Laimos Reiss nuotrauka

Panevėžiečiai apie panevėžiečius
Šokių šventė nebūtų šventė – be pasiaukojančių vadovų

Laima Reiss

Daug gražių žodžių išsakė savo mylimai vadovei, ansamblio „Grandinėlė” įkūrėjai, choreografei, Lietuvos kultūros žymūnei Zitai Rimkuvienei jos šokėjai, sugrįžę iš XIII Lietuvių tautinių šokių šventės Los Angeles, California.

Aš, kaip Connecticut valstijos Lietuvių Bendruomenės narė, atlydėjau į šventę mūsų šokėjus ir fotografavau įdomiausias šventės akimirkas. Maloniai nudžiugau pamačiusi gimtojo Panevėžio šokėjų grupę, kuri sulaukė audringų plojimų tolimojoje vakarinėje Amerikos pakrantėje. Iš taip toli ir toks gražus jaunimas su energinga jaunatviška vadove priešakyje! Susipažinusi neiškenčiau nepakalbinusi tokio įdomaus žmogaus kaip Zita Rimkuvienė. Artėjant Panevėžio jubiliejui, kur Zitos auklėtiniai vėl džiugins panevėžiečius ir miesto svečius, noriu jums, gerbiami skaitytojai, papasakoti apie šią panevėžietę.

Gyvenime turėjo tris mokytojus

Lygiai prieš 40 metų (1968ai-siais) iš tolimos Žemaitijos Zita į Panevėžio sporto mokyklą–internatą (dabartinę Senvagės m-klą) atvyko siekti sporto aukštumų. Būdama labai lanksti, mikli ir drąsi, ji Tauragės sporto trenerės buvo pasiūlyta treniruotis sportinės gimnastikos srityje Panevėžyje. Pirmoji Zitos pažintis su menais įvyko 1969 metais, kur ji dalyvavo Respublikinėje moksleivių meno ir sporto šventėje Vilniuje, sportinės gimnastikos parodomojoje programoje. Gimnastika Zitai be galo patiko, tačiau šios specialybės, kurioje ji treniravosi nuo pat vaikystės, nepasirinko. Besimokydama Panevėžyje Zita Šeputytė (mergautinė Zitos pavardė) įstojo ir sėkmingai baigė dramos studiją pas garsųjį Juozą Miltinį (daugiau apie šį iškilų menininką skaitykite kitame mano straipsnyje). Zita galėjo būti ir aktore, bet čia, Panevėžyje, ji nieko neturėjo – nei tėvų, nei giminių, tad vyresnės sesers paskatinta atvyko mokytis į Klaipėdą (dabartinį universitetą), kur 1978 metais baigė Menų fakultetą, įsigydama baletmeisterės– pedagogės specialybę. Kaip sako pati Zita, gyvenime ji turėjo tris mokytojus: tai šviesios atminties ir skambaus balso savo mamutę, maestro J. Miltinį ir Klaipėdos universiteto choreografijos katedros dėstytoją prof. J. Gudavičių.

,,Užkampio” laimė

Po studijų Klaipėdoje Zita Rimkuvienė vėl atvyko į Panevėžį diplominei praktikai ir jame pasiliko net 30-čiai metų. Anot Zitos, jos tikrasis paskyrimas buvo Palangoje, o pati buvo pasirinkusi net Biržus – nežinomą miestelį Šiaurės Lietuvoje, netoli Latvijos sienos. Ir šiandien Zita pati neturi atsakymo, kodėl taip tada norėjo. Ar tai buvo jaunatviškas išsiblaškymas, ar tiesiog savęs išbandymas naujoje aplinkoje, ar norėjimas viską pradėti nuo nulio?

Diplominę praktiką Zita atliko naujai pastatytuose Panevėžio Statybos tresto kultūros ir sporto rūmuose Šermukšnių gatvėje 31–uoju numeriu pažymėtame didžiuliame pastate, kuriame ji išdirbo iki 2001-ųjų metų, kol ši įstaiga nebuvo pertvarkyta. Visą šitą laikotarpį, nuo diplominės praktikos iki 2001 metų, Zita pavadino trumpai – ,,Užkampio” laimė... Išties, Statybininkų rūmai buvo toli nuo miesto centro, nykiame pramonės rajone, nepatogūs susisiekti. Tačiau neskaitant nepatogios kultūrinei veiklai vystyti vietos, šiuose rūmuose nuo pat 1978–ųjų šoko daug miesto vaikų ir jaunimo. Čia prabėgo patys gražiausi Zitos darbo ir kūrybos metai. Čia buvo šokio ir kūrybos laisvė. Šiuose rūmuose įvyko pirmieji koncertai, pirmieji renginiai, pirmosios išvykos į respublikines ir pasaulio lietuvių dainų šventes (nuo 1985-ųjų Zitos vadovaujamos grupės kas 4 metai dalyvauja Lietuvos dainų ir šokių šventėse, respublikiniuose konkursuose ir festivaliuose).

Gal todėl, kad Zita buvo jauna ir lengviau įveikdavo sunkumus, o gal todėl, kad čia įkurtam Statybininkų kultūros ir sporto rūmų vaikų ir jaunimo tautinių šokių kolektyvui prieš 15 metų buvo suteiktas „Grandinėlės” vardas, kad tame ansamblyje šokio meno paslapčių mokėsi ir abu Zitos vaikai – Margarita ir Mindaugas, kurie ir užaugo kartu su ansambliu, o tautinius šokius sūnus tešoka ligi šiol. Net mažoji anūkė Viktorija (dukros Margaritos dukra) nuo trejų metukų lavinasi šokio studijoje Čikagoje. Štai toks mažas tas pasaulis.

Sušoktų koncertų skaičius artėja prie 2,000

Zitos pažintis su Europa prasidėjo kartu su Sąjūdžiu – 1989 metais, kai jos vadovaujamas tuometinės AB „Linas” vyresniųjų šokių ansamblis „Linas” tarptautiniame šokių festivalyje Bielsko-Belos vaivadijoje (pietinė Lenkija), Beskidų kalnyno papėdėje įsikūrusiose jaukiuose miesteliuose pristatė Lietuvos kultūrą ir tautinį šokį. Jau tuomet, prieš 20 metų, paslėpę Lietuvos trispalvę tautinių kostiumų maiše ir sėkmingai pravežę per muitinę, tarptautiniame festivalyje Lenkijoje jautėsi tikrais lietuviais. O kitais, 1990-iais metais, Zitos vadovaujama Panevėžio Statybos tresto jaunimo tautinių šokių grupė dalyvavo dainų šventės eitynėse Pabaltijo Sąjūdžio įaudrintomis Talino gatvėmis bei garbingai atstovavo Lietuvą respublikinėje Estijos dainų šventėje. Tai buvo tikros Laisvės šauksmas, Baltijos kelio užuomazga ir vienybės siekis, išlikęs lig šiol.

Per 30 darbo metų Panevėžyje Zitos kraičių skrynioje puikuojasi 12-os respublikinių, Pasaulio lietuvių ir išeivijos lietuvių dainų ir šokių švenčių, 60–ies tarptautinių festivalių diplomai, beveik 200 padėkos raštų iš įvairių renginių ir festivalių, šimtai suvenyrų, o ansamblio koncertų skaičius artėja iki antrojo tūkstančio.

Šokių ansamblis „Grandinėlė” gyvuoja tik 15 metų, o įvairių ansamblio grupių šokėjams plojo Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, Olandijos, Belgijos, Liuksemburgo, Čekijos, Slovakijos, Bulgarijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Kanarų salų, Anglijos, Šiaurės Velso, Maroko, Makedonijos, Graikijos, Austrijos, Turkijos, Meksikos, Kanados, JAV, Kipro ir Lietuvos žiūrovai.

O kiek vaikų ir jaunimo pas vadovę Zitą mokėsi šokio meno paslapčių? Skaičius įspūdingas – arti penkių tūkstančių! Ir visiems jos mokiniams visam gyvenimui išliks ne tik meilė šokiui, bet ir Zitos įskiepytas pilietiškumas, tautiškumas bei kitos dorovinės vertybės.

Į šokių šventę už Atlanto – jau ketvirtą kartą

Šių metų birželio antroje pusėje Z. Rimkuvienės vadovaujama šokių ansamblio „Grandinėlė” jaunimo grupė dalyvavo tarptautiniame šokių festivalyje Šiaurės Kipre, kur be festivalio koncertų panevėžiečiai pristatė Aukštaitijos regiono tautinių kostiumų rinkinį (15 naujų aukštaitiškų tautinių kostiumų), kur pelnė svarių apdovanojimų, o „Grandinėlės” jaunių grupė dalyvavo XIII Lietuvių tautinių šokių šventėje Los Angeles. „Grandinėlės” šokėjai į šokių šventę už Atlanto atvyko jau ketvirtąjį kartą – pirmą kartą 1996 metais dalyvavo Čikagoje X LTŠŠ, 2000-aisiais – XI LTŠŠ Toronte (Kanadoje), 2004 metais – XII LTŠŠ Čikagoje ir 2008–aisiais – Los Angeles.

Pilni įspūdžių ir gero įvertinimo iš XIII Lietuvių tautinių šokių šventės sugrįžo tautinių šokių ansamblio „Grandinėlė” jaunieji šokėjai. Ši ansamblio 60-oji kelionė išliks įsimintina ne tik dėl nuostabios tropikų gamtos, aukštų kalnų ir dykumų prerijų, smėlių Ramiojo vandenyno, bet ir visų pamėgto „auksinių kopų” kurorto Santa Monica paplūdimių, Disneyland, Hollywood ir kt. įžymybių, kurias aplankė ansambliečiai, bet ir nuostabiai šiltu priėmimu lietuvių šeimose.

Gana anksti, dar gegužę, pradėjęs koncertinį sezoną, Z. Rimkuvienės vadovaujamas šokių ansamblis „Grandinėlė” respublikiniame vaikų ir moksleivių konkursiniame festivalyje „Aguonėlė” iškovojęs I vietą, šia kelione už Atlanto tarsi vainikavo savo vasaros išvykų pabaigą, o daugybė padėkos raštų, diplomų ir suvenyrų tiek iš tarptautinio šokių festivalio Kipre, tiek iš JAV papildė ansamblio muziejų.

Basomis kojomis per aštrias ražienas

Ir jeigu šiandien vadovei Z. Rimkuvienei, kuri šiais metais žymi savo darbo 30-metį, reikėtų suskaičiuoti visų 60-ies tarptautinių šokių festivalių ir šokių švenčių įveiktus kilometrus oru, vandeniu ir žeme – nuo pirmojo tarptautinio festivalio kaimyninėje Lenkijoje 1989 m. iki paskutiniojo 2008 m. Los Angeles – tikriausiai būtų įspūdingas skaičius, o galbūt būtų pasiektas ir kelionių kilometrų rekordas.

Kiekvienai tų kelionių buvo nuoširdžiai ruoštasi, repetuota, gražiai atstovauta, kiekvienai iš jų buvo įdėta dalelė meno vadovės – Zitos Rimkuvienės – širdies.

Net sunku įsivaizduoti, kad tokia smulki mergaičiukė tvirto žemaitiško charakterio, kažkada atvykusi iš Tauragės rajono mažo kaimelio, pasiekė šitiek daug. Ji ne tik Kultūros centro Panevėžio bendruomenių rūmų vaikų ir jaunimo šokių ansamblio „Grandinėlė” meno vadovė, bet ir vyresniųjų šokių kolektyvo „Linas” (ansambliui vadovauja nuo 1980 metų ir yra jo įkūrėja) bei senjorų šokių grupės „Miestelėnai” vadovė, Panevėžio Kazimiero Paltaroko vidurinės mokyklos choreografijos mokytoja, Panevėžio apskrities vaikų šokių kolektyvų ekspertė–konsultantė, tarptautinės meno organizacijos IOV prie UNESCO, Lietuvos choreografų sąjungos narė ir kt. Nežinia, ar žemaitiškas Zitos užsispyrimas, ar dažnai jos kartojamas posakis, kad „nieko nėra neįmanoma, tik reikia daugiau pastangų ir truputį sėkmės”, ar jos pasirinktas gyvenimo šūkio „basomis kojomis per aštrias ražienas” ir yra tas raktas į sėkmę? Manau, kad galiu ir visų skaitytojų vardu palinkėti gerbiamai Zitai Rimkuvienei sėkmės ir stiprios sveikatos. Ačiū!