A. Mazuronis:
,,Eidamas į Seimą, aš sakau ‘Ne’”
Tęsiame
supažindinimą su Vilniaus miesto vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje,
kurioje balsuos visi išeivijoje gyvenantys Lietuvos piliečiai,
kandidatuojančiais politikais į Lietuvos Respublikos Seimą. Šįkart
pakalbinome „Tvarkos ir teisingumas” (anksčiau – liberalai demokratai)
partijos kandidatą 29-erių metų Andrių Mazuronį. Šie rinkimai A.
Mazuroniui nėra naujiena – 2004 metais jis dalyvavo rinkimuose R. Pakso
koalicijos sąraše bei Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkiminėje
apygardoje. Tuomet rinkimų į Seimą nelaimėjęs, jo teigimu, supratęs
vieną dalyką – rinkimus galima laimėti tik einant tiesiai pas žmones,
žiūrint jiems į akis. Kol kas susitikimų su išeivija A. Mazuronis nėra
suplanavęs, išsiuntęs kvietimą visoms Lietuvių Bendruomenėms su
pasiūlymu užmegzti diskusiją klausimais, kurie yra svarbūs
emigravusiems piliečiams, kol kas, deja, nė iš vienos jų atsakymo
negavo.
— Esate vienas
jauniausių, o gal ir jauniausias kandidatas į LR Seimą ne tik Vilniaus
vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje, bet turbūt apskritai šiuose
rinkimuose. Kodėl, Jūsų nuomone, jaunimas neskuba į politiką ir kodėl
Jūs, atrodo, esate tokio paplitusio reiškinio išimtis?
—
Nepasakyčiau, kad jaunimas neskuba arba nenori savo gyvenimo bei
karjeros susieti su politika. Deja, Lietuvoje yra nemažai dabartinių
Seimo narių bei įvairių partinių funkcionierių, kurie neįsivaizduoja
savo gyvenimo be valdiškų kėdžių. Tenka daryti išvadą, kad jaunimas
sunkiai skinasi kelią vidinėse partijų struktūrose. Drįsčiau pasakyti
dar stipriau: jaunimo yra bijoma, matyt, dėl nesugebėjimo su juo
varžytis energijos, padorumo bei kompetencijos srityse. Vis dėlto
šiandien politinės partijos Lietuvoje nėra dar tokios didelės bei jose
ne visiškai veikia demokratijos principai, tad kas kandidatuos
vienmandatėse rinkimų apygardose ar kas bus įrašytas į rinkimų sąrašą,
dažnai sprendžia ne eiliniai partijų nariai, ne skyriai, o siauros
grupelės žmonių, kurios iš tiesų valdo vienas ar kitas politines
partijas. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano atstovaujamoje politinėje
partijoje („Tvarka ir teisingumas” — D. C.) atstovus vienmandatėse
rinkimų apygardose teikia tik skyriai, o sąrašai sudaromi pagal iš
anksto paskelbtus reikalavimus, kuriais bus vertinami kandidatai. Todėl
mūsų partijoje yra gana nemažai jaunimo tiek kandidatų sąrašuose, tiek
jau turimose vietose savivaldybėse. Tačiau šiandien politiko profesija
tarp lietuviško jaunimo nėra labai geidžiama ir dėl nuolatinių
korupcijos bei nederamo elgesio skandalų. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad
tiek ilgai laukta politikų kartų kaita jau tikrai ne už kalnų.
—
Jeigu būsite išrinktas į Seimą, norom nenorom atstovausite jaunesniajai
kartai. Kokios, Jūsų nuomone, yra pačios rimčiausios ir skaudžiausios
jaunesniosios, Jūsų kartos problemos Lietuvoje?
— Be jokios
abejonės, labai didelė lietuviškojo jaunimo problema yra emigracija.
Tūkstančiai jaunų žmonių buvo priversti palikti savo šalį, kadangi
galimybės joje įsigyti bent jau nuosavą gyvenamąjį plotą buvo ir vis
dar yra labiau negu miglotos. Tie, kas vis tik liko, buvo priversti
imti milžiniškus kreditus, kartais – net 40 metų tam, kad galėtų turėti
savo nuosavą kampelį. Naujoji valdžia privalės padaryti viską, kad
grąžintų tuos žmones į Lietuvą. Kad tai galėtume padaryti, mes tiesiog
privalome bet kokiais būdais įteisinti dvigubą pilietybę. To nepadarę,
galėsime verstis per galvą, tačiau išvykusius žmones vargu ar
susigrąžinsime. Šiandien jie atsisakys Lietuvos pilietybės ir priims
kitą. Tiltai bus sudeginti. Be dvigubos pilietybės įteisinimo dar
privalome gerinti Lietuvos žmonių pragyvenimo lygį. Esu įsitikinęs, kad
kol Lietuvoje pragyvenimo lygis nebus bent jau panašus į kitų šalių (D.
Britanijos, Ispanijos, JAV), naujosios kartos emigrantų tikrai
nesugrąžinsime. Visos kalbos apie patriotizmą ar meilę Lietuvai neatneš
jokios naudos, jei jos neturės ekonominio pagrindimo.
—
Viename interviu sakėte, jog Jūsų „ėjimas į Seimą – tai viena iš
protesto prieš tai, ką matau, formų”. Prieš ką protestuojate? Ir kaip
Jūsų išrinkimas į Seimą padės vieną ar kitą problemą išspręsti?
—
Šiandien Lietuvoje protestuoja didžioji gyventojų dalis. Tik labai
gaila, kad jie renkasi pasyvią protestavimo formą — abejingumą viskam,
kas susiję su valstybės valdymu. Aš esu aktyvaus protesto šalininkas.
Visą savo gyvenimą buvau ir esu maksimalistas. Jei man kažkas netinka
ar nepatinka, aš paprasčiausiai stengiuosi tai pakeisti. Eidamas į
Seimą, aš sakau ,,NE” tolimesniam lietuvių tautos mulkinimui, sakau
,,NE” tokiems privatizavimo procesams, kaip Vakarų skirstomieji tinklai
arba ,,Mažeikių nafta”, sakau ,,NE” Ignalinos atominės uždarymui (kas
sukels dar didesnę ekonominę krizę nei yra dabar), sakau ,,NE” mokamam
mokslui, sakau ,,NE” KGB karininkų buvimui valdančiose pareigose, sakau
,,NE” mokamoms būtiniausioms gydymo paslaugoms. Eidamas į Seimą,
protestuoju prieš tai, kad mane valdytų tie žmonės, kurie valdė Lietuvą
sovietų laikais. Esu įsitikinęs, kad Lietuva verta naujos, turinčios
ateitį bei išmanančios valdžios, kuri dirbs ne atskirų interesų grupių,
bet visos Lietuvos žmonių interesams.
— Kaip vertinate šiais metais savo kadenciją baigiančio Seimo darbą? Ką gera ir ką bloga jo darbe pastebėjote?
—
Šis Seimas buvo ir vis dar yra tikriausiai vienas iš margiausių Seimų,
kurie tik buvo po nepriklausomybės atkūrimo. Jo darbo metu buvo
padaryta visiškai sveiku protu nesuvokiamų veiksmų. Aš niekaip
nesupratau ir vis dar negaliu suprasti, kaip vienoje koalicijoje gali
dirbti socialdemokratai su konservatoriais, kurių mintys, siekiai bei
vizijos skiriasi iš esmės. Šis Seimas man kažkodėl turi sąsajų su
sumaištimi. Kaip nesėkmingiausius jo sprendimus įvardyčiau bandymą
priimti įstatymą dėl rentų buvusiems Seimo nariams. Šis įstatymo
projektas stipriai kirtosi su etikos samprata. Tačiau, be jokios
abejonės, pats žalingiausias šio Seimo sprendimas, kuris turės daug
pasekmių ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms, yra LEO LT
sukūrimas. Tiksliau, jo kūrimo aplinkybės parodė ir atskleidė esamos
valdžios visišką ir besąlygišką paklusimą oligarchams, už kurių stovi
milžiniški pinigai. Ši mažumos vyriausybė pamynė bet kokius moralės,
etikos, sąžiningumo principus, nusispjovė į Lietuvos žmonių interesus
ir priėmė sprendimą, dėl kurio teisėtumo abejones išreiškė net Europos
Komisija. Tikiu, kad rinkėjai per šiuos Seimo rinkimus į tai tikrai
atkreips dėmesį.
—
Rinkimuose į LR Seimą dalyvavote ir anksčiau, deja, nebuvote išrinktas.
Kokios partijos sąraše tuomet buvote? Kokią patirtį įgijote? Ar keisis
Jūsų strategija šiųmetiniuose rinkimuose?
— 2004 metais
dalyvavau rinkimuose į LR Seimą R. Pakso koalicijos sąraše bei
Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkiminėje apygardoje. Nepaisant to, kad
tada buvau labai labai jaunas, puikiai supratau vieną dalyką: rinkimus
galima laimėti tik einant tiesiai pas žmones ir šnekant tiesiai su
žmonėmis, žiūrint jiems į akis. Didžioji dalis jau pabuvojusių
valdžioje veikėjų kažkodėl labai bijo tiesioginio bendravimo su
žmonėmis. Dalyvaujant rinkimuose šiais metais mano strategija visiškai
nesikeis, tik bus daug aktyvesnė. Pagrindinis principas išliks tas pats
— tiesioginis bendravimas su rinkėju. Aš jau parašiau raginimus
didžiajai daliai Lietuvių Bendruomenių, siūlydamas užmegzti diskusiją
klausimais, kurie yra svarbūs emigravusiems piliečiams, deja, nė iš
vieno atsakymo dar negavau.
—
Viename iš neseniai duotų interviu teigėte, jog partiją „Tvarka ir
teisingumas” pasirin-kote dėl partijos vadovo Rolando Pakso Jums
padaryto stipraus įspūdžio. Vadinasi, Jūsų atvejis patvirtina faktą,
jog Lietuvoje žmonės partijas renkasi ne pagal partijos skelbiamą
programą, jos ideologiją, bet pagal asmenybes, vadovus?
—
Turiu prisipažinti, kad stodamas į partiją, tikrai nelabai ką išmaniau
apie ideologijas ir šios partijos („Tvarka ir teisingumas” — D. C.) –
taip pat. Tačiau jau tuo metu pakankamai iš arti mačiau tuos žmones,
kurie buvo šios partijos valdžioje. Man jie darė ir iki šiol daro
įspūdį ir kaip žmonės, ir kaip asmenybės, ir kaip savo sričių
profesionalai. Į partiją įstojau prezidentinio skandalo metu.
Džiaugiuosi, kad iš arti mačiau visus šiuos įvykius. Esu įsitikinęs,
kad apie tai bus dėstoma istorijos vadovėliuose ateinan-čioms kartoms,
o aš savo vaikams galėsiu tai papasakoti pats. Iki šiandien be galo
žaviuosi prezidento R. Pakso stiprybe, jo charakteriu bei ištverme.
Nenoriu nieko nei ginti, nei teisinti, nei smerkti. Istorija ir laikas
viską sudėlios į savo vietas, tačiau tikrai žinau, kad ateities kartoms
bus žinoma labai daug tiek apie tada vykusius procesus, tiek apie
prezidentą R. Paksą, kaip iškilų Lietuvos valstybės žmogų. Jeigu
šnekėsime apie ideologijas, tai atsakymas labai paprastas: jei vienoje
valdančioje koalicijoje sugeba būti konservatoriai su
socialdemokratais, tai kokia tai ideologija? Pasaulyje tokių atvejų
turbūt nelabai daug yra buvę. Man artima viena ideologija — padorių ir
teisingų žmonių ideologija, todėl šiandien aš esu šioje partijoje.
—
Kokie Jūsų atstovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas” rinkiminės
programos punktai Jums patinka labiausiai, kurie – mažiau?
—
Be galo patinka pasiūlymai dėl tiesioginių merų rinkimų, dvigubos
pilietybės bei Ignalinos atominės elektrinės neuždarymo idėja. Taip pat
prie ateitį turinčių bei labai siektinų minčių priskirčiau, kad
kiekvienam Lietuvos studentui valstybė nupirktų po nešiojamąjį
kompiuterį. Privalome siekti, kad Lietuva būtų tiek ekonomiškai stipri,
kad galėtų šį tikslą besąlygiškai įgyvendinti.
— Su kokia programa kandidatuosite šiuose rinkimuose? Kokie svarbiausi Jūsų politiniai tikslai?
—
Mano svarbiausi politiniai tikslai paprasti ir aiškūs. Jaunimas turi
likti Lietuvoje. Jaunimas išsilavinimo bei karjeros turi siekti
Lietuvoje. Lietuvos piliečiai turi didžiuotis bei gerbti valstybę,
kurioje gyvena. Pasiekti, kad per ketverius buvimo valdžioje metus į
Lietuvą iš emigracijos grįžtų bent 35–50 proc. emigravusių Lietuvos
žmonių.
— Vilniaus
vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje balsuos visi išeivijoje
gyvenantys lietuviai. Ar esate susipažinęs su išeivių problemomis? Gal
galėtumėte išvardyti pačias svarbiausias ir labiausiai reikalingas
sprendimo?
— Vienareikšmiškai pagrindinė ir reikalaujanti
neatidėliotino sprendimo yra dvigubos pilietybės problema. Todėl dar
kartą nedviprasmiškai ir aš, ir mūsų partija pasisakome už kuo skubesnį
dvigubos pilietybės įteisinimą.
—
Lietuviai išeivijoje norėtų turėti jiems tiesiogiai atstovaujančius
narius Seime, ir ne vieną. Jei būsite išrinktas į Seimą, kaip, Jūsų
nuomone, galėsite geriausiai atstovauti išeivijoje gyvenančių lietuvių
interesams ir teisėms būsimame Seime?
— Tikiu, kad tinkamai
reikia atstovauti ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje esančių žmonių
interesams. Pasakysiu dar daugiau: tikrai žinau, kad ir išeivijos, ir
vietinių Lietuvos žmonių norai, siekiai bei svajonės yra visiškai tokie
pat, t.y klestinti Lietuva bei save ir savo šalį gerbiantys piliečiai.
Manau, kad šių tikslų galima pasiekti tik sąžiningai dirbant ir turint
aiškią bei šviesią Lietuvos viziją. Gaila, kad praeitą kadenciją šioje
apygardoje išrinkta Seimo narė Irena Degutienė (Tėvynės sąjungos
atstovė — D. C.) per visą ketverių metų Seimo nario kadenciją nė karto
neaplankė už ją balsavusių išeivijos atstovų. Pakartosiu, kad tiek
prieš rinkimus, tiek po jų yra būtinas tiesioginis ryšys su žmonėmis,
priešingu atveju politikas geriau tegul mezga kojines, o ne dalyvauja
šalies valdyme.