Ko suaugusieji mokosi Indianapolio
lituanistinėje mokykloje?

Gegužės 22 d. ,,Drauge” Sigita Šimkuvienė–Rosen skaitytojus supažindino su Indianapolio LB apylinke. Pasakodama apie šios apylinkės veiklą, autorė užsiminė ir apie šioje apylinkėje veikiančią šeštadieninę lituanistinę mokyklėlę, kurioje mokosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Kaip ir kodėl šioje mokykloje atsirado suaugusiųjų klasė – nusprendžiau pakalbinti vieną iš jos sumanytojų Aldą Kriaučiūną.

– Kaip ir kada kilo mintis įkurti suaugusiųjų klasę?

– Mintis kilo gana paprastai. Pirmą rudenį po to, kai pradėjo veikti mokykla (2006 m.), sėdėjome keliese ir buvo paminėta, kad kai kurių vaikų tėvai norėtų išmokti lietuviškai. Tai buvo tėvai, kurie nemokėjo lietuviškai arba labai mažai mokėjo. Dažnai jie nebuvo lietuvių kilmės. Pagalvojome, kad nebūtų sunku sukurti programą. Taigi, 2007 metais sausio mėnesio pradžioje Asta Balkutė (Purdue University doktorantė) ir aš pradėjome mokytojauti šiai klasei. Kartu dirbome pirmą pusmetį, o nuo pereito rudens aš perėmiau klasę.

– Kiek šiuo metu turite mokinių? Ar visi lietuviškai jau mokantys tik tobulina kalbą, ar yra ir tokių, kurie pradeda mokytis nuo pat pradžių?

– Šių metų pradžioje buvo septyni mokiniai, bet viena mokinė išvyko į Europą, o kitą mokinį darbai užspaudė. Taigi, liko penki mokiniai. Iš šių penkių, viena mokinė tobulino kalbą, o likę keturi mokėsi be ypatingesnių pagrindų, išskyrus tai, ką mokėmės pernai. Reikėtų paminėti, kad iš šių penkių mokinių – du yra paaugliai, o kiti trys – vaikų, lankančių mūsų mokyklą, tėvai.

– Kaip mokytojui, kaip Jums atrodo, kokias lietuvių kalbos gramatikos subtilybes sunkiausia išmokti? Su kokiomis bėdomis dažniausiai susiduria Jūsų mokiniai?

– Sunku atsakyti. Visi mano mokiniai anksčiau bandė mokytis lietuviškai. Jiems buvo pasakyta, kad lietuvių kalba labai paprasta tuo, kad kalbama taip pat, kaip rašoma. Man irgi taip pat buvo pasakyta vaikystėje. Iš tikrųjų taip nėra. Lietuvių kalba taip pat turi savo išimtis ir niuansus. O dirbant su mokiniais paaiškėjo, kad negalima visų gramatinių taisyklių bei terminų išversti į anglų kalbą. Todėl mes sukūrėme savo sistemą, kaip išmokti linksniuoti, ir visai gerai pasisekė.

Didžiausia bėda ar sunkumas yra tas, kad jiems sunku rasti laiko vartoti lietuvių kalbą namuose. Mokomės intensyviai, dvi su puse valandos kas antrą savaitę. Bet jeigu namuose kalba nevartojama, gerai lietuviškai išmokti labai sunku. Aišku, mokiniai gaudavo namų darbus, tad jie ir tokiu būdu su lietuvių kalba susidurdavo per tas dvi savaites.

– Kam, Jūsų manymu, lengviau dėstyti: vaikams ar suaugusiems? Kuo dėstymas suaugusiems yra kitoks?

– Jeigu kalbėtume konkrečiai apie lietuvių kalbos mokymą, tai iš vienos pusės turbūt vaikams dėstyti lengviau. Vaikai mažiau bijo klaidingai kalbėti ir mažiau varžosi. Iš kitos pusės, vaikų dėmesį išlaikyti yra sunkiau. Kaip ir viskame – yra pliusų ir minusų. Su suaugusiais dėstymas kitoks, nes jie bando suprasti lietuvių kalbos struktūrą bei sistemą. Ir kiekvienas turi savo būdą, kaip tą struktūrą suprasti. Taip pat, jeigu suaugę kažko nesupranta, jie ne tik nebijo to pasakyti, bet ir aiškiai paaiškina, ko nesuprato. Tokiu būdu visi gali mokytis iš vienas kito klaidų bei sunkumų.

– Įkūrus suaugusiųjų klasę, Jums teko sukurti jai ir specialią lietuvių kalbos mokymo programą. Kokių dalykų mokote? Kuo Jūsų paruošta programa skiriasi nuo vaikams dėstomos?

– Man labai padėjo tai, kad aš ir mano žmona Irena savo vaikus namuose mokome lietuvių kalbos, naudodami JAV LB Švietimo tarybos paruoštą medžiagą. Mačiau, ką mūsų vaikams sunku suprasti, ir kartu su jais skaičiau vadovėlius. Taigi, tą patyrimą ir tą medžiagą galėjau panaudoti suaugusiųjų klasei. Dėstant šiai klasei mano tikslas buvo tai, kad žmogus, nuvykęs į Lietuvą, galėtų ten susikalbėti. Taip pat įvedžiau įvairių žaidimų į mūsų programą. Klasėje buvo keletas mokinių, kurie mėgsta varžytis, tad sudarydavome komandas ir žaisdavome lietuvių kalbos žaidimus. Kartais tai buvo mano sukurtas žaidimas, bet dažniausiai pritaikydavau jiems jau žinomą žaidimą. Tai buvo proga kartu pasijuokti ir pasimokyti. Mes taip pat rašydavome diktantus prie lentos. Kad būtų įdomiau, mokiniai turėjo ir man sukurti sakinius, lyg jie būtų mokytojai, o aš būčiau mokinys.

– Kuo dėstant lietuvių kalbą pasitarnauja Jūsų universitetinė patirtis? 

– Aš esu pastebėjęs, kad geras mokymas susideda iš trijų dalykų: (1) dėstytojas turi būti pasiruošęs, (2) dėstytojas turi rodyti entuziazmo ir (3) dėstytojas turi rasti būdą, kad medžiaga būtų patraukli mokiniams. Taip bandau daryti universitete ir taip bandžiau daryti lietuviškoje mokykloje. Man taip pat padeda tai, kad savo laiku universitete studijavau vokiečių, prancūzų bei rusų kalbas. Taigi, aš dar prisimenu, kaip man dėstė profesoriai, ir bandau pasinaudoti ta patirtimi. Man visada įdomu dėstyti tai, ką mokiniai gali panaudoti savo gyvenime. Tad universitete būna smagu, kai buvę studentai parašo apie savo dirbamus darbus ir kokias žinias jie ten pritaiko. O lietuviškoje mokykloje buvo smagu girdėti iš mokinių, kad jie gali drąsiau su kitais (tėvais, seneliais, draugais, giminėmis) kalbėti lietuviškai. Tai duoda didelį pasitenkinimą. Siūlyčiau, kad ir kitos lituanistinės mokyklos JAV bei Kanadoje įkurtų panašias grupes.

– Ačiū Jums už pokalbį ir linkime sėkmės visiems besimokantiems.

Kalbino A. Tamošiūnaitė