APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Mano sekmadienis

Juozas Gaila
gaila1@verizon.net


Šį rytą nuolatiniam skaitovui Aleksui Radžiui negalint, man tenka būti skaitovu pamaldose buvusioje lietuvių šv. Alfonso bažnyčioje Baltimore miesto centre. Mišios lietuviškos, bet klebonas, aštuoniasdešimtmetis amerikietis, nors ir bando kai kurių maldų pradžią tarti lietuviškai, bet evangeliją ir pamokslą skaito angliškai, o mes atsakome lietuviškai. Baisiai nemėgstu būti skaitovu. Niekada per Mišias nesekdavau jų eigos, neišmokau mosuoti rankomis, nemėgstu sveikintis, garsiai atsakinėti, giedoti. Kažkaip noriu paskęsti savo mintyse, vienas be tarpininkų kalbėti su Tvėrėju, guostis jam, atgailauti, o kartais – net priekaištauti. Tad pasitaiko, kad būdamas skaitovu pasimetu tarp maldų ar net ne tas atkalbu. Gerai, kad senukas monsinjoras lietuviškai nesupranta.

Šiandieną žiūrėdamas į mažą mūsų besimeldžiančių būrelį prisimenu, kaip man 1951 m. atvykus į Ameriką čia vos tilpdavo maldininkai. Dažnai tekdavo stovėti bažnyčios gale, nes visos sėdimos vietos būdavo užimtos. Dauguma jau iškeliavę į amžinybę, kiti išsibarstę po užmiesčius ir jiems per toli atvykti į šią bažnyčią, daug išsikėlė gyventi į kitas vietoves. Prieš keliolika metų pradėjus atvykti trečiabangiams, jie pasirodė ir bažnyčioje. Gausiau jų būdavo, kai Mišias laikydavo lietuvis kunigas. Iš Lietuvos gilinti teologijos studijų buvo į Baltimore ir Washington, DC atsiųstų jaunų kunigų, taigi kartą per mėnesį mišias laikydavo vienas iš jų. Pradžioje buvo ir trečiabangių, skaitančių Mišioms, keli buvo įsijungę ir į negausų bažnytinį chorelį. Džiaugėmės, kad tarp jų buvo ir pora muzikių, sugebančių vesti chorelį ir groti vargonais. Deja, neilgai. Vieni be atlyginimo nepanoro nei vargonuoti, nei giedoti, kiti išsikėlė į užmiesčius ir jiems per anksti keltis ir per toli važiuoti. Kažkaip nepasisekė šiai lietuvių kolonijai – laikui bėgant iš jos išsikėlė daug pajėgių ir veiklių tautiečių. Tačiau laimė, kad vis atsiranda kas nors, neleidžiantis lietuviškai veiklai sužlugti. Prieš keletą metų a.a. rašytojo Antano Vaičiulaičio dukra Joana sukūrusi šeimą su Gintaru Buiviu, pastebimai pagyvino apylinkės veiklą. Nors nebūdama muzike, ji sugeba pritarti vargonais bažnytiniam choreliui, kurio siela jau daugelį metų yra Albinas Prasčiūnas. Užsidarius lietuvių radijo valandėlei Joana, su vyru Gintaru Buiviu ir jo sese Daina Buivyte veda savaitinę internetinę radijo valandėlę (www.lietuvis.net), pateikiančia ne tik vietines, bet ir Lietuvos žinias, kurias galima bet kada klausyti.

Po pamaldų grįždamas į Ellicott miestelį užuot važiavęs greitkeliu važiuoju per Baltimore miestą, per anksčiau lietuviais apgyvendintą rajoną. Mano tėvų namo, kuriame su jais ir sese gyvenau, jau nebėra. Nebėra ir gausios Bogutų šeimos buvusio namo. Namai nugriauti platinant gatvę, paverčiant ją Martin Luther King bulvaru. Pamenu, kai seniai seniai eidamas pro Bogutų namą per vasarą atvirą langą dažnai girdėdavau piano garsus. Žinojau, kad tai besipraktikuojanti Nijolė Bogutaitė. Neseniai gimimo dienos proga gavau iš jos knygą „Lietuvių išeivių fortepijoninė kultūra JAV”, išleistą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vilniuje, knygos autorė – Ramunė Kryžauskienė. 378 puslapių leidinys su nuotraukomis susideda iš 7 skyrių: ,,Lietuvių išeivių fortepijoninės kultūros istorinė sankloda”, ,,Pokario metų lietuvių emigrantų veikla JAV”, ,,Ryškiausi pokario metų lietuvių išeivių pianistai”, ,,Amerikietiškų mokyklų atstovai”, ,,Naujieji emigrantai”, ,,Atsiminimai ir laiškai” ir ,,Priedai”. Autorė žodyje skaitytojui rašo: „Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių lietuvių fortepijoninis menas, apie kurį čia, Lietuvoje, kelis dešimtmečius žinojome tik iš nuotrupų, yra išskirtinis muzikinės kultūros reiškinys. Daugelio dabar žymių atlikėjų ir pedagogų veikla, prasidėjusi Tėvynėje, pagreitį įgavo Vakarų Europos tremtinių stovyklose, o jų talentas atsiskleidė ir sušvytėjo jau už vandenyno.”

Kas man, ne muzikui, įdomu, kad knygoje randu dvi pianistes, buvusias baltimorietes: Galiną Juodakytę-Leonienę ir jau minėtą Nijolę Bogutaitę Dėdinienę. Knygoje jų abiejų gimimo metai neteisingi. Galina Leonienė jau yra 100 metų ir š.m. spalio mėn. jai bus šimtas vieneri. Gyvena pas sūnų Bradford, NH, tebėra guvi, žvali, geros atminties ir tebepalaiko ryšius su pažįstamais baltimoriečiais. Leonų šeima Baltimore lietuvių kolonijoje buvo labai aktyvi. 1948 metais senųjų lietuvių emigrantams įsteigus lietuvių radijo valandėlę ir neturint lietuviškų plokštelių, ji radijo stoties studijoje pianinu atlikdavo meninę programos dalį ir vėliau talkino tos valandėlės vedėjams, o jos vyras taisė jų lietuvių kalbą. Ji turėjo savo pianino studiją, dėstė Peabody konservatorijoje ir dirbo lingviste (rusų kalba) specialiame federaliniame projekte.

Knygos skyriuje „Amerikietiškų mokyklų atstovai” baltimoriečius atstovauja Nijolė BogutaitėDėdinienė, finansiškai prisidėjusi prie leidinio išleidimo. Pažymima, kad Lietuvoje yra išleisti aštuoni jos pjesių rinkiniai: „Šaltinėlis”, „10 kanonų fortepijonui lietuvių liaudies dainų temomis”, „Keturių liaudies dainų variacijos fortepijonui”, „12 liaudies dainų fortepijonui”, „Pianino pamokos”, trys sąsiuviniai „Lietuvių dainos, giesmės ir šokiai fortepijonui”. Knygoje rašoma: „Visi jie gerai įvertinti tiek jaunųjų pianistų, tiek jų mokytojų. Kūrybiškai plėtodama įžymios lietuvių etnomuzikologės ir lietuvių fortepijono pedagogikės metodininkės prof. Jadvygos Čiurlionytės (1899-1992) nuostatas, N. BogutaitėDėdinienė irgi užsibrėžė tikslą ugdyti jaunuosius pianistus tautinės muzikos dvasia. (...) N. BogutaitėDėdinienė pašaukimą atrado fortepijono pedagogikoje, į kurią nukreipė savo didžiulę dvasinę ir fizinę energiją.” 2002 metais jai suteiktas LMA Pedagogikos katedros Garbės nario vardas.

Pati Nijolė savo laiške man rašo: „Šeštadienio mokykloje nedirbau. Mano mama atidirbo už visus. Nerengiau stovyklų ir nevadovavau PLB ar kitai garbingai organizacijai. Tačiau daug metų įdėjau į savo darbus. Stačiai buvau ‘apsėsta’, lyg būtinai turėjau tą atlikti, net ir ligos patale gulėdama. Turtų iš to nesusikroviau, kaip ir šeštadienio mokyklų mokytojai ar LB pirmininkai.” 

Lietuvos muzikos akademijos bibliotekoje (iš kairės): prof. L. Drąsutienė, prof. E. Ignatonis, N. Bogutaitė-Dėdinienė, prof. R. Kryžauskienė. 2002 m.