„Skatinome sveiką lietuviškumo jausmą”

Pokalbis su buvusiu gen. konsulu Čikagoje Arvydu Daunoravičiumi

Dalia Cidzikaitė

Su gen. konsulu susitikome vos savaitei likus iki jo išvykimo į naują paskyrimo vietą — šįkart Vilniuje, LR Užsienio reikalų ministerijoje, kur jis jau pradėjo eiti globalios politikos departamento direktoriaus pareigas.

,,Diplomatinėje tarnyboje nieko nėra pastovesnio už nepastovumą. Pačią pirmąją minutę, kai atskrendi į šalį, žinai, kad iš čia išskrisi. Atvažiuoji kaip į ilgalaikę komandiruotę, kuri kažkada baigsis. Maždaug nujauti, kada ji baigsis”, — tokiais žodžiais diplomato gyvenimą apibūdino Daunoravičius. Vis dėlto jo atveju buvo kitaip, kaip jau minėjome, gen. konsulas Čikagoje išdirbo dvi kadencijas — penkerius metus.

Daunoravičius neslėpė, jog pasiūlymas pasilikti dirbti dar vienai kadencijai, jam buvo netikėtas, tačiau nors diplomato karjerai tai ne visada yra teigiamas dalykas, tie penkeri praleisti metai Čikagoje gen. konsului buvo įdomūs ir vertingi. Čia jo laukė nauja patirtis — santykiai su lietuvių bendruomene: su pavieniais asmenimis ir organizacijomis.

Paprašytas prisiminti savo pirmąjį susitikimą su lietuvių bendruomene, gen. konsulas sakė, jog jų tą dieną buvo du. Savo pirmąją kalbą Daunoravičius pasakė prie Dariaus ir Girėno paminklo Marquette Park istorinio skrydžio 70-mečio proga. Daunoravičius visam laikui prisimins ne tik patį minėjimą, bet ir tai, kaip sunku buvo tą Dariaus ir Girėno paminklą surasti, prieš tai niekad ten nebuvus. „Susitarėme, kad atvažiuosiu prie paminklo. Visi žino, kur jis yra, tik aš nežinau! Kol aš tą paminklą radau...” — šypsodamasis pasakojo Daunoravičius. Sutapimas ar ne, bet ir paskutinė oficiali gen. konsulo kalba buvo pasakyta prie Dariaus ir Girėno paminklo — tik šįkart jau 75-erių metų proga.

Po tų dviejų renginių (antrasis buvo New York lietuvių suorganizuota madų šventė laive Michigan ežere), prisimena Daunoravičius, kvietimai apsilankyti pasipylė kaip iš gausybės rago. Jei tik galėjo, jis niekada neatsisakė atvykti. ,,Jeigu žmonės kviečia, tai jie jau tikisi, kad ateisi. Juk kviečia ne iš mandagumo, — įsitikinęs Daunoravičius. — Aš visąlaik sakydavau, kad įvertinant tai, ką lietuvių bendruomenė čia, Amerikoje, daro daugiau nei 10 val. skrydžio nuo Lietuvos, be jokio užmokesčio, aukojant savo laiką, laisvalaikį, neretai ir savo pinigus, mažiausia, ką jiems atsidėkodamas galiu padaryti, tai ateiti.” Būtų sunku suskaičiuoti, kiek kartų jis lankėsi Jaunimo centre, Pasaulio lietuvių centre Lemonte, Šaulių namuose, lietuviškose šeštadieninėse mokyklėlėse ir kitur.

Paklaustas, ar buvo kada nors atvejų, kai reikėjo teikti pirmenybę vienai ar kitai lietuvių bangai ar grupei, gen. konsulas atsakė, jog dirbdamas konsulate laikėsi principo, kad visi lietuviai, nesvarbu, kokių kartų, emigracinių bangų, požiūrių ar įsitikinimų, yra vienodi ir svarbūs. ,,Mums visi lietuviai yra vienodai brangūs. Ir jeigu galime pradėti šiek tiek mažiau kalbėti apie tai, kas mus skiria, ir šiek tiek daugiau apie tai, kas mus vienija, jungia, tai jau yra gerai.” Tai Daunoravičius ir konsulate dirbantys žmonės stengėsi daryti per kultūrinius projektus, renginius. ,,Kai kam gal tai nebuvo įprasta, nepriimtina, bet ieškojome formų, kad žmonės jaustųsi gerai iš įvairių kartų ir bangų”, — sakė gen. konsulas.

Jis įsitikinęs, jog bendravimas yra pirmas žingsnis į supratimą. Ir nors kartų konfliktas visuomet egzistuoja, jo nereikia bijoti. Žinoma, prisipažino Daunoravičius, norėtųsi daugiau to susiklausymo, tačiau jis kiek galėjo, tiek skatino tą bendrumo jausmą, skatino suvokimą, jog nors ir esame skirtingo amžiaus ir skirtingų priežasčių genami atvykome į šią šalį, vis tiek esame tos pačios tautos medžio lapai. ,,Gal tai nuskambės ir iššaukiančiai bei knygiškai, bet skatinome sveiką lietuviškumo jausmą. Ne tik krepšinio pergalių metu, bet ir kitu laiku.”

Daunoravičiaus nuomone, jog jo, kaip konsulo, darbas nebuvo kritikuoti. Jo darbas buvo bandyti palaikyti lietuvių ryšį su Lietuva, su valstybe. Jo atveju tas ryšys buvo palaikomas per valstybinę įstaigą — gen. konsulatą Čikagoje. Pasak Daunoravičiaus, taip formuojasi pagarba vieni kitiems: piliečių — tarnautojams, tarnautojų — piliečiams.

Jam dirbant gen. konsulu Čikagoje, pagrindiniai jų veiklos tikslai buvo keli. Pirmieji du ir patys svarbiausi tai: konsulinių paslaugų teikimas ir ryšys su lietuvių bendruomene. Į tai įeina ir renginių rengimas, kurių dėka, Daunoravičiaus teigimu, iš naujo imi didžiuotis savo kultūriniu palikimu. Kartais renginius konsulatas rengė pats, savo jėgomis, kartais įtraukdamas lietuviškas organizacijas. Gen. konsulas apgailestavo, jog Lietuva, skirtingai nuo kitų šalių, iki šiol neturi savo kultūros centro. ,,Gal jau laikas pradėti galvoti apie tokio centrą steigimą, ypač tokioje vietoje kaip Čikaga, kuri galbūt galėtų būti ne tik vieta, kur atvežtume lietuvių meną, bet ir vieta, kur lietuviai menininkai galėtų parodyti savo darbus?”, — apie galimą tolimesnę konsulato veiklos plėtrą kalbėjo Daunoravičius.

Vien šiais metais gen. konsulatas Čikagoje surengė porą aukšto lygio LR valstybinių delegacijų apsilankymų ir susitikimų su lietuvių visuomene. Paklausus, ar, jo nuomone, tie susitikimai pavyko, gen. konsulas sakė, kad tokie pokalbiai tarp žmonių ir valstybę atstovaujančių pareigūnų reikalingi tam, kad būtų pasikeista nuomonėmis, būtų apsikeista kritika, ja pasidalinta, kad būtų išsakyta argumentuota nuomonė. Vis dėlto jam norėtųsi, kad kritika, kurios visada reikia, būtų racionali, o ne verdantis emocijų katilas.

Prisimindamas paskutinį renginį — LR Užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno ir jį lydėjusios delegacijos susitikimą su lietuvių visuomene Lemonte — gen. konsulas teigė, jog jis nelabai patogiai jautėsi, kai labai nepagarbiai ir visiškai be reikalo buvo užsipultas Užsienio reikalų ministras. ,,Jei mes nejaučiame pagarbos, leidžiame sau elgtis taip su vienu iš mūsų ministrų, kaip mus kitas žmogus gerbs? — klausė jis. — Norėtųsi, kad žmonės suprastų, jog pagarba prasideda nuo mažų dalykų.”

Daunoravičius teigė, jog jam nesinorėtų, kad toks elgesys ir mosavimas kumščiais persimestų ir į Seimo rinkimus, kurie įvyks š. m. spalio mėnesį. Gen. konsulas stebėjosi iki šiol tikrai negausiu išeivių dalyvavimu rinkimuose. Jo nuomone, vienintelis būdas demokratinėje valstybėje ką nors pakeisti, yra ne per riksmus, ne per muštynes, o per balsavimą, rinkimus. ,,Duotas įrankis į rankas, kuriuo žmonės nenori pasinaudoti. ,,Juk balsavimas yra privilegija, kurios neturėjome daugiau nei 50 metų”, — įsitikinęs Daunoravičius. Žinoma, sutiko jis, galima ginčytis, kodėl visi išeiviai balsuoja vienoje apygardoje, bet tokiu atveju jis ragina kelti ir šį klausimą ir bandyti jį spręsti.

Dar nespėjęs išvažiuoti, Daunoravičius jau kuria planus sugrįžti į Čikagą. Tiesa, jau ne kaip gen. konsulas. Jis sakė, jog gavo pakvietimą apsilankyti šį rudenį PLC, Lemonte vyksiančiame Mokslo ir kūrybos simpoziume. ,,Visi, matyt, tiek priprato, kad aš esu Čikagoje, kad net neklausia, ar aš tomis dienomis būsiu šiame mieste”, — juokavo konsulas. Yra ir dar viena priežastis, kodėl per Padėkos savaitgalį Daunoravičius norėtų būti ne kur kitur, o Čikagoje. Tai jo ir jo komandos kartu su ,,Show centru” pradėtas rengti Čiurlionio styginių kvarteto ir Andriaus Mamontovo koncertas, kuris įvyks Čikagos centre š. m. lapkričio 28 d. Tiesa, naują sumanytą projektą teks įgyvendinti jau naujai gen. konsulei — karjeros diplomatei Skaistei Aniulienei, su kuria pažintis dar laukia.

Paklaustas, ar Čikagos lietuviai galėtų tikėtis ateityje pamatyti Daunoravičių einant LR ambasadoriaus pareigas kurioje nors šalyje, gen. konsulas atsakė, jog tokio posto nori visi. ,,Norėt neužtenka, nors, aišku, blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu”, — sakė jis ir palinkėjo sau būti geru kareiviu. O kol kas keletą metų Daunoravičių tikrai galėsime sutikti Vilniuje.