LENINAI vs. KIAUŠINIAI
(Kiaušiniai laimėjo)

Donatas Januta

Sėdžiu su Vladu prie ,,Švyturio” alaus lauko kavinėje priešais Katedros aikštę, Vilniuje. Jisai pasakoja man apie vieną Lietuvos sovietmečio nuotrupą.

Vladas, atlikęs tarnybą Raudonojoje armijoje, įstojo į Lietuvos Dailės institutą, kurį baigė maždaug prieš trisdešimt metų. Nuo tada jis kuria ,,modernaus meno” skulptūras — įvairias abstrakčias formas ir netikėtus arba neįprastus vaizdus. Yra surengęs parodas Lietuvoje, Amerikoje ir kituose kraštuose. Jo skulptūros randasi privačiuose ir viešuose rinkiniuose. Gyvena netoli Vilniaus.

Taigi, sėdime šalia Katedros aikštės. Aš jam užsiminiau apie Grūto parką. Grūto parkas — tai didelis lauko ir vidaus muziejus netoli Druskininkų, kuriame surinktas įvairus Lietuvos sovietinio laikotarpio istorinis palikimas: statulos, paveikslai, paminklai, ženklai, medaliai, knygos, propagandinės dainos ir filmai, vagonai, kuriuose Sibiran žmones vežė, ir kiti tų laikų ideologijos eksponatai. Patraukliai sustatyti siekiant visiems priminti, kiek kančių ir žalos Lietuvai padarė, to laikotarpio komunistų ideologijos vykdytojai: ir vietiniai, ir Maskvoje išperėti, — ir kokiais absurdais, jų vadinamais ,,dialektine” logika, jie teisino savo veiksmus.

Grūto parke galima pamatyti įvairių Leninų, Stalinų ir kitų komunistų šulų statulų, kurios stovėdavo Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse. Yra ten ir tas Vilniaus Lukiškių aikštėje stovėjęs Leninas, kurio ištiesta ranka anais laikais rodė į proletarinės Lietuvos svarbiausią įstaigą — į Vilniaus KGB būstinę. (Lengviausias būdas atpažinti Lenino statulą, stovėjusią Vilniuje, ir nesupainioti jos su, pvz., Kaune stovėjusiu Leninu, yra tai, jog Leninas žinojo, kad Vilnius yra arčiau Sibiro, todėl Vilniuje jis dėl viso kitko buvo apsivilkęs ilgą, šiltą paltą. Pastebėsite, kad ir Grūto parke jis to palto nenusivilko. Atsargus žmogus buvo tas mūsų Leninas.) Yra Grūto parke ir įvairių tų laikų plakatų (Pvz., „Viso Svieto Durniai Vienykitės” ar kažkas panašaus)

Užsukę į Grūto parką, rasite ten ir Sniečkų su Paleckiu, rasite ir daug kitų ,,nusipelniusių” ir dabar jau ,,buvusių.” Sutiksite ten net ir Rusijos pilietinio karo dalyvius, pasižymėjusius kovose bolševikų gretose, ir aukštais sovietų ordinais apdovanotus Raudonos armijos generolus: Vytautą Putną ir Jeronimą Uborevičių. Šie du lietuviai, kartu su kitais aukštais Raudonosios armijos karininkais, apkaltinti planavę sukilimą prieš Staliną, Stalino įsakymu buvo sušaudyti Maskvoje 1937 metais, paskui Chruščiovo ,,reabilituoti.”

Kai kas sako, kad Putna ir Uborevičius dar ,,nebuvo spėję” nusikalsti Lietuvai. Lyg kas galėtų pranašauti, kas būtų buvę, jeigu įvykiai būtų kitaip susiklostę.

Abu, Putna ir Uborevičius, jaunystėje prieš Rusijos revoliuciją veikė lietuvių tautiniame atgimime, dalyvavo lietuvių moksleivių rateliuose. Vėliau, tarnaudami Raudonoje armijoje, ir vienas, ir kitas sekė ir domėjosi įvykiais savo tėvynėje Lietuvoje. Kada lenkai užėmė Vilnių, pagal kai kurias žinias sakoma, kad Putna prašė Raudonos armijos vadovybės duoti jam dvi divizijas sutriuškinti lenkus. (Putnos vadovaujami Raudonos armijos daliniai buvo tada neseniai, 1919 metais, ypatingai pasižymėję kovose prieš Kolchako armiją Sibire ir prieš Denikino armiją Ukrainoje.)

Bet grįžkime prie Katedros aikštės. Kai aš Vladui paminėjau Grūto parką, jis atsakė, kad ne visus Lenino, Stalino ir kitų šulų paminklus Grūto parkas priglaudė. Didžiuma jų atsirado sąvartynuose. Vienas Vlado Dailės instituto profesorius, vienas iš tų, anais laikais kūrusių tuos Leninus ir Stalinus, su skausmu nusiskundė, kad visas jo gyvenimo kūrybinis darbas išmestas į sąvartynus, ir kad tiek jis, tiek ir jo darbas bus užmiršti.

Į tai Vladas atsako: „Aš tais laikais iš akmens ir iš metalo kūriau įvairias abstrakčias ar dekoratyvines formas, kurios man patiko, kartais, pvz., kokį kiaušinį ar ką nors kita. Dabar, ką gi, gaila to žmogaus — visas jo gyvenimo darbas sunaikintas... bet jis vis tiek turi tuos didelius pinigus, kuriuos valdžia jam skyrė už jo Leninus ir Stalinus, turi jam skirtą profesūrą, turi visus savo sovietinius medalius, o aš... aš turiu savo kiaušinius.”

Gera ir malonu sėdėti saulėtą dieną šalia Katedros aikštės, užsisakyti dar po vieną stiklą ,,Švyturio” ir, kaip lietuviškuose laikraščiuose sakoma, toliau dalintis mintimis ir aptarti įvairias aktualijas.