Ar ne per daug liaupsinimo?

Aleksas Vitkus

Nėra klausimo, kad Amerikos žiniasklaida yra tiesiog įsimylėjusi į Barack Obama, jaunąjį demokratų partijos kandidatą į JAV prezidentus, kuris prieš kelias dienas, rugpjūčio 4 d., atšventė savo 47-ąjį gimtadienį. Kai Obama neseniai grįžo iš savo devynių dienų kelionės po pasaulį, spaudoje pasipylė galybė straipsnių, liaupsinančių tariamus ar tikrus jo diplomatinius laimėjimus. Prisipažinsiu, kad apie tai ir aš buvau rašęs.

Gal čia tiktų bent trumpai prisiminti Obama praeitį. Dabar jau turbūt visi žinome, kad Obama gimė Honolulu, Hawaii. Jo tėvas buvo juodos rasės musulmonas studentas iš Kenya, Afrikos, o motina – balta ateistė iš Wichita, Kansas. Jie susitiko University of Hawaii, vedė ir po dviejų metų išsiskyrė. Tėvas grįžo į Kenya, o motina ištekėjo vėl už aršaus musulmono, šį kartą – iš Indonezijos. Šeima persikėlė gyventi į Indoneziją, ir ten Jakarta mieste jaunasis Barack Hussein kelerius metus lankė musulmonų ekstremistų Wahabi mokyklą, kurios filosofija seka ir dabartiniai „al Qaeda” teroristai.

Užaugęs Obama lankė Columbia University ir Harvard teisės mokyklą. Tapo politiniu aktyvistu, arba, kaip kai kas sako, agitatoriumi. Taip besidarbuodamas, 1997 m. jis buvo išrinktas į Illinois valstijos senatą. Ne vienas amerikietis įtaria, kad Barack Hussein Obama paliko savo musulmoniškus jaunystės pradus ir įsijungė į krikščionišką United  Church of Christ bendruomenę vedamas vien tik politinių motyvų, taip nuslepiant savo musulmonišką praeitį.

Pralaimėjęs rinkimus į JAV Atstovų rūmus 2000 m., jaunasis Obama nenusiminė ir jau 2003 m. pasiskelbė kandidatuosiąs į Senatą! 2004 metų kovą laimėjęs pir­minius rinkimus, jis tų pačių metų vasarą demokratų suvažiavime (konvencijoje) pasakė įspūdingą pagrindinę kalbą, kurią gerai įvertino visa Amerikos žiniasklaida, pavadindama jį oratoriumi. Už kelių mėnesių, 2005 m. sausio 4 d., Obama jau buvo prisaikdintas kaip naujas JAV senatorius iš Illinois valstijos, tada visuomenei prisistatęs afroamerikiečiu, nors mes, lietuviai, žmogų, kurio tėvai yra skirtingų rasių, vadindavome „mulatais”. Diskusijų dėl jo tokio sprendimo save vadinti juodaodžiu spaudoje man neteko matyti, nors skaičiau, kad kai kurie juodaodžiai Obama kaltina esant nepakankamai tipišku „juodu”.

Kuo gali Obama pasigirti? Trejų (?) metų tarnyste Kongrese, kur jis nebuvo nė vieno svarbesnio įstatymo projekto autoriumi? Žodį ,,trejų” parašiau su klaustuku, nes iš tikrųjų jis ten dirbo tik dvejus metus, nes 2007 metų vasarį pasiskelbęs kandidatu į prezidentus, Obama tuojau įsivėlė į rinkiminę kampaniją, patogiai užmiršęs senatoriaus pareigas. Jo didžiausias pasiekimas yra dviejų knygų apie savo asmeninį gyvenimą parašymas: „Dreams from My Father” – iš jaunystės prisiminimų, ir „The Auda­city of Hope” – jo komentarai apie JAV politiką.

Kampanijos metu Obama sulaukė nemažai priekaištų, daugiausia iš respublikonų, kurie jį kaltino nemokėjimu pasirinkti sau nepriekaištin­gų draugų, paminėdami pastorių Jeremiah Wright, Jr., buvusį teroristą William  Ayers ar nuteistą verslininką Antoin „Tony” Rezko. Kitiems užkliuvo faktas, kad Obama kažkaip pasirinko „atsisakyti” savo vidurinio vardo Hussein. Arabų kraštuose žodis ,,hussein” reiškia kažką mitologinio apie vadovą, kuris buvo prispaustųjų gelbėtojas. Gal todėl vienoje savo kalboje Obama prižadėjo, kad per šimtą dienų po savo inauguracijos jis pasakysiąs kalbą, kurioje išdėstys naują Amerikos politikos kelią ir kovos prieš islamo fundamentalistus būdą. Vengia Obama pasirodyti su tradiciniais Afrikos vyro rūbais, panašiai kaip McCain nenori būti matomas prezidento G. W. Bush kompanijoje ar kalbėti apie savo amžių, prisiminęs, jog komikas aktorius David Letterman tvirtinęs, kad McCain jaunystėje Irakas buvo žinomas kaip Mezopotamija.

Kai po paskutinių pirminių rinkimų birželio 3 d. Montana ir South Dakota valstijose sen. Barack Obama pagaliau surinko pakankamai balsų ir taip užsitikrino demokratų partijos nominaciją į prezidentus, savo pergalės kalboje jis užsidegęs pompastiškai kalbėjo: „Nuo šiandien ištisos kartos žiūrės į praeitį ir savo vaikams galės sakyti, kad tai buvo akimirka, kai jūrų vandenys pradėjo slūgti.” Į tai London „Daily Telegraph” ekonomistas Irwin  Stel­zer neiškentė nepasakęs: „Mozė irgi vandenis nuslūgdino, bet jis turėjo, kas jam padėjo. Obama mano viską galįs atlikti vienas pats.”

Taip pažadėjęs suvaldyti vandenis, Obama savo pergalės kalboje drąsiai pasakė, kad atėjo akimirka, kai mūsų planeta pradės gyti. Čia žinomas komentatorius Krauthammer sarkastiškai uždrebia: „Nesu didelis žinovas, bet, kiek prisimenu, Jėzus gydė tik ligonius, o, atrodo, kad Obama išgydys mus visus.”

Jeigu Obama liaupsinimo dar nepakako, tai „Chicago Tribune” liepos 27 d. puslapiuose skaitome Don Terry straipsnį, kuriame sen. Obama taip šlovinamas: „Jis žymiausias planetos politikas, nes taip arti saulės nebuvo sklandęs dar nė vienas afro-amerikietis politikas. Jį garbina tautos, Hollywood žvaigždės ir dai­niai, dainuojantys, ‘Can’t Take My Eyes Off You’.” Ar tai ne Obama didybės manija, kurią mums lyg užburta perša neatsakinga žiniasklaida?

Daug kas, ir ne vien respublikonai, jau įžvelgia, kad Obama, galima sakyti, jaučiasi kaip mesijas, kuris išgelbės Ameriką nuo visų negalių, kas atrodo įtikinamai, kai savo kalbose Obama, giliai suraukęs savo antakius, staiga nutyla, pažiūri į tolį ir kartoja savo rinkiminį šūkį: „Mes esame tie, kurių mes laukėme.” Ne „aš”, bet „mes”, nes tai skamba imperatoriškiau. Gal todėl Krauthammer ir klausia: „Kai Obama rinkiminės kampanijos pradžioje daug kas klausdavo: ’Who is he’?”, dabar aš noriu paklausti: „Who does he think he is?”