Ko pasigedau M. Martišiaus knygoje

GINTARAS VISOCKAS

Užverstas paskutinis Manto Martišiaus knygos ,,(Ne)akivaizdus karas” puslapis. Iš karto privalau pabrėžti – vertingas veikalas, nes jame gausu konkrečių duomenų iš praeities, apstu dabarties faktų. Čia pateikiama naujausių teorijų, koncepcijų, šokiruojančių palyginimų. Atidžiai perskaičius Martišiaus veikalą, įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kaip ir kodėl pasaulyje nūnai kariaujami informaciniai karai.

Ir vis dėlto ,,(Ne)akivaizdus karas”, kurį mums padovanojo leidykla ,,Versus aureus”, turi savo silpnąją pusę. Martišiaus veikalas skirtas pirmiausia lietuviui skaitytojui. Juk knyga parašyta lietuvių kalba. Todėl lietuviams skaitytojams būtų buvę labai prasminga, mano supratimu, susipažinti ne tik su amerikietiška ar rusiška, bet ir su lietuviška informacinių – propagandinių karų specifika. Deja, apie lietuviškus informacinius žaidimus čia rasite mažai informacijos, ypač – konkrečios.

Knygos autorius tikriausiai neturėjo tikslo specialiai ir plačiai gilintis į Lietuvos pergales bei pralaimėjimus, priešinantis neigiamoms informacinėms įtakoms. Matyt, autorius specialiai buvo dėmesį sutelkęs tik į stambiuosius neakivaizdaus informacinio karo žaidėjus, juolab kad knygoje ne sykį pabrėžta, girdi, Lietuvos vaidmuo globaliuose reikaluose – menkutis.

Žinoma, su tokia nuomone keblu nesutikti. Net ir labai stengdamasi Lietuva nepajėgi kaip lygus su lygiu rungtyniauti amerikietiškose, vokiškose ar kiniškose informacinėse erdvėse. Akivaizdu, jog Lietuva neturi reikiamų išteklių. O tai reiškia, kad lietuviai nepajėgūs turėti keliomis populiariausiomis pasaulio kalbomis transliuojamų įtakingų televizijos, radijo kanalų, internetinių svetainių, informacinių agentūrų.

Bet jei ir turėtume būtiniausių lėšų, mums trūktų profesionalių žurnalistų, kurie sugebėtų sekti ir komentuoti svarbiausius įvykius visame pasaulyje. Valstybei reikalingi ne tik žurnalistai. Valstybei reikalingi ir kitų profesijų atstovai. Tad Lietuva yra priversta naudotis žiniomis, kurias pasauliui pateikia galingosios, įtakingosios JAV ar Vakarų Europos, Kinijos ar Rusijos žiniasklaidos priemonės. O svetimųjų žinios dažnusyk yra tendencingos, ignoruojančios lietuviškas aktualijas, nors ne visuomet – tyčia, specialiai ir piktybiškai.

Kaip lietuviai privalėtų kurti savo informacinę veiklą, esant tokioms sąlygoms? Ką mes galime ir ko negalime nuveikti, pasauliui pateikdami savas tiesas ir savus požiūrius? Nejaugi mes visuomet ir visur – tik bėjėgiai? Štai kas, man regis, labai svarbu ir įdomu lietuvių skaitytojui.

* * *
Lietuva priėmė įstatymą, numatantį konkrečią atsakomybę už sovietinės okupacijos neigimą. Šis žingsnis – suprantamas. Kiekviena tauta turi istorinių skaudulių, kurių nelinkusi pamiršti ilgus šimtmečius. O kai tema – vis dar kraujuojanti, vadinasi, ir kiekvienas nepalankus praeities įvykių aiškinimas galįs sukelti milžiniškas pasipiktinimo audras.

Tačiau ar prieš įteisinant tokį įstatymą Lietuvos informacinių, propagandinių karų žinovai užtektinai rimtai gilinosi į neigiamas šio įstatymo pasekmes? Juk draudimai ir baudos – ne visuomet yra ta priemonė, kuria įmanoma panaikinti konkrečias problemas. Čia labai tiktų tyrimas, ar, įsigaliojus minėtam įstatymui, sumažėjo sovietinę okupaciją neigiančiųjų?

Mat pagrindinis mūsų tikslas turėtų būti ne persekiojimas. Mes privalome siekti, jog neigiančiųjų sovietinę okupaciją tiesiog mažėtų, ir mažėtų įtikinėjimo, o ne bausmių pagalba. Todėl man atrodo, jog priimtas įstatymas tikrai kai kam atėmė norą įrodinėti, jog savo noru įstojome į SSRS, tačiau tuo pačiu paskatino ir neigiamų atsiliepimų laviną.

* * *

Jei jau ką nors smerkiame, privalome patys atsisakyti bet kokių dvigubų reikalavimų. O jų lietuviškoje erdvėje – apstu. Prisiminkime sovietinių karių ir sovietinių kolūkiečių skulptūras ant Žaliojo tilto pačiame sostinės centre. Kas tai – sovietinės okupacijos teigimas ar neigimas? Vaizduotei – plati dirva. Prie Žaliojo tilto nėra prikabinta paaiškinimų, kaip derėtų žiūrėti į šiuos Lietuvos valstybei visiškai svetimus simbolius. Paaiškinimų nerasite nei lietuvių, nei rusų, nei anglų kalbomis.

Švedų žurnalistas ir režisierius Jonas Ohman šių eilučių autoriui kadaise pateikė ir daugiau suglumti privertusių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl prie paminklo Petrui Cvirkai nėra prikabintas užrašas, bylojantis bent jau sostinės svečiams, jog šis vyras buvo ne tik talentingas rašytojas, bet ir valstybės išdavikas? O Salomėja Nėris, kurios vardu pavadinta viena iš Vilniaus mokyklų, – ir talentinga poetė, ir toji, kuri 1940 m. palaimino Lietuvos okupaciją?

Ieškant sovietinės okupacijos neigimo pavyzdžių derėtų prisiminti ir meniškai labai įtaigų nuotykinį filmą ,,Niekas nenorėjo mirti”. Filmo neįmanoma įsprausti į jokius ideologinius rėmus. Bet tikriausiai jo neįmanoma priskirti ir tiems filmams, kurie labai aršiai smerktų sovietinę okupaciją. Ir vis dėlto mes jį rodome.

* * *

Neseniai į Lietuvą nebuvo įleistas prabangus baltarusiškas automobilis su sovietiniais simboliais. Pasielgta griežtai, laikantis visų įstatymų. Lietuviškas principingumas tąsyk liejosi per kraštus. Tačiau man dingojasi, jog Lietuvai turėtų rūpėti ne paviršutiniški, bet giluminiai reiškiniai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją oficialusis Minskas laiko ,,baltarusišku paveldu”. Ši laikysena baltarusių tautai skiepijama jau seniai ir kryptingai.

Baltarusiškai kultūrinei propagandai Aleksandr Lukašenka negaili nei jėgų, nei lėšų. Negailės greičiausiai ir tie, kurie jį ilgainiui pakeis. Taigi atstatomos pilys, dvarai, kuriami muziejai, leidžiami istoriniai vadovėliai, per televiziją rodomos laidos praeities temomis. Lyg ir sveikintina veikla. Bet juk lietuviškų detalių ten beveik nerasite. Viskas, kas lietuviška, baltiška, ten tampa gudiška, baltarusiška.

Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau neprabėgs nė keletas dešimtmečių, ir mes pamatysime, jog mūsų pašonėje susikūrė dar vienas nepalankus židinys. Omenyje turiu milijonus baltarusių, kuriems bus įkalta į galvas, jog Vilnius – baltarusiškas miestas. O mes neturėsime kuo atsikirsti. Mūsų pilys ir dvarai toli gražu ne visi restauruoti. Mes nerašome ir neleidžiame rusų ir baltarusių kalba knygų apie LDK, kaip lietuvišką darinį. O jei ir turime ką nors parašę, tai tokių knygų, straipsnių rinkinių mums niekas neleis laisvai pardavinėti Minsko knygynuose.

Lietuviškosios salos Baltarusijoje visiškai ištirpusios. Tuo tarpu baltarusių diaspora Lietuvoje stiprėja tiek morališkai, tiek finansiškai. Ir tuo pačiu kuria įtakingą informacinę erdvę, sėkmingai besivaržančią su lietuviška. Tad netrukus pasijusime atsidūrę ties suskilusia gelda net ir baltarusiškoje tematikoje.
 
* * *

Akivaizdu, jog mažėja mūsų pajėgumai atsispirti net toms antilietuviškoms idėjoms, kurioms mes sėkmingai priešinomės gūdžiais sovietinės okupacijos metais. Šį silpnėjimą labai puikiai išryškino Stasys Vaitonis internetiniame tinklalapyje 15min.lt, paskelbdamas straipsnį ,,V. Uspaskicho opusas: ’Mano adresas ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Sovietų Sąjunga’”.

Straipsnio autorius tvirtina, jog 2012 m. Viktor Uspaskich Lietuvoje viešai pabandė atlikti šią dainą, ir jam tai beveik pasisekė. Lietuvių nepasitenkinimo ši dainuška nūnai nesulaukė. Nors, vadovaujantis sveiku protu, švilpimo turėjo būti užtektinai daug. Juk tai – tiesioginė asociacija su laikais, kai mes buvome grubiai, ciniškai, kryptingai rusinami. Logiškai svarstant, nepasitenkinimo tokia dainuška privalėjo būti bent jau ne mažiau nei 1975 m., kai Lietuvoje šią propagandinę dainelę bandė atlikti broliai Frankoniai. Užtraukę privalomą tiems laikams kosmopolitinę dainelę broliai, straipsnio autoriaus teigimu, čia pat sulaukė švilpimo, trypimo ir buvo priversti pasitraukti į užkulisius. 2012 m. – beveik jokių nepasitenkinimo šūktelėjimų!

Taigi norime ar nenorime, o lietuviškas imunitetas yra nusilpęs. Dėl nusilpimo kalti, be abejo, ir antilietuviški informaciniai, propagandiniai karai. Ateitis nieko gero nežada. Mes nebemokame nei atpažinti, nei priešintis antilietuviškoms tendencijoms. Mūsų mokėjimas atsispirti bet kokioms asimiliacijoms, deja, tik dar labiau silpnės, nes vengiame gilintis į konkrečius lietuviškuosius skaudulius.