med

Lietuviai pacientai sunkiai atsisako senų įpročių


ALEXANDRA SIFFERLIN
HAYLEY MACMILLEN

„Lietuvėlėje”, nedidelėje šeimai priklausančioje krautuvėlėje, galima nusipirkti įvairių lietuviškų prekių: nuo filmų iki šokolado. Parduotuvė tikina, jog jos lentynose galima įsigyti viską, ko tik gali prireikti emigrantui, norinčiam išlaikyti kultūrinius ryšius su Lietuva, tačiau parduotuvės vaistų lentynėlė beveik tuščia. Jeigu pirkėjai neranda medicininių prekių kitose po visą Čikagą išsimėčiusiose rytų europiečių parduotuvėse, tuomet vaistų gali prisireikti užsisakyti iš paties Vilniaus.

Šiandien Miglė Linga, į JAV iš Lietuvos atvykusi prieš 20 metų, žvalgosi po „Lietuvėlės” siūlomų filmų skyrelį. „Vaistų čia nerasite, daugelį jų man atsiunčia draugai ar giminaičiai iš namų, – teigia ji. – Paprašau, kad man atsiųstų, ko prireikia.”

Linga pasitiki rytų europiečių natūropatinėmis priemonėmis ir šiuolaikiniais vaistais. „Europoje visi vartoja tradicines gydymosi priemones, vaistus, nes jiems yra taikoma mažiau ribojimų. Viena mano kolegė, gyvenanti Londone, ten pat gali įsigyti įvairių tradicinės medicinos priemonių, atvežtų iš Lietuvos”, – pasakoja Linga.

Tačiau priežastys, kodėl pasirenkamos naudoti tradicinės medicinos priemonės, Lingos teigimu, labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. „Aš pati, asmeniškai, gydydamasi odos problemas stengiuosi vartoti homeopatinius vaistus, tačiau kiekvienas turi savas priežastis. Paprastai tradicinės medicinos priemonės yra įvairios žolelės. Iš jų pasidarai arbatą ir geri. Vaistų pavadinimai dažnai atspindi gėlių ar lapelių, iš kurių jie pagaminti, pavadinimus”, – teigia Linga.

Rush University prevencijos centro Čikagoje endokrinologė dr. Rasa Kazlauskaitė, atvykusi iš Lietuvos, pritaria Lingos nuomonei, jog Čikagos apylinkėse sunku įsigyti tradicinės medicinos priemonių. „Labai norėčiau turėti galimybę įsigyti komercinių vaistažolių preparatų, kuriais pasitikėčiau. Simptominei terapijai kai kurios lietuviškos žolelės, manau, labai tiktų, – teigia Kazlauskaitė. – Jeigu žinočiau, kad žolelės buvo šviežiai surinktos ir vaistininko paruoštos, jas tikrai rekomenduočiau lietuviams pacientams, tačiau JAV tokios galimybės neturiu.”

Dr. Kazlauskaitė yra studijavusi tiek natūropatinės, tiek šiuolaikinės vakarų medicinos principus, tad dėl to, jog nemažai jos vyresnių lietuvių pacientų vartoja vaistažoles, pernelyg nesijaudina. Ją labiau jaudina tai, iš kur pacientai gauna vaistus. „Dauguma Čikagos lietuvių vaistus, net ir receptinius, gauna iš Lietuvos. Tai mane jaudina labiau nei vaistažolių vartojimas, – teigia gydytoja. – Pavyzdžiui, iš Lietuvos siunčiami antibiotikai, kurie ten pigesni, tačiau jų galiojimo laikas gali būti pasibaigęs, be to – jie gali būti pavojingi.”

Kartais dr. Kazlauskaitei sunku įtikinti vyresnius lietuvius pacientus, kad naudos neteikiančius žolelių pagrindo vaistus pakeistų tikrais vaistais arba kad nevartotų iš Lietuvos atsiųstų vaistų, jeigu pasibaigęs jų galiojimo laikas ar jų vartojimas nesuderinamas su kitais tuo pat metu geriamais vaistais. Šios problemos yra didesnės bėdos – nepasitikėjimo daktarais, gajaus sovietinėje Lietuvoje, padarinys.

„Iš esmės, sovietiniais laikais, kiekvienas turėjo būti pats sau daktaras”, – aiškina dr. Kazlauskaitė. Pacientai jautė pareigą persidirbusiems, mažai uždirbantiems gydytojams dovanoti dovanas ar nešti kyšius tam, kad šie jais tinkamai pasirūpintų. Tiek dr. Kazlauskaitei, tiek jos bendradarbiams gydytojams net ir dabar pacientai lietuviai į apžiūras atneša saldainių dėžutes ar viskio butelius. Gyd. Kazlauskaitė prisiminė vieną atsitikimą, kuomet pacientas chirurgui į kišenę įdėjo 100 dolerių.

Su jokia emigrantų grupe nėra taip sunku sukurti pasitikėjimo ryšį tarp daktaro ir paciento kaip su lietuviais. O tai gali stipriai atsiliepti ligonio gydymui, pavyzdžiui, kai pacientas toliau geria gydytojo uždraustus vaistus arba atsisako nurodyti visus ligos, ypač psichinės, požymius, nes ligonis mano, jog gydytojas nenorės arba neturės pakankamai žinių ligai išgydyti.

„Jie geria kalnus vaistažolių, o aš turiu savo kalbomis įrodinėti, net gerintis, kad jie gertų vaistus nuo kraujo spaudimo ar cholesterio”, – teigia dr. Andrius Kudirka, antrosios kartos lietuvis šeimos gydytojas, dirbantis Palos Community Hospital, Orland Park priemiestyje. Jo klinikoje dažnai apsilanko lietuviai pacientai, tarp jų jis pastebi tokį patį nepasitikėjimą gydytojais.

Dr. Kudirka mano, jog lietuviai pirmenybę vaistažolėms, alternatyviai medicinai teikia būtent dėl sovietinės medicinos patirties. „Dauguma imigrantų nepasitiki daktarais arba bando gydytis pirmiausia patys, prieš kreipdamiesi pagalbos kitur. Paprastai pacientai mane aplanko praėjus nemažai laiko patiems besigydant alternatyviais būdais, – sako gydytojas. – Dauguma šių būdų yra nepavojingi, tačiau jie negali išgydyti, pavyzdžiui, plaučių uždegimo.”

Tai, jog imigrantai neturi medicininio draudimo, – kita alternatyvios medicinos rinkimosi priežastis. „Dauguma imigrantų neapsidraudę, todėl jie negali leisti nusipirkti daugelio vaistų, – teigia gyd. Kudirka. – Mes stengiamės jiems padėti, bet, pavyzdžiui, iš ‘Lietuvėlės’ be recepto galima gauti nemažai vaistažolinių gydymo priemonių už mažą kainą.”

Užuot kreipęsi į psichiatrą ar gėrę antidepresantus, lietuviai imigrantai nerimui ar depresijai gydyti neretai renkasi valerijono šaknies arba jonažolės pagrindo priemones. „Jie atvažiuoja čia, tikėdamiesi įgyvendinti amerikietišką svajonę, tačiau viskas baigiasi sunkiu darbu tam, kad būtų galima sudurti galą su galu. Daugelis Lietuvoje palieka šeimą, draugus, netgi sutuoktinius ir vaikus tam, kad galėtų čia dirbti. Dažnai jie jaučiasi vieniši ir sugniuždyti. Pacientai patiria nerimą, baimę, depresiją, suserga kitomis psichosomatinėmis ligomis, kurias sunku gydyti todėl, kad jie nepasitiki psichiatrija. Lietuvių kultūroje neįprasta dalytis psichologinėmis problemomis su šeimos nariais ar draugais”, – pasakoja gyd. Kudirka. Pasak gydytojo, net jeigu vaistažolės iš tiesų ir negydo, tačiau jas pacientai pažįsta ir todėl jomis pasitiki. Imigrantai dažnai yra linkę pirmiau rinktis natūralias priemones nei vaistus nuo depresijos.

Antrosios kartos lietuvių gydytojas Kastytis Karvelis teigia, jog lietuviai imigrantai stengiasi sekti Lietuvos medicinos madas, o įvairios žolelių pagrindo priemonės tampa vis populiaresnės užsienyje. „Šiuo metu Lietuvoje vaistažolių priemonės labai populiarios. Kai kurioms jų reikia receptų, bet daugumai – ne. Gydytojai ir vaistininkai Lietuvoje jas nuolat siūlo ar išrašo pacientams, – teigia Karvelis. – Praeitą savaitę susitikau vaistininkę, keleto vaistinių vadovę, kuri, man nė neprašius, davė keletą žolelių pagrindu paruoštų vaistų. Jos teigimu, jie – nuostabūs.”

Tačiau ir be gilaus įsitikinimo vaistažolių naudingumu yra ir kita priežastis, kodėl lietuviai imigrantai ieško Rytų Europos medicininių priemonių. Tai nostalgija. Noras išlaikyti ryšį su gimtąja šalimi – nenuneigiama priežastis vartoti natūropatinius vaistus. Tai patvirtina ir Lingos šilti prisiminimai apie medicininę priežiūrą Lietuvoje. „Kadangi Lietuvoje gydytojų atlyginimai maži, jie dirba iš širdies. Čia, Amerikoje, gydytojų darbas priklauso nuo užmokesčio. Tad galite padaryti savas išvadas”, – tvirtina Linga.

Kad ir ką manytume apie natūralių vaistų naudingumą arba Lietuvos ir Amerikos medicinės priežiūros skirtumus, išgertas vaistažolių arbatos puodelis lietuviams imigrantams visada su meile primins gimtinę.

Iš anglų kalbos vertė
Aurelija Tamošiūnaitė

Tai jau trečias bendras ,,Draugo” projektas su Northwestern University Medill School of Journalism, Media, Integrated Marketing Communications. Šį kartą studentai domėjosi Amerikos lietuvių Čikagoje sveikatos apsauga. Šį ir kitus aštuonis straipsnius apie etninių bendruomenių sveikatos problemas anglų kalba galima rasti internete adresu: http://www.immigrantconnect.org