A. Mazuronis: 
,,Eidamas į Seimą, aš sakau ‘Ne’”

Tęsiame supažindinimą su Vilniaus miesto vienmandatėje Naujamiesčioandrius apygardoje, kurioje balsuos visi išeivijoje gyvenantys Lietuvos piliečiai, kandidatuojančiais politikais į Lietuvos Respublikos Seimą. Šįkart pakalbinome „Tvarkos ir teisingumas” (anksčiau – liberalai demokratai) partijos kandidatą 29-erių metų Andrių Mazuronį. Šie rinkimai A. Mazuroniui nėra naujiena – 2004 metais jis dalyvavo rinkimuose R. Pakso koalicijos sąraše bei Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkiminėje apygardoje. Tuomet rinkimų į Seimą nelaimėjęs, jo teigimu, supratęs vieną dalyką – rinkimus galima laimėti tik einant tiesiai pas žmones, žiūrint jiems į akis. Kol kas susitikimų su išeivija A. Mazuronis nėra suplanavęs, išsiuntęs kvietimą visoms Lietuvių Bendruomenėms su pasiūlymu užmegzti diskusiją klausimais, kurie yra svarbūs emigravusiems piliečiams, kol kas, deja, nė iš vienos jų atsakymo negavo.
 
— Esate vienas jauniausių, o gal ir jauniausias kandidatas į LR Seimą ne tik Vilniaus vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje, bet turbūt apskritai šiuose rinkimuose. Kodėl, Jūsų nuomone, jaunimas neskuba į politiką ir kodėl Jūs, atrodo, esate tokio paplitusio reiškinio išimtis?
— Nepasakyčiau, kad jaunimas neskuba arba nenori savo gyvenimo bei karjeros susieti su politika. Deja, Lietuvoje yra nemažai dabartinių Seimo narių bei įvairių partinių funkcionierių, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be valdiškų kėdžių. Tenka daryti išvadą, kad jaunimas sunkiai skinasi kelią vidinėse partijų struktūrose. Drįsčiau pasakyti dar stipriau: jaunimo yra bijoma, matyt, dėl nesugebėjimo su juo varžytis energijos, padorumo bei kompetencijos srityse. Vis dėlto šiandien politinės partijos Lietuvoje nėra dar tokios didelės bei jose ne visiškai veikia demokratijos principai, tad kas kandidatuos vienmandatėse rinkimų apygardose ar kas bus įrašytas į rinkimų sąrašą, dažnai sprendžia ne eiliniai partijų nariai, ne skyriai, o siauros grupelės žmonių, kurios iš tiesų valdo vienas ar kitas politines partijas. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano atstovaujamoje politinėje partijoje („Tvarka ir teisingumas” — D. C.) atstovus vienmandatėse rinkimų apygardose teikia tik skyriai, o sąrašai sudaromi pagal iš anksto paskelbtus reikalavimus, kuriais bus vertinami kandidatai. Todėl mūsų partijoje yra gana nemažai jaunimo tiek kandidatų sąrašuose, tiek jau turimose vietose savivaldybėse. Tačiau šiandien politiko profesija tarp lietuviško jaunimo nėra labai geidžiama ir dėl nuolatinių korupcijos bei nederamo elgesio skandalų. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad tiek ilgai laukta politikų kartų kaita jau tikrai ne už kalnų.

— Jeigu būsite išrinktas į Seimą, norom nenorom atstovausite jaunesniajai kartai. Kokios, Jūsų nuomone, yra pačios rimčiausios ir skaudžiausios jaunesniosios, Jūsų kartos problemos Lietuvoje?
— Be jokios abejonės, labai didelė lietuviškojo jaunimo problema yra emigracija. Tūkstančiai jaunų žmonių buvo priversti palikti savo šalį, kadangi galimybės joje įsigyti bent jau nuosavą gyvenamąjį plotą buvo ir vis dar yra labiau negu miglotos. Tie, kas vis tik liko, buvo priversti imti milžiniškus kreditus, kartais – net 40 metų tam, kad galėtų turėti savo nuosavą kampelį. Naujoji valdžia privalės padaryti viską, kad grąžintų tuos žmones į Lietuvą. Kad tai galėtume padaryti, mes tiesiog privalome bet kokiais būdais įteisinti dvigubą pilietybę. To nepadarę, galėsime verstis per galvą, tačiau išvykusius žmones vargu ar susigrąžinsime. Šiandien jie atsisakys Lietuvos pilietybės ir priims kitą. Tiltai bus sudeginti. Be dvigubos pilietybės įteisinimo dar privalome gerinti Lietuvos žmonių pragyvenimo lygį. Esu įsitikinęs, kad kol Lietuvoje pragyvenimo lygis nebus bent jau panašus į kitų šalių (D. Britanijos, Ispanijos, JAV), naujosios kartos emigrantų tikrai nesugrąžinsime. Visos kalbos apie patriotizmą ar meilę Lietuvai neatneš jokios naudos, jei jos neturės ekonominio pagrindimo.

— Viename interviu sakėte, jog Jūsų „ėjimas į Seimą – tai viena iš protesto prieš tai, ką matau, formų”. Prieš ką protestuojate? Ir kaip Jūsų išrinkimas į Seimą padės vieną ar kitą problemą išspręsti?
— Šiandien Lietuvoje protestuoja didžioji gyventojų dalis. Tik labai gaila, kad jie renkasi pasyvią protestavimo formą — abejingumą viskam, kas susiję su valstybės valdymu. Aš esu aktyvaus protesto šalininkas. Visą savo gyvenimą buvau ir esu maksimalistas. Jei man kažkas netinka ar nepatinka, aš paprasčiausiai stengiuosi tai pakeisti. Eidamas į Seimą, aš sakau ,,NE” tolimesniam lietuvių tautos mulkinimui, sakau ,,NE” tokiems privatizavimo procesams, kaip Vakarų skirstomieji tinklai arba ,,Mažeikių nafta”, sakau ,,NE” Ignalinos atominės uždarymui (kas sukels dar didesnę ekonominę krizę nei yra dabar), sakau ,,NE” mokamam mokslui, sakau ,,NE” KGB karininkų buvimui valdančiose pareigose, sakau ,,NE” mokamoms būtiniausioms gydymo paslaugoms. Eidamas į Seimą, protestuoju prieš tai, kad mane valdytų tie žmonės, kurie valdė Lietuvą sovietų laikais. Esu įsitikinęs, kad Lietuva verta naujos, turinčios ateitį bei išmanančios valdžios, kuri dirbs ne atskirų interesų grupių, bet visos Lietuvos žmonių interesams.

— Kaip vertinate šiais metais savo kadenciją baigiančio Seimo darbą? Ką gera ir ką bloga jo darbe pastebėjote?
— Šis Seimas buvo ir vis dar yra tikriausiai vienas iš margiausių Seimų, kurie tik buvo po nepriklausomybės atkūrimo. Jo darbo metu buvo padaryta visiškai sveiku protu nesuvokiamų veiksmų. Aš niekaip nesupratau ir vis dar negaliu suprasti, kaip vienoje koalicijoje gali dirbti socialdemokratai su konservatoriais, kurių mintys, siekiai bei vizijos skiriasi iš esmės. Šis Seimas man kažkodėl turi sąsajų su sumaištimi. Kaip nesėkmingiausius jo sprendimus įvardyčiau bandymą priimti įstatymą dėl rentų buvusiems Seimo nariams. Šis įstatymo projektas stipriai kirtosi su etikos samprata. Tačiau, be jokios abejonės, pats žalingiausias šio Seimo sprendimas, kuris turės daug pasekmių ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms, yra LEO LT sukūrimas. Tiksliau, jo kūrimo aplinkybės parodė ir atskleidė esamos valdžios visišką ir besąlygišką paklusimą oligarchams, už kurių stovi milžiniški pinigai. Ši mažumos vyriausybė pamynė bet kokius moralės, etikos, sąžiningumo principus, nusispjovė į Lietuvos žmonių interesus ir priėmė sprendimą, dėl kurio teisėtumo abejones išreiškė net Europos Komisija. Tikiu, kad rinkėjai per šiuos Seimo rinkimus į tai tikrai atkreips dėmesį.

— Rinkimuose į LR Seimą dalyvavote ir anksčiau, deja, nebuvote išrinktas. Kokios partijos sąraše tuomet buvote? Kokią patirtį įgijote? Ar keisis Jūsų strategija šiųmetiniuose rinkimuose?
— 2004 metais dalyvavau rinkimuose į LR Seimą R. Pakso koalicijos sąraše bei Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkiminėje apygardoje. Nepaisant to, kad tada buvau labai labai jaunas, puikiai supratau vieną dalyką: rinkimus galima laimėti tik einant tiesiai pas žmones ir šnekant tiesiai su žmonėmis, žiūrint jiems į akis. Didžioji dalis jau pabuvojusių valdžioje veikėjų kažkodėl labai bijo tiesioginio bendravimo su žmonėmis. Dalyvaujant rinkimuose šiais metais mano strategija visiškai nesikeis, tik bus daug aktyvesnė. Pagrindinis principas išliks tas pats — tiesioginis bendravimas su rinkėju. Aš jau parašiau raginimus didžiajai daliai Lietuvių Bendruomenių, siūlydamas užmegzti diskusiją klausimais, kurie yra svarbūs emigravusiems piliečiams, deja, nė iš vieno atsakymo dar negavau.

— Viename iš neseniai duotų interviu teigėte, jog partiją „Tvarka ir teisingumas” pasirin-kote dėl partijos vadovo Rolando Pakso Jums padaryto stipraus įspūdžio. Vadinasi, Jūsų atvejis patvirtina faktą, jog Lietuvoje žmonės partijas renkasi ne pagal partijos skelbiamą programą, jos ideologiją, bet pagal asmenybes, vadovus?
— Turiu prisipažinti, kad stodamas į partiją, tikrai nelabai ką išmaniau apie ideologijas ir šios partijos („Tvarka ir teisingumas” — D. C.) – taip pat. Tačiau jau tuo metu pakankamai iš arti mačiau tuos žmones, kurie buvo šios partijos valdžioje. Man jie darė ir iki šiol daro įspūdį ir kaip žmonės, ir kaip asmenybės, ir kaip savo sričių profesionalai. Į partiją įstojau prezidentinio skandalo metu. Džiaugiuosi, kad iš arti mačiau visus šiuos įvykius. Esu įsitikinęs, kad apie tai bus dėstoma istorijos vadovėliuose ateinan-čioms kartoms, o aš savo vaikams galėsiu tai papasakoti pats. Iki šiandien be galo žaviuosi prezidento R. Pakso stiprybe, jo charakteriu bei ištverme. Nenoriu nieko nei ginti, nei teisinti, nei smerkti. Istorija ir laikas viską sudėlios į savo vietas, tačiau tikrai žinau, kad ateities kartoms bus žinoma labai daug tiek apie tada vykusius procesus, tiek apie prezidentą R. Paksą, kaip iškilų Lietuvos valstybės žmogų. Jeigu šnekėsime apie ideologijas, tai atsakymas labai paprastas: jei vienoje valdančioje koalicijoje sugeba būti konservatoriai su socialdemokratais, tai kokia tai ideologija? Pasaulyje tokių atvejų turbūt nelabai daug yra buvę. Man artima viena ideologija — padorių ir teisingų žmonių ideologija, todėl šiandien aš esu šioje partijoje.

— Kokie Jūsų atstovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas” rinkiminės programos punktai Jums patinka labiausiai, kurie – mažiau?
— Be galo patinka pasiūlymai dėl tiesioginių merų rinkimų, dvigubos pilietybės bei Ignalinos atominės elektrinės neuždarymo idėja. Taip pat prie ateitį turinčių bei labai siektinų minčių priskirčiau, kad kiekvienam Lietuvos studentui valstybė nupirktų po nešiojamąjį kompiuterį. Privalome siekti, kad Lietuva būtų tiek ekonomiškai stipri, kad galėtų šį tikslą besąlygiškai įgyvendinti.

— Su kokia programa kandidatuosite šiuose rinkimuose? Kokie svarbiausi Jūsų politiniai tikslai?
— Mano svarbiausi politiniai tikslai paprasti ir aiškūs. Jaunimas turi likti Lietuvoje. Jaunimas išsilavinimo bei karjeros turi siekti Lietuvoje. Lietuvos piliečiai turi didžiuotis bei gerbti valstybę, kurioje gyvena. Pasiekti, kad per ketverius buvimo valdžioje metus į Lietuvą iš emigracijos grįžtų bent 35–50 proc. emigravusių Lietuvos žmonių.

Vilniaus vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje balsuos visi išeivijoje gyvenantys lietuviai. Ar esate susipažinęs su išeivių problemomis? Gal galėtumėte išvardyti pačias svarbiausias ir labiausiai reikalingas sprendimo?
— Vienareikšmiškai pagrindinė ir reikalaujanti neatidėliotino sprendimo yra dvigubos pilietybės problema. Todėl dar kartą nedviprasmiškai ir aš, ir mūsų partija pasisakome už kuo skubesnį dvigubos pilietybės įteisinimą.

— Lietuviai išeivijoje norėtų turėti jiems tiesiogiai atstovaujančius narius Seime, ir ne vieną. Jei būsite išrinktas į Seimą, kaip, Jūsų nuomone, galėsite geriausiai atstovauti išeivijoje gyvenančių lietuvių interesams ir teisėms būsimame Seime?
— Tikiu, kad tinkamai reikia atstovauti ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje esančių žmonių interesams. Pasakysiu dar daugiau: tikrai žinau, kad ir išeivijos, ir vietinių Lietuvos žmonių norai, siekiai bei svajonės yra visiškai tokie pat, t.y klestinti Lietuva bei save ir savo šalį gerbiantys piliečiai. Manau, kad šių tikslų galima pasiekti tik sąžiningai dirbant ir turint aiškią bei šviesią Lietuvos viziją. Gaila, kad praeitą kadenciją šioje apygardoje išrinkta Seimo narė Irena Degutienė (Tėvynės sąjungos atstovė — D. C.) per visą ketverių metų Seimo nario kadenciją nė karto neaplankė už ją balsavusių išeivijos atstovų. Pakartosiu, kad tiek prieš rinkimus, tiek po jų yra būtinas tiesioginis ryšys su žmonėmis, priešingu atveju politikas geriau tegul mezga kojines, o ne dalyvauja šalies valdyme. 

— Ar palaikote ryšį su išeivija? Jei taip, tai kokiu būdu?
— Prisipažinsiu, kad tik prieš rinkimus pradėjau ieškoti aktyvesnių ryšių su Lietuvių Bendruomenėmis užsienyje. Iki rinkimų bendraudavau tik su savo brolio draugės mama bei su savo žmonos teta, kurios gyvena ne Lietuvoje. Tačiau jei būčiau išrinktas Naujamiesčio apygardoje Seimo nariu, prižadu, kad per pirmąjį kadencijos pusmetį aplankysiu visas didžiausias Lietuvių Bendruomenes pagrindinėse lietuvių emigracijos šalyse.

— Išeivijos lietuviai ypač mažai domisi tiek Lietuvos politika, tiek būsimais rinkimais. Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti dėl to? Gal galėtumėte daugiau pakomentuoti šį reiškinį.
— Mažas domėjimasis politika yra nulemtas sunkių darbų bei įtempto savo gerovės kūrimo. Žmonėms paprasčiausiai nelieka laiko, o kartais ir noro po sunkių darbo dienų dar sau galvas užsikrauti ir politika. Tačiau manau, kad palaipsniui lietuvių padėtis užsienyje taip pat keičiasi. Jei anksčiau lietuvius visi laikė juodadarbiais, galinčiais dirbti bet ką už bet kokį atlygį, tai dabar dažnai į lietuvius žiūrima kaip į kvalifikuotus, darbščius bei sąžiningus darbuotojus. Atitinkamai keičiasi ir jų darbo užmokesčiai bei darbo sąlygos, kyla ir susidomėjimas tuo, kas vyksta tėvynėje. Aš jau nekalbu apie žmones, kurie užsienyje baigę aukštąsias mokyklas dirba bankuose, investicinėse įmonėse ir pan. Tokie žmonės visada domėjosi ir domisi politika. Vienas iš didesnių trūkumų organizuojant rinkimus užsienyje yra tai, kad nėra mobilių balsavimo apygardų, kurios aplankytų tas vietas, kur yra apsistoję daugiau lietuvių. Jei balsavimas vyksta tik ambasadoje, natūralu, kad žmonėms pakankamai sudėtinga atvykti iš tolimesnio rajono vien tam, kad galėtų balsuoti. Šiemet bus teigiamų pokyčių šia linkme, tik ar jie bus gerai organizuoti, parodys laikas.

— Ar ketinate susitikti su išeivijos lietuviais šios rinkiminės kampanijos metu? Jei taip, gal jau žinote, su kuo, kada ir kur?
— Kaip jau minėjau, išsiunčiau siūlymus bendradarbiauti bei dalyvauti dialoge didžiajai daliai Lietuvių Bendruomenių, lietuviškiems spaudos leidiniams užsienyje, interneto svetainėms ir pan. Jei kas nors išreikš norą susitikti, žinoma, kad atvyksiu ir pabendrausiu. Man, kaip jaunam ir viskuo besidominčiam politikui, būtų labai naudinga tiesiogiai išgirsti, kokios problemos bei išgyvenimai kamuoja užsienyje esančius mūsų tautiečius.

– Ačiū už atsakymus.

Kalbino
Dalia Cidzikaitė