Dar kartą apie monografiją, skirtą Leonardui Šimučiui (1892–1975)

Tęsiamas pokalbis su Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros prof. dr. Juozu Skiriumi, kuris Lituanistikos Tyrimo ir Studijų centre Čikagoje atlieka JAV lietuvių veikėjo L. Šimučio gyvenimo bei darbų tyrimą ir jau rašo apie jį monografiją. Pirmas pasikalbėjimas įvyko š. m. birželio 19 d. „Draugo” korespondentas Petras Petrutis tęsia pokalbį su prof. dr. J. Skiriumi.

– Atrodo, Jūsų pradėtas Leonardo Šimučio monografijai reikalingų žinių telkimas ir rašymas artėja prie pabaigos?

– Kalbėti apie pabaigą dar būtų ankstoka. Pirmiausia aš džiaugiuosi, kad per savo buvimo JAV laiką peržiūrėjau, atradau ir atrinkau didžiulį kiekį man reikalingos medžiagos. Maždaug 80 proc. dokumentų, reikalingų monografijos parašymui, pirmiausia radau Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Pasaulio lietuvių archyve (toliau – LTSC/PLA). Visų pirma – tai Leonardo Šimučio fondas, kuriame daugiau kaip į 50 dėžių sukrauta ir išsaugota pati įvairiausia archyvinė medžiaga: oficialūs asmeniniai, įvairių katalikiškų organizacijų bei draugijų dokumentai; atsiminimų rankraščiai bei dienynai; korespondencija; įvairių laikraščių iškarpos; programos bei kvietimai; fotonuotraukos, asmeniniai daiktai bei kiti svarbūs reliktai. Teko dar kartą minėtame archyve peržiūrėti Lietuvos konsulato Čikagoje, Amerikos Lietuvių Tarybos bei P. ir J. Daužvardžių, J. Končiaus, J. Balkūno, įvairių asmenų korespondenciją ir kitus fondus, kurie papildė mano kaupiamą dokumentinę medžiagą. Jau tenka kalbėti apie tūkstančius dokumentinių vienetų. Be to, prisiėjo pasklaidyti ir pasirinkti spaudos informacijos iš LTSC Periodikos fonde saugomų periodinių leidinių „Vytis”, „Draugas”, „Darbininkas”, „Naujienos”, „Dirva” ir kt. Šiuo atveju išskirtinis leidinys – dienraštis „Draugas” kurio vyr. redaktoriumi L. Šimutis išbuvo ilgus dešimtmečius. Renkant medžiagą labai man talkino LTSC bendradarbės Skirmantė Miglinienė ir Kristina Lapienytė. Per tuos nepilnus tris mėnesius jau pavyko aprašyti L. Šimučio jaunystės dienas, atvykimą į JAV, veiklą organizuojant Lietuvos Vyčius Čikagoje, dalyvaujant Tautos fonde; nušviesti jo darbą Lietuvos III Seime (1926–1927 m.) bei JAV lietuvių katalikų atstovavimą pirmame Pasaulio lietuvių kongrese 1935 metais. Tuo pačiu jau yra atrinktos iliustracijos būsimai knygai. Bet dar liko nepaliesta jo veikla Amerikos Lietuvių Taryboje, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijoje ir susivienijime; jo santykiai su VLIKu, JAV Lietuvių Bendruomene, BALFu, o taip pat su oficialiomis JAV valdžios įstaigomis. Manau verta atkreipti dėmesį į jo pastangas siekiant stiprinti katalikiškąją dorovę ir lietuvybę išeivijoje. Jis buvo vienas iš aktyvių šalininkų palaikyti išeivijos ryšius su savo senąja Tėvyne po 1926 m. perversmo, bet rezervuotai vertino prezidento A. Smetonos valdymą ir t. t. Visų šių klausimų analizę ir sintezę jau teks atlikti Lietuvoje. Su manimi į Lietuvą keliaus surinktų dokumentų kopijos.

– Regis, kad Jums neužteko LTS centre esamo žinių aruodo ir teko lankytis Putname esančiame Amerikos lietuvių kultūros archyve. Ką gero tenai užtikote?

– Prieš penkerius metus man teko lankytis šiame JAV lietuvių archyvų lobyne. Taigi, aš jau žinojau, kokie dokumentų fondai tenai saugomi. Paminėjęs prof. dr. Jonui Račkauskui, kad ALKA yra gausus L. Šimučio susirašinėjimas su JAV lietuvių veikėjais J. Laučka, J. Končiumi ir J. Balkūnu, LTSC vadovas mane dviems savaitėms „komandiravo” į Putnam, apmokėdamas kelionės išlaidas. Už tai jam esu labai dėkingas. Surinkta medžiaga ALKA pagilino mano supratimą apie L. Šimučio požiūrį į BALFą ir JAV LB bei veiklą ALTe 1940–1946 metais. Be to, šiame archyve radau iki šiol istorikams nežinomus garsaus JAV lietuvių veikėjo ir ilgamečio „Vienybės” redaktoriaus Juozo O. Širvydo (1875–1935) ir jo sūnaus Vytauto (1898–1981) dienoraščius. Didelis džiaugsmas apėmė atradus tarp gausybės popierių storoką bylą, kurioje buvo sudėti originalūs „Dirvos” redaktoriaus Kazio Karpiaus laiškai Vytautui Širvydui nuo 1936 iki 1946 metų bei V. Širvydo atsakymų nuorašai. Ši medžiaga padės atskleisti gana komplikuotą JAV lietuvių veikimą, kuomet iš ALTos 1941 metais buvo pasitraukę tautitinkai (iki 1948 metų). Įdomių ir vertingų dokumentų užtikau tvarkydamas Lietuvos garbės konsulo Boston Antano Šalnos ir jo žmonos Zuzanos asmeninį archyvą. Būtų galima dar ilgai pasakoti apie atradimus JAV lietuvių archyvuose, tačiau tai ne šio pokalbio tema. Pasinaudodamas šia proga noriu padėkoti ALKOS vadovams Juozui Rygeliui ir Reginai Taunienei už šiltą priėmimą ir sudarytas puikias sąlygas darbui. Dėkingas Putnam lietuvaitėms vienuolėms seselėms už prieglaudą ir įdomius pokalbius prie pusryčių, pietų ir vakarienės stalo. Du vietiniai vyrukai, mano bičiuliai, Pranas ir Alvydas laisvalaikiais, kurių turėjau be galo mažai, man parodė Connecticut valstijos įžymybes.

– Leonardas Šimutis buvo daugialypė asmenybė. Jis buvo Lietuvos Seimo narys, jam teko redaguoti dienraštį „Draugas”, vadovauti ALTai ir kitoms JAV lietuvių organizacijoms. Jis rašė eilėraščius, buvo vienas iš darbingiausių išeivijos atstovų. Jūsų manymu, už ką lietuvių išeivija turėtų jam reikšti didžiausią pagarbą ir padėką?

– Iš tiesų, ir jo amžininkai akcentavo jo daugialypiškumą ir darbingumą. Tačiau tokių veikėjų su tokiomis charakteristikomis išeivijoje buvo ne vienas. Man atrodo, kad reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog L. Šimutis turėjo autoritetą ne tik tarp katalikiškosios išeivijos, bet jis, kaip vadovas, gal tiksliau, kaip iškili asmenybė, buvo priimtinas ir tautininkams, ir santariečiams, ir net socialistams. Tą puikiai iliustruoja jo pirmininkavimas ALTe 1940–1965 metais. Ne paslaptis, kad tarp išvardintų srovių spaudoje vyko diskusijos ir, kai kada, net aštrios. Karčios kritikos, suprantama, pirmiausia gaudavo vadai ir vadukai. Tuo tarpu L. Šimutis, jeigu ir būdavo oponentų kritikuojamas, tai labai korektiškai, be epitetų, be šmeižto. Tai jau daug ką sako apie žmogaus svorį išeivijos visuomenėje. Be to, jis laikėsi ir žiniasklaidininko etikos ir, labai svarbu, pasisakydavo už vieningą išeivijos veikimą, linko į kompromisų ieškojimus. Man jis labai primena buvusį JAV lietuvių veikėją ir diplomatą Bronių Kazį Balutį, kuris 1912–1919 metais redagavo laikraštį „Lietuva” ir tvirtai laikėsi principo: „Pirmiausia mes lietuviai, o tik po to dešinieji, centristai ir kairieji. Jam Lietuvos reikalai visuomet buvo aukščiau partijų. Galima sakyti, kad L. Šimutis – tai vėlesnio laikotarpio B. K. Balutis.

– Atrodo, kad Jūsų rašoma monografija bus galutinai paruošta ir išleista Lietuvoje. Ar ją pamatys JAV lietuviai?

– Kaip jau minėjau, knygos rašymą teks pratęsti Lietuvoje. Labai norėčiau ją kuo greičiau užbaigti, bet tai jau apspręs mano užimtumas universitete. Kas ją išleis? Kokia leidykla? Tai jau nutars LTSC vadovybė, kuri ir yra šios monografijos užsakovė. Vienaip ar kitaip, norintys ją įsigyti, kiek žinau, problemų neturės – pakaks kreiptis į LTSC ir knyga bus pristatyta nurodytu adresu. Tokia praktika egzistuoja LTS centre. Svarbu, kad atsirastų besidominčių išeivijos istorija, išeivių veikėjais ir jų nuveiktais darbais.

– Leonardo Šimučio monografija nėra Jūsų pirmas paruoštas leidinys ir tikriausiai ne paskutinis. Gal numatote monografijomis pagerbti ir kitus lietuvius išeivius?

– Gerbiamas Petras, kiekvienas mokslininkas turi savo planuose numatęs ne vieną projektą, jų turiu ir aš, bet tegul kol kas tai būna mažytė paslaptis. Kol kas visas mano dėmesys sutelktas L. Šimučiui. Nepatartina viešai „blaškytis”. O jeigu nepadarysi to, ką buvai garsiai pažadėjęs? Tada teks aiškintis, įrodinėti ir pan. Na, o lietuvių išeivija tikrai turi ir, esu įsitikinęs, turės iškilių balučių ir šimučių. Kiekvienoje išeivijos srovėje buvo veiklių žmonių, vertų istoriko plunksnos. Galima net keletą tokių „užmirštų” paminėti katalikiškoje srovėje – kunigai Fabijonas Kemėšis, Jonas J. Jakaitis ir Jonas Balkūnas; tautininkai – Vincas Jakubėnas, Juozas Širvydas ir Juozas Bačiūnas, santariečiai – Stasys Gegužis, Romanas Karuža ir KarolisVairas Račkauskas; socialistai – Fabijonas Bagočius, Pijus Grigaitis ir Juozas Baltrušaitis. Net ir komunistinėje srovėje yra įdomių asmenybių, apie kuriuos mums taip pat reikia žinoti be jokių iškraipymų – reikėtų patyrinėti Antano Bimbos, Leono Prūseikos ar Roko Mizaros veiklą ir pasiaiškinti, kodėl jie pasuko tokia kryptimi. Tai tik keletas išeivijos veikėjų. Manau, kad ateityje naujos ir jaunos istorikų kartos „prieis” prie šių veikėjų ir atsiras puikių studijų.

– Negaliu pamiršti teisės istoriko Vytauto Raudeliūno, kuris sovietmečiu stengėsi užmegzti ryšį su lietuvių išeivija ir siūlė bendromis jėgomis išleisti Antrojo Lietuvos Statuto 1566 m. vertimą. Pamenate, prieš 5 metus LTS centre viename „Teisės” žurnalo numeryje Jūs užtikote jo ranka užrašytus žodžius apie tokią leidybos galimybę. Atrodo, kad toks pasiūlymas buvo bene vienintelis neįprastu būdu atėjęs iš okupuotos Lietuvos. Kas vėliau atsitiko ir kieno rankose dabar yra Statuto vertimas?

– Prieš šešetą metų mirus V. Raudeliūnui, jo gausią asmeninę biblioteką nupirko vienas Vilniaus advokatas. Bibliotekoje buvo ne tik knygos, bet ir a. a. V. Raudeliūno rankraščiai, tarp jų ir parengtas spaudai „Antrojo Statuto” tekstas. Kiek man žinoma, naujasis šios bibliotekos savininkas nėra prieš to rankraščio publikavimą, bet tik reikia iš kur nors gauti Statuto redagavimui ir išleidimui lėšų. Norėčiau priminti, kad Vilniaus universitete dirba mokslininkų grupė, kuri taip pat ruošia „Antrojo Statuto” publikavimą. Kada tai bus, nežinau, bet „Pirmąjį Statutą” (1529 m.) jie jau senokai išleido su plačiais moksliniais komentarais.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu geros kelionės į Tėvynę.

–  Aš savo ruoštu noriu ne tik padėkoti už bendradarbiavimą LTSC darbuotojams, bet ir palinkėti nenuleisti rankų, ieškant išeivijos archyvų, juos kaupti ir saugoti. Tai yra mūsų visų bendra istorija.

Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros prof. dr. Juozas Skirius ir ,,Draugo” korespondentas Petras Petrutis Lituanistikos  tyrimo ir studijų centro Pasaulio lietuvių archyve. Skirmantės Miglinienės nuotr.