Dr. A. Anušauskas pasirašo knygą jaunajai dainininkei Agnei Giedraitytei.    Jono Kuprio nuotraukos

Istorija pamažu atpainiojama

RAMUNĖ LAPAS

Iš tiesų prasmingai buvo paminėta Juodojo kaspino diena (1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribentropo-Molotovo sandėris) LR generalinio konsulato Čikagoje ir JAV Lietuvių Bendruomenės Lemonto apylinkės sekmadienį, rugpjūčio 18 d. Pasaulio lietuvių centre surengtoje popietėje.

Pristatydamas pagrindinį pranešėją, Lietuvos Respublikos Seimo narį, buvusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką, Lietuvos nacionalinio istorinio komiteto narį, humanitarinių mokslų daktarą Arvydą Anušauską, LR generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas pastebėjo, kad prieš beveik tris ketvirtadalius amžiaus „du pasaulio tironai supainiojo tautų istorijas taip, kad jos iki šiol nėra atpainiotos”. Lietuva visuomet, o dabar ypač, pasinaudodama savo pirmininkavimu ES Tarybai, siekia, kad istorija po truputį būtų atpainiota. „Mes turime moralinę pareigą atstatyti teisybę Europoje, nes kitos tautos padėjo atkovoti mums laisvę”, – sakė M. Gudynas.

Konsulas taip pat priminė, kad JAV Kongreso narys lietuvių kilmės respublikonas John Shimkus yra pasiūlęs Amerikos  vyriausybei ir Jungtinėse Valstijose rugsėjo 23-iąją paskelbti Juodojo kaspino diena, taip oficialiai pripažįstant vykdytą genocidą.

Istorikas dr. Arvydas Anušauskas į susitikimą su Čikagos lietuviais atvyko ne tuščiomis rankomis – jis atvežė savo naujausios, jau aštuonioliktos knygos „Teroras. 1940–1958 m.” (leidykla „Versus Aureus”, 2013) tiražo dalį (Lietuvoje visos knygos jau išpirktos). Lietuvių tautos genocido temą istorikas tyrinėja jau ketvirtį amžiaus, ir ši knyga praktiškai pradėta 1988 m.

,,Teroras” yra papildytas, atnaujintas, iliustruotas prieš 15 metų pasirodžiusios knygos   (kurios išleidimą rėmė Lietuvių tautinis kultūros fondas Čikagoje) „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 m.” variantas. Beje, šis ir dar porą ankstyvųjų dr. A. Anušausko leidinių beveik nepasiekė knygynų – tiražai būdavo išperkami ir sunaikinami nežinomų asmenų. Autorius prisipažino, kad pamoką išmoko, ir knygas pradėjo leisti mažais tiražais, o patinti – asmeniškai.

Pristatydamas naująją knygą, dr. A. Anušauskas pasirūpino, kad visi susirinkusieji turėtų ją prieš akis ir galėtų tuoj pat pamatyti iliustraciją ar dokumentą, kurį autorius nori pakomentuoti. O vaizdinė medžiaga išties iškalbinga! Istorikas atkreipia mūsų dėmesį į keletą nuotraukų, kuriose nufotografuoti lagerio vaikai ir moterys. 8, 000 vaikų žuvo Sibire – tai geras argumentas, kai reikia įrodyti, jog ne teroristai, ne nusikaltėliai buvo tremiami, o moterys, vaikai. Trečdalį lagerio gyventojų sudarė vaikai, trečdalį – moterys. Moterys patirdavo ir seksualinę prievartą; buvo net steigiami specialūs barakai, kuriuose gyveno moterys su lageryje gimusiais vaikais.

Dr. A. Anušauskas mini 1953 m. dokumentą, kuriame buvo įvardintos ,,nepatikimos tautos”. Tai – čečėnai, ingušai, Krymo totoriai, Vakarų ukrainiečiai, na, ir lietuviai, latviai bei estai. Jų atžvilgiu liepta taikyti sunkesnes sąlygas. Pvz., siuntimas į miškų kirtyklas buvo sunkesnė bausmė, nes ten gyvenimo ir darbo sąlygos buvo sunkesnės, nei, tarkim, miestuose.

Istorikas atkreipia mūsų dėmesį ir į dokumentą, kuriame minimi ,,300 III kategorijos kalinių”. Pasirodo, tai – medicininių eksperimentų aukos. Daktarai vykdė tyrinėjimus ir rašė disertacijas – kaip žmonės išgyvena ekstremaliomis sąlygomis, kokiomis ligomis suserga ir pan. temomis. Mediciniai eksperimentai Gulage – tai dar viena netyrinėta tema.

Knygoje yra ir nuotrauka, kurioje užfiksuotas trėmimo momentas – už ją nuotraukos autorius gavo 25 metus.

Prieiti prie daugelio inkriminuojančių nuotraukų ir dokumentų, slypinčių Rusijos slaptuosiuose archyvuose A. Anušauskui padėjo kolegos iš Rusijos. Kai kurias nuotraukas jis pirko, kai ką gavo šiltesniais B. Jelcino vadovavimo laikais. Dabar archyvai tyrėjams praktiškai yra neprieinami, o daug istorijos dar nėra ištirta. Reikia tikėtis, kad su laiku archyvai atsivers, jeigu, žinoma, jie nebus sunaikinti. Anot A. Anušausko, Rusija slepia labai daug nusikaltimų žmogiškumui.

Istorikas ir Seimo narys taip pat pastebėjo, kad Rusija dažnai kritikuoja, jog Lietuva ,,ne taip” traktuoja istoriją, tačiau niekada neužsimena, kad ta istorija didele dalimi jau yra yra paviešinta – dokumentai paskelbti internetiniame tinklalapyje, jie prieinami bet kokioje pasaulio dalyje gyvenančiam žmogui, kuris skaito rusiškai.

Knygoje panaudota ir naujausių tyrimų medžiaga. Štai vienas jų rodo, kad nėra didelių sveikatos, psichinės savijautos skirtumų tarp tų Lietuvos gyventojų, kurie buvo tremtyje ir tų, kurie nebuvo. Išskyrus vieną – buvusius tremtinius nuolat persekioja mirties baimė, tai pastovi jų būsena. Apie 300,000 Lietuvos gyventojų palietė tremtis (šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 5, 000 buvusių lageriuose, ir apie 55,000 buvusių tremtinių). Vien  1944 m. gruodį – 1945 metais, per maždaug 13 mėnesių laikotarpį, tiesioginį teroro poveikį Lietuvoje patyrė 250, 000 žmonių, t. y. kas dešimtas gyventojas. Oficialus karo aukų slaičius – 1 milijonas; iš jų pusė milijono ukrainiečių, po to seka lietuviai (ketvirtis milijono), latviai ir estai.

Renginio pradžioje kalbėjęs LR garbės konsulas Colorado valstijoje dr. Jonas Prunskis pastebėjo, kad dr. A. Anušausko darbo dėka ,,mūsų vaikai labiau supranta, kokią kainą mūsų tėvai ir seneliai sumokėjo, kad mes būtume laisvi”. ,,Teroras. 1940 – 1958 m.” – dar vienas svarbus žingsnis, ,,išpainiojant istoriją”, išvyniojant iš vatos atskirus jos faktus. Nori to Rusija ar ne.

Popietę, skirtą Juodojo kaspino dienai paminėti, dainomis gražiai įrėmino jaunoji solistė Agnė Giedraitytė.



Iš kairės: LR gen. konsulas Čikagoje Marijus Gudynas, istorikas dr. Arvydas Anušauskas, LR garbės konsulas Colorado dr. Jonas Prunskis, gen. konsulato Čikagoje darbuotoja Agnė Vertelkaitė. 



Jaunoji solistė Agnė Giedraitytė pradžiugino popietės dalyvius lietuviškomis dainomis.