Emigracija – viena iš didžiųjų Lietuvos problemų
ALEKSAS VITKUS
Prieš kurį laiką rašiau apie lietuvių ekonominę
emigraciją, kur minėjau Viešosios politikos ir vadybos instituto
(VPVI) tyrimus, rodančius, kad dauguma emigrantų Lietuvą paliko dėl
ekonominių priežasčių. Patyrinėjus giliau, pasirodo, jog gana stipri
emigracijos banga prasidėjo jau gerokai prieš Lietuvos priėmimą
į Europos Sąjungą (2004 m.).
Kyla klausimas, kodėl didžiulis lietuvių skaičius paliko savo tėvynę
vos tik keliems metams praėjus po nepriklausomybės paskelbimo? Kas juos
vertė ieškoti geresnio gyvenimo svetimose šalyse? 1990
metais atsikūrusi Lietuva per pirmuosius nepriklausomo gyvenimo metus
išgyveno daug įvykių, kurie padėjo krašte įsigalėti
tokiam neteisybės ir eilinio žmogaus nuvertinimo lygiui, kad tarp
paprastų piliečių ir valdžios atsivėrė tokia praraja, jog tūkstančiai
lietuvių, nematydami geresnės ateities tėvynėje, ją paliko ir tapo
emigrantais.
Emigracijos priežastys toli gražu ne vien materialinės. Ekonominė
pažanga Lietuvoje jaučiama, ir tai pastebi į Lietuvą atvykstantys
užsieniečiai. Tačiau jie negali įsigyventi į šalies viduje
vykstančius procesus, kai nomenklatūrinė valdžia nesugeba arba nenori
atsispirti jėgoms, kurios stengiasi sukurti panašų į Rusijos
oligarchinį partinio valdymo modelį. Patriotams lietuviams Lietuva
tampa maža Rusija, ir Lietuvos įvaizdis pasaulyje ne gerėja, o vis
blogėja.
Dar likęs komunistinis galvojimas, neribotas valdžios godumas,
biurokratija atvedė prie tokių faktų kaip žemės grąžinimo
manipuliacijos, „prichvatizacija”, nešvarios
investicijos, Lietuvos žvalgybos laivyno praradimas, gamyklų žlugdymas,
bankų griūtys, KGB archyvų išgabenimas į Maskvą, jedinstvininkų
akcijos, atvedusios prie kruvinų sausio 13 d. įvykių, aukštųjų
Rusijos mokyklų steigimas Lietuvoje, neaiškus Valstybės saugumo
departamento pavaldumas, kai kurie neišaiškinti veiksmai
ir žūtys, keisti apdovanojimai, nepateisinamas naudojimasis
privilegijomis, tautiškumo atsisakymas, savavališkos
statybos ir t. t. Tai sukėlė tokį žmonių pasipiktinimą, jog, neradę
kitokios išeities, jie nusprendė į tai reaguoti palikdami visą
tą netvarką.
Įstojus į NATO ir ES, karinės grėsmės Lietuvai tikimybė yra labai
nedidelė. Tačiau emigrantus turbūt gąsdino pernelyg didelė Lietuvos
priklausomybė nuo Rusijos strateginių žaliavų ir energetinių
išteklių. Rusija nenaudos karinės jėgos prieš NATO narę
Lietuvą. Ji gali Lietuvą paimti darydama „invaziją” į
Lietuvos ekonomiką, politiką, kultūrą ir švietimą. Lietuvai
gresia ir socialinių sluoksnių pragyvenimo lygio skirtumai. Emigrantai
bijojo, kad Lietuva gali tapti Rusijos protektoratu, kadangi ne Rusija
artėja prie mūsų, bet mes artėjame prie Rusijos.
Yra akivaizdu, kad Lietuvą valdo sovietinio sukirpimo nomenklatūra,
nugrūdusi Lietuvą iš garbingos vietos į Europos patvorį. Valdžia
negina paprastų žmonių nuo jos struktūroje esančių kyšininkų.
Praraja tarp skurstančiųjų ir oligarchinių turtuolių nenumaldomai
didėja. Tik pažiūrėkime į mokytojus, kurie priversti streikuoti, kad
galėtų pragyventi ir tinkamai atlikti savo pareigą auklėti jaunimą
– Lietuvos ateitį. Lietuvoje jau išaugintos naujos
senosios sovietinės nomenklatūros atžalos, kurios tęsia žmonių
mulkinimą neaiškiais socialdemokratiniais pažadais.
Lietuvos visuomeniniame gyvenime trūksta aiškaus tautinio
požiūrio. Žodžiai „patriotizmas”,
„tautiškumas”, „tėvynė” tampa vis mažiau
pageidautini arba įgauna neigiamą, pašaipų atspalvį. Atėjo
metas, kai nebegalima leisti tautai išsivaikščioti.
Laikas nelaukia, jis nėra Lietuvos pusėje. Anuomet mes neturėjome
menkavertiškumo komplekso, nes už okupantus jautėmės lyg ir
pranašesni. Dabar to nejaučiame ir vis dar negalime suvokti, kad
mūsų mažėja – mes nykstame, kaip atsitiko ir su prūsais ir
jotvingiais.
Iš kitos pusės, juk ir Lietuvoje ne viskas yra taip blogai, kaip
vaizduojama žiniasklaidoje. Argi nematome teigiamų gyvenimo pusių? Kiek
pas mus jaunų talentų meno, muzikos mokslų srityse! Kiek daug gražaus
jaunimo skaityklose, bibliotekose, sporto, koncertų salėse!
Žiniasklaida nepastebi tūkstančių darbščių, kūrybingų ir
ištikimų savo idealams žmonių. Jie moka prasmingai gyventi
gimtoje Lietuvoje, nepaisydami tikrų ar ir išgalvotų
šalies problemų.
Atrodo, lyg tyčia yra kuriama nihilistinė atmosfera, kurioje įvairios
blogybės laikomos vos ne normaliu gyvenimo reiškiniu. Siekdama
aukštesnių vertinimų žiniasklaida tampa dėl to atsakinga, taip
pat ir dėl emigracijos didėjimo šalyje. Neigiamą prasmę įgauna
net ir pati Nepriklausomybė.
Susigrąžinti išvykusius bus kur kas sunkiau, nes emigrantų
rankas suriš kitataučiai vyrai ir žmonos, svetimas mokyklas
pradėję lankyti vaikai, išsimokėtinai pirkti butai, namai,
uždirbtos socialinės garantijos ir daugybė kitokių aplinkybių. Lietuva
žengia į ateitį labai pavojingu keliu, vedančiu į išnykimą.
Kai buvęs prezidentas Valdas Adamkus savo pirmos kadencijos pradžioje
(2000 m. rugsėjį) kalbėjo apie jau tada į Ameriką plūstančius
jaunuosius lietuvius, jis taip bylojo: „Aš tragedijos tame
nematau. Ilgainiui mes turėsime stiprią emigraciją užsienyje, tik
svarbu, kad emigrantų jausmai Lietuvai ir lietuvybei
išliktų.” Pagal Tautinių mažumų ir išeivijos
departamento prie LR Vyriausybės (TMID) direktorių Arvydą Daunoravičių,
nemaža dalis gyvenančių Lietuvoje išvykusius laiko
išdavikais, o išvykusieji likusius – nevykėliais.
Tikėkimės, kad tokia aštri nuomonė tarp išvykusių ir
likusių Lietuvoje išsilygins, ir kad naujoji Lietuvos prezidentė
Dalia Grybauskaitė į emigracijos problemą pažiūrės realiau negu
kadaise į tai žiūrėjo Adamkus.