Ko pasigedau M. Martišiaus knygoje
GINTARAS VISOCKAS
Užverstas paskutinis Manto Martišiaus knygos ,,(Ne)akivaizdus
karas” puslapis. Iš karto privalau pabrėžti –
vertingas veikalas, nes jame gausu konkrečių duomenų iš
praeities, apstu dabarties faktų. Čia pateikiama naujausių teorijų,
koncepcijų, šokiruojančių palyginimų. Atidžiai perskaičius
Martišiaus veikalą, įmanoma susidaryti išsamų vaizdą,
kaip ir kodėl pasaulyje nūnai kariaujami informaciniai karai.
Ir vis dėlto ,,(Ne)akivaizdus karas”, kurį mums padovanojo
leidykla ,,Versus aureus”, turi savo silpnąją pusę.
Martišiaus veikalas skirtas pirmiausia lietuviui skaitytojui.
Juk knyga parašyta lietuvių kalba. Todėl lietuviams skaitytojams
būtų buvę labai prasminga, mano supratimu, susipažinti ne tik su
amerikietiška ar rusiška, bet ir su lietuviška
informacinių – propagandinių karų specifika. Deja, apie
lietuviškus informacinius žaidimus čia rasite mažai
informacijos, ypač – konkrečios.
Knygos autorius tikriausiai neturėjo tikslo specialiai ir plačiai
gilintis į Lietuvos pergales bei pralaimėjimus, priešinantis
neigiamoms informacinėms įtakoms. Matyt, autorius specialiai buvo
dėmesį sutelkęs tik į stambiuosius neakivaizdaus informacinio karo
žaidėjus, juolab kad knygoje ne sykį pabrėžta, girdi, Lietuvos vaidmuo
globaliuose reikaluose – menkutis.
Žinoma, su tokia nuomone keblu nesutikti. Net ir labai stengdamasi
Lietuva nepajėgi kaip lygus su lygiu rungtyniauti
amerikietiškose, vokiškose ar kiniškose
informacinėse erdvėse. Akivaizdu, jog Lietuva neturi reikiamų
išteklių. O tai reiškia, kad lietuviai nepajėgūs turėti
keliomis populiariausiomis pasaulio kalbomis transliuojamų įtakingų
televizijos, radijo kanalų, internetinių svetainių, informacinių
agentūrų.
Bet jei ir turėtume būtiniausių lėšų, mums trūktų profesionalių
žurnalistų, kurie sugebėtų sekti ir komentuoti svarbiausius įvykius
visame pasaulyje. Valstybei reikalingi ne tik žurnalistai. Valstybei
reikalingi ir kitų profesijų atstovai. Tad Lietuva yra priversta
naudotis žiniomis, kurias pasauliui pateikia galingosios, įtakingosios
JAV ar Vakarų Europos, Kinijos ar Rusijos žiniasklaidos priemonės. O
svetimųjų žinios dažnusyk yra tendencingos, ignoruojančios
lietuviškas aktualijas, nors ne visuomet – tyčia,
specialiai ir piktybiškai.
Kaip lietuviai privalėtų kurti savo informacinę veiklą, esant tokioms
sąlygoms? Ką mes galime ir ko negalime nuveikti, pasauliui pateikdami
savas tiesas ir savus požiūrius? Nejaugi mes visuomet ir visur –
tik bėjėgiai? Štai kas, man regis, labai svarbu ir įdomu
lietuvių skaitytojui.
* * *
Lietuva priėmė įstatymą, numatantį konkrečią atsakomybę už sovietinės
okupacijos neigimą. Šis žingsnis – suprantamas. Kiekviena
tauta turi istorinių skaudulių, kurių nelinkusi pamiršti ilgus
šimtmečius. O kai tema – vis dar kraujuojanti, vadinasi,
ir kiekvienas nepalankus praeities įvykių aiškinimas galįs
sukelti milžiniškas pasipiktinimo audras.
Tačiau ar prieš įteisinant tokį įstatymą Lietuvos informacinių,
propagandinių karų žinovai užtektinai rimtai gilinosi į neigiamas
šio įstatymo pasekmes? Juk draudimai ir baudos – ne
visuomet yra ta priemonė, kuria įmanoma panaikinti konkrečias
problemas. Čia labai tiktų tyrimas, ar, įsigaliojus minėtam įstatymui,
sumažėjo sovietinę okupaciją neigiančiųjų?
Mat pagrindinis mūsų tikslas turėtų būti ne persekiojimas. Mes
privalome siekti, jog neigiančiųjų sovietinę okupaciją tiesiog mažėtų,
ir mažėtų įtikinėjimo, o ne bausmių pagalba. Todėl man atrodo, jog
priimtas įstatymas tikrai kai kam atėmė norą įrodinėti, jog savo noru
įstojome į SSRS, tačiau tuo pačiu paskatino ir neigiamų atsiliepimų
laviną.
* * *
Jei jau ką nors smerkiame, privalome patys atsisakyti bet kokių dvigubų
reikalavimų. O jų lietuviškoje erdvėje – apstu.
Prisiminkime sovietinių karių ir sovietinių kolūkiečių skulptūras ant
Žaliojo tilto pačiame sostinės centre. Kas tai – sovietinės
okupacijos teigimas ar neigimas? Vaizduotei – plati dirva. Prie
Žaliojo tilto nėra prikabinta paaiškinimų, kaip derėtų žiūrėti į
šiuos Lietuvos valstybei visiškai svetimus simbolius.
Paaiškinimų nerasite nei lietuvių, nei rusų, nei anglų kalbomis.
Švedų žurnalistas ir režisierius Jonas Ohman šių eilučių
autoriui kadaise pateikė ir daugiau suglumti privertusių klausimų.
Pavyzdžiui, kodėl prie paminklo Petrui Cvirkai nėra prikabintas
užrašas, bylojantis bent jau sostinės svečiams, jog šis
vyras buvo ne tik talentingas rašytojas, bet ir valstybės
išdavikas? O Salomėja Nėris, kurios vardu pavadinta viena
iš Vilniaus mokyklų, – ir talentinga poetė, ir toji, kuri
1940 m. palaimino Lietuvos okupaciją?
Ieškant sovietinės okupacijos neigimo pavyzdžių derėtų
prisiminti ir meniškai labai įtaigų nuotykinį filmą ,,Niekas
nenorėjo mirti”. Filmo neįmanoma įsprausti į jokius ideologinius
rėmus. Bet tikriausiai jo neįmanoma priskirti ir tiems filmams, kurie
labai aršiai smerktų sovietinę okupaciją. Ir vis dėlto mes jį
rodome.
* * *
Neseniai į Lietuvą nebuvo įleistas prabangus baltarusiškas
automobilis su sovietiniais simboliais. Pasielgta griežtai, laikantis
visų įstatymų. Lietuviškas principingumas tąsyk liejosi per
kraštus. Tačiau man dingojasi, jog Lietuvai turėtų rūpėti ne
paviršutiniški, bet giluminiai reiškiniai.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją oficialusis Minskas
laiko ,,baltarusišku paveldu”. Ši laikysena
baltarusių tautai skiepijama jau seniai ir kryptingai.
Baltarusiškai kultūrinei propagandai Aleksandr Lukašenka
negaili nei jėgų, nei lėšų. Negailės greičiausiai ir tie, kurie
jį ilgainiui pakeis. Taigi atstatomos pilys, dvarai, kuriami muziejai,
leidžiami istoriniai vadovėliai, per televiziją rodomos laidos
praeities temomis. Lyg ir sveikintina veikla. Bet juk lietuviškų
detalių ten beveik nerasite. Viskas, kas lietuviška,
baltiška, ten tampa gudiška, baltarusiška.
Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau neprabėgs nė keletas
dešimtmečių, ir mes pamatysime, jog mūsų pašonėje
susikūrė dar vienas nepalankus židinys. Omenyje turiu milijonus
baltarusių, kuriems bus įkalta į galvas, jog Vilnius –
baltarusiškas miestas. O mes neturėsime kuo atsikirsti. Mūsų
pilys ir dvarai toli gražu ne visi restauruoti. Mes nerašome ir
neleidžiame rusų ir baltarusių kalba knygų apie LDK, kaip
lietuvišką darinį. O jei ir turime ką nors parašę, tai
tokių knygų, straipsnių rinkinių mums niekas neleis laisvai pardavinėti
Minsko knygynuose.
Lietuviškosios salos Baltarusijoje visiškai
ištirpusios. Tuo tarpu baltarusių diaspora Lietuvoje stiprėja
tiek morališkai, tiek finansiškai. Ir tuo pačiu kuria
įtakingą informacinę erdvę, sėkmingai besivaržančią su
lietuviška. Tad netrukus pasijusime atsidūrę ties suskilusia
gelda net ir baltarusiškoje tematikoje.
* * *
Akivaizdu, jog mažėja mūsų pajėgumai atsispirti net toms
antilietuviškoms idėjoms, kurioms mes sėkmingai
priešinomės gūdžiais sovietinės okupacijos metais. Šį
silpnėjimą labai puikiai išryškino Stasys Vaitonis
internetiniame tinklalapyje 15min.lt, paskelbdamas straipsnį ,,V.
Uspaskicho opusas: ’Mano adresas ne namas ir ne gatvė, mano
adresas – Sovietų Sąjunga’”.
Straipsnio autorius tvirtina, jog 2012 m. Viktor Uspaskich Lietuvoje
viešai pabandė atlikti šią dainą, ir jam tai beveik
pasisekė. Lietuvių nepasitenkinimo ši dainuška nūnai
nesulaukė. Nors, vadovaujantis sveiku protu, švilpimo turėjo
būti užtektinai daug. Juk tai – tiesioginė asociacija su laikais,
kai mes buvome grubiai, ciniškai, kryptingai rusinami.
Logiškai svarstant, nepasitenkinimo tokia dainuška
privalėjo būti bent jau ne mažiau nei 1975 m., kai Lietuvoje šią
propagandinę dainelę bandė atlikti broliai Frankoniai. Užtraukę
privalomą tiems laikams kosmopolitinę dainelę broliai, straipsnio
autoriaus teigimu, čia pat sulaukė švilpimo, trypimo ir buvo
priversti pasitraukti į užkulisius. 2012 m. – beveik jokių
nepasitenkinimo šūktelėjimų!
Taigi norime ar nenorime, o lietuviškas imunitetas yra nusilpęs.
Dėl nusilpimo kalti, be abejo, ir antilietuviški informaciniai,
propagandiniai karai. Ateitis nieko gero nežada. Mes nebemokame nei
atpažinti, nei priešintis antilietuviškoms tendencijoms.
Mūsų mokėjimas atsispirti bet kokioms asimiliacijoms, deja, tik dar
labiau silpnės, nes vengiame gilintis į konkrečius
lietuviškuosius skaudulius.