojau, sklaidydama Algio Luko redaguotą albumą „Lietuvių kultūrinis paveldas – Amerikoje” ir aptikusi šalia viena kitos dviejų skulptūrų nuotraukas (p. 14 ir 15). Viena skulptūra – lietuvio R. Kašubos „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas”, kita – lenkų skulptoriaus S. Ostrowski „Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila”. Abi buvo išstatytos 1939 m. Pasaulinėje parodoje New York. Tuo tarpu dabar lietuviška skulptūra „uždaryta” Putname (Amerikos lietuvių kultūros archyve), o lenkiška – laisvėj, New York Central Park. Aš manau, kad kuo drąsiau mes eisime už savo kiemo ribų, tuo labiau mes būsime matomi ir atpažįstami. Žinoma, reikia pagalvoti, kuo mes galime būti įdomūs.

Ir čia – kitas šios minties, šio sumanymo patrauklumas. Tapdami tokio projekto dalimi, turime galimybę pakelti tas mūsų išeiviško gyvenimo dalis, kurios iki šiol buvo mažai judintos, mažai tyrinėtos. Taip pat, manau, mes neturėtume apsiriboti tik lietuviškomis pavardėmis, o pažvelgti plačiau – kokį indėlį į Amerikos gyvenimą įnešė visi emigrantai iš Lietuvos. Čia – daugybė įdomių pavyzdžių. Tarkim, Sandra Berendson iš Butrimonių – moterų krepšinio pradininkė; pasaulinio garso interjero dizaineris Carlton Varney, seniausios interjero studijos New York „Dorothy Draper” prezidentas, nemažai, beje, prisidėjęs prie Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo, irgi yra lietuvių kilmės: Victor Brenner, skulptorius iš Šiaulių, 1909 m. sukūrė iki šiol naudojamą ir pačią populiariausią monetą pasaulyje – amerikiečių centrą.  Ir t. t. ir t. t.

Mes turime nemažai grynai lietuviško palikimo, kurio iki šiol niekas giliau netyrinėjo – pvz., daugybę vestuvių, krikštynų ir laidotuvių nuotraukų, bylojančių apie unikalius mūsų papročius. Iš kitos pusės, yra vardai ir reiškiniai, kurie gerai pažįstami amerikiečiams, bet lietuviai jiems neskyrė ypatingo dėmesio (paminėčiau J. Meko kiną ir J. Mačiūno įkurtą „Fluxus” judėjimą).

Teigdamas, kad lietuvių pasiekimų yra labai daug, tik „tie pavyzdžiai nesudėti į ryškiai matomą vietą”, dr. S. Bačkaitis siūlo pagalvoti apie išsamią lietuvių išeivių istoriją anglų kalba. Aš asmeniškai manau, kad tokia knyga galėtų būti mūsų pasiruošimo ekspozicijai rezultatas. Galbūt reiktų pradėti nuo virtualios muziejinės ekspozicijos, nuo virtualios knygos kūrimo, o po to ją perkelti į būsimą muziejų Washington ir  ant popieriaus, į išsamų išeivijos istorijos tomą? Į tokį projektą galėtų įsijungti ne tik pavieniai tyrėjai, bet ir mūsų kultūros židiniai – jie atgytų, taptų ne tik istorijos saugotojais, bet ir jos skleidėjais, o tai reiškia – kūrėjais.

Manau, kad klausimas ar ruoštis ir krautis lagaminą neturėtų apskritai iškilti, o tik – kaip ruoštis, ką į tą lagaminą krauti. Labai kviesčiau „Draugo” skaitytojus, o per juos – ir platesnę visuomenę atsiliepti į dr. S. Bačkaičio iškeltą pasiūlymą dalintis mintimis, o vėliau įsijungti ir į patį pasiruošimo procesą ir planuoti įspausti gražų, ryškų lietuvišką pėdsaką Amerikos tautų istorijoje.