Ar Molotov-Ribbentrop paktas gali pasikartoti?
BRONIUS NAINYS
Molotov-Ribbentrop pakto vardu žinomas, 1939 m. rugpjūčio 23 d. jų
pasirašytas ir šiandien Juodojo kaspino dieną minimas
dokumentas iš tikrųjų yra Stalin Sovietų Sąjungos-Hitler nacių
Vokietijos sutartis dėl Baltijos jūros rytinio pakraščio
pasidalinimo. Taigi, nors ir neužrašytas, bet savaime suprastas
šio pakraščio okupavimas ir nepriklausomų valstybių
– Estijos, Latvijos, Lietuvos – panaikinimas. Tai netrukus
ir įvyko, o tų kraštų okupacija tęsėsi 50 metų. Per ją lietuvių
tauta neteko ketvirtadalio savo vaikų ir dar iš tikrųjų nežinia,
kiek milijardų dolerių turto.
Ši istorija yra daug kartų aptarta, aprašyta, todėl vargu
ar verta dar kartą ją kartoti. Man šiandien įdomesnis su ja
susijęs kitas klausimas: ar ši šiurpiausia bet kada
įvykusi lietuvių tautos bei jos valstybės tragedija gali pasikartoti?
Praeitis tragiška, bet ji – jau praeitis. Tačiau kas
prieš akis, kas laukia ateityje? Tad meskime žvilgsnį ta
kryptimi.
Pirmiausia prisiminkime mūsų tautos padėtį aną lemtingą dieną. Lietuva,
taip pat, kaip ir šiandien, buvo nepriklausoma valstybė, supama
tų pačių kaimynų. Tų pačių mus pasidalijusių kaimynų. Tad pirmiausia
klauskime, kodėl jiems tada prireikė mus tarp savęs pasidalinti?
Atsakymas ne per sunkus, o pasidalinusiųjų galvojimu, gal net ir
logiškas. Juk tik prieš 22 metus buvo pasibaigęs Pirmasis
pasaulinis karas. Prieš jį šį Baltijos jūros
pakraštį valdė ta pati kaimynė Rusija. 1918 metais jį prarado.
Prarado, bet ar atsižadėjo?
Daug žemių prarado ir karą pralaimėjusi Vokietija. Tiesa, ne
šiame Baltijos jūros pakrašty, bet plačiuosiuose vakarų,
pietų, taip pat ir rytų ,,vandenyse”. Karo laimėtojai atėmė visas
Vokietijos ten turėtas kolonijas. Dėl to gausi vokiečių tauta tapo
suspausta nedidelėje Vidurio Europos dalyje ir vos galėjo
išsimaitinti. Kurį laiką ji net badavo. Tad troško
prarastos erdvės. Vakaruose ją atgauti buvo nebeįmanoma, nes buvę
okupuoti kraštai jau suko laisvės keliu. Tad beliko tik rytai,
kur Rusijoje ir Ukrainoje tvyrojo neaprėpiami derlingos žemės plotai,
Vokietijai labai reikalingos duonos aruodai. Kas gi tuo metu nežinojo
vokiečių ,,Drang nach Osten” politikos? Tiems tikslams pasiekti
tuose abiejuose kraštuose – Stalin „sojuze” ir
Hitler „reiche” – per 22 pokario metus buvo
subrandintos ir pakankamos jėgos. O mes tebuvome mažytis
minkštas grūdelis jų milžiniškose replėse.
Tiesa, buvo ir šiokia tokia viltis – trečioji Europos
jėga: Didžioji Britanija ir Prancūzija, o už jų nugaros mūsų didele
drauge laikoma Amerika. Jos, aišku, – Hitler
priešai, bet su jomis, ypač su Didžiąja Britanija, žaidė ir mūsų
priešas Stalin. Bet žaidė jis ir su Hitler. Atsitiktinai ar ne
(tai jau kita tema), visą pavasarį užsitęsusios Londono-Maskvos derybos
staiga nutrūko, todėl Hitler išėjus į karą prieš Angliją,
didysis bolševikas buvo stipriai kryptelėjęs didžiojo nacio
pusėn ir pradėjo jį remti duona ir net karui reikalingomis žaliavomis.
O tai Lietuvos aplinką dar labiau jaukė.
Tad tokia tuo laiku Europoje buvo padėtis. Vyko politinė, karinė
maišatis, o joje atsidūrė ir Lietuva. Šalia to, ir
Maskva, ir Berlynas flirtavo su ja. Ne tik Stalin savo melaginga,
fiktyvia savitarpio pagalbos sutartimi, bet ir Hitler Lietuvai siūlė
pasukti prieš Lenkiją ir atsiimti Vilnių, tuo laiku net nieko
nereikalaudamas. Tokiomis aplinkybėmis ir gimė Molotov-Ribbentrop
paktas ir tuo laiku mums nežinomi Baltijos valstybes padalinantys
slaptieji protokolai. Po to – ultimatumas, okupacija ir didžioji
mūsų tautos tragedija.
Kaip tada pasielgė Lietuva, žinome. Bet ar žinome kodėl? Daug minčių
plaukioja šiandienėje erdvėje, daug badymosi pirštais.
Reikėjo Maskvos ultimatumo nepriimti, prieš Lietuvą
okupuojančius sovietus kovoti. „Vienas kraujo lašas tą
gėdą būtų nuplovęs” – rašė iškilus mūsų
poetas Aistis, ir gal nebūtų reikėję 20,000 žuvusių kilnių lietuvių,
patriotų partizanų gyvybių jai išpirkti. Reikėjo vokiečių
pasiūlymą priimti ir Suomijos pavyzdžiu pasekti – nors rečiau,
bet vis dar išlenda ir tokia nuomonė. Buvo jų ir daugiau, bet nė
viena nebuvo priimta vykdyti. Tegul jau būna, kaip yra. Bet yra ir
teigiančių, tarp kurių esu ir aš, kad Lietuvos vadovybė
nežinojo, ką reikėjo tuo atveju daryti, tokiam atvejui nebuvo
pasiruošusi. Į galbūt vieną iš drąsiausių, ryžtingiausių,
o gal ir išmintingiausių pasiūlymų iš paties prezidento
Antano Smetonos lūpų – ,,Maskvos ultimatumo nepriimkim, kovokim
– kariuomenė neparuošta”, buvo mūsų generolų
atsakymas. Beje, ne taip jau gerai gaudėsi ir pats prezidentas Smetona,
vykdydamas Maskvos įsakymą suimti sąžiningus bei dorus valstybės
pareigūnus – vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Saugumo
departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Ką gi, mes patys tą
įsakymą vykdysim, mūsų pačių teismas teis. Tiek Lietuvos vadu visą
laiką tituluotam Lietuvos valstybės vadovui išmanyti? Na, jeigu
ir tas mūsų teismas teis? Ką geresnio taip tiesiog nusikalstamai
galvojusi toji mūsų valstybės viršūnė galėjo padaryti? Tad ir
pasirinko klusnų, Maskvos įsakytą nieko nedarymo kelią –
prieš tokį Maskvos užmojį jokio protesto nepareikšti.
Tai buvo didelė klaida. Ir dar didesnė ji atrodo šiandien,
suvokus, kad šiai tragedijai išvengti nesusisiekta,
pagalbos neprašyta iš Lietuvai palankių Vakarų valstybių
– Prancūziją, Lenkiją net ginklu užstojusios Didžiosios
Britanijos, o ypač Amerikos. O tinkami, gerai apgalvoti diplomatiniai
žygiai įtakos gal ir galėjo turėti.
Bet... buvo, kaip buvo, yra, kaip yra – madinga sakyti Lietuvoje.
Visą tą tragišką laikotarpį iškentusi, 50 okupacijos metų
išgyvenusi Lietuva prisikėlė. Gausesnė ir net didesnė negu 1918
metais – su atgautu, Hitler atimtu Klaipėdos ir daliniu Vilniaus
kraštais. Šalis nori gyventi ir, be abejo, tokių
tragedijų niekada nebepatirti. Ir va, čia ir tas klausimas: ar nuo jų
mūsų tėvynė užtikrintai saugi visiems ateinantiems laikams? O gal tokie
pavojai dar yra? Ar verta dėl to sukti galvas? Juk šiandien ne
1939-ieji, bet 2012 metai, ir padėtis pasaulyje yra visiškai
kita. Kitokie valstybių susigrupavimai, kitokios jėgos ir jų santykiai,
ir mes jau tarp jų. Ne vieni, kaip buvome anais laikais, Lietuva
– net galingiausios pasaulyje karinės jėgos NATO pilnateisė narė,
jėgos, kuri net keliais dokumentais yra įsipareigojusi mūsų laisvę
saugoti. Tad ko mums rūpintis? Taip, tai tiesa. Bet...
Liko tie patys kaimynai. Ir ar ne su tokiais pačiais tikslais? Gal jie
kiek nors pasikeitę Vakaruose, nors ne pro šalį ir dėl to
suabejoti, bet Rytuose? Rusija Lietuvą buvo pagrobusi jau du kartus:
XVIII šimtmečio pabaigoje (skriaudė 120 metų) ir 1940 metais
(terorizavo 50 metų). Ir kas gali užtikrinti, kad trečio karto jau
nebebus? Dėl valstybės ekonominio gyvenimo ir karinio saugumo Baltijos
jūros pakrantės reikėjo carui, reikėjo Stalin, kas gali užtikrinti, kad
jos nereikia Putin? Ypač neužšąlančio Klaipėdos uosto. Tiesa,
gal ne taip labai, nes dabar jis turi neužšąlantį, žymiai
didesnį Karaliaučiaus uostą, bet jam to tikrai negana. Šalia to,
Baltijos valstybės liko toks pat karinis prietiltis jo
priešininkams Vakaruose. Ar Vokietija gali užmiršti, kad
Karaliaučius priklausė jai ir Rusijai valdyti buvo atiduotas tik
laikinai, tik 50 metų? Ar tas laikas prieš 15 metų baigėsi?
Vokietijos norams nuslopinti su Karaliaučiumi susisiekiantis Baltijos
jūros pakraštys Maskvai būtų labai parankus. Ar tokie Rusijos ir
Vokietijos tikslai mums nieko nesako?
O štai ir klausimas: ar tai supranta Lietuva –
visuomenininkai, istorikai, politikai, o ypač valdžios? Turėtų, bet jų laikysena kelia ir
abejonių. Ypač dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri yra
Konstitucijos įpareigota vadovauti valstybės užsieno politikai. Ar ji
suvokia, kaip tokiu atveju ir šiuo laiku turėtų elgtis Lietuvos
valstybė?
Iš visos jos laikysenos atrodo, jog sunkokai. Drįstu teigti, kad
geriausiai Maskvos politiką suvokė pirmasis Lietuvos valstybės vadovas
Vytautas Landsbergis. Tokios nuomonės jis laikosi ir dabar. Už tai
dažnai ir yra kritikuojamas. Prezidentas Algirdas Brazauskas davė
įstojimo į NATO prašymą. Tačiau tuolaikinis Seimo pirmininkas
Česlovas Juršėnas viešai pareiškė: Rusija Lietuvos
niekada nebepuls. Prezidentas Valdas Adamkus ryšių su NATO jau
kietai ieškojo. NATO nare Lietuva tapo Rolando Pakso
laikotarpiu. Netrukus pasirodė ir narystės ženklai: Zoknių oro uoste
budintys NATO žvalgybos lėktuvai. JAV prezidentas George W. Bush,
užsukęs į Vilnių, jį sveikinantiems sostinės gyventojams
pareiškė: ,,Lietuvos priešas yra JAV
priešas.” Taip pat NATO statute parašyta, kad
užpultą NATO narę stoja ginti visos kitos narės. Lyg turėtumėme būti
saugūs ir ramūs, tačiau: „Užtikrinimai puikūs. Pagal juos, jeigu
koks piktas Maskvos valdovas pasiųs į Lietuvą tankus, jiems sustabdyti
Amerika turi skelbti Rusijai karą”, – rašo savo
knygoje „Churchill and Hitler” žinomas JAV politikas, buvęs
kandidatas į prezidentus, nuoširdus lietuvių draugas Patrick J.
Buchanan. Tačiau jis čia deda klaustuką. Nepaisant to, kaip mes
brangintumėme Baltijos tautų laisvę, ar mes, Amerika, rizikuosime
branduoliniu karu prieš šiais ginklais apsirūpinusį
priešą dėl kraštų, kuriuose jokių gyvybinių interesų
neturime? Tad ar ne apgavystė tokius pažadus dalinti, kai negalime
užtikrinti jų vykdymo, klausia šis įtakingas JAV politikas.
Aš dėl to esu optimistas, į tokį mano priminimą atsakė
dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas
Pocius. Optimizmo nestokojo nė prezidentė Grybauskaitė iš NATO
narių susitikimo Čikagoje grįžusi, kur į NATO įsipareigojimų dokumentą
dar vienas toks užtikrinimas Lietuvai buvo įrašytas.
Puiku, tačiau ar toks optimizmas yra tikrovė? Tikrovė yra tik ta, kad
NATO viršūnės jau įtikintos, jog Baltijos valstybėms, o taip pat
Rytų Europai, bent Lenkijai, Rusijos pavojus nėra išnykęs, tvyro
taip pat, kaip ir anksčiau, ir būtina nuo jo saugotis. Bet ar NATO nuo
jo apsaugos? Deja, kol kas ta apsauga tik popierinė. Ir tokia bus tol,
kol Lietuvoje nestovės bent vienas amerikiečių karių dalinys pilnoje
kovos parengtyje, su lėktuvais, laivais bei visa kita naujausia
modernia technika, pasirengusi kirsti atgal, vos tik Rusijos tankams
iš Tilžės link Kauno pajudėjus. Bet ar taip būtų?
Tuo gerokai abejoja Lenkija. Rusijos pavojų skelbia viešai net
pats prezidentas Komorowski. Jis kalba apie skydinės gynybos įrengimą
prieš puolimus iš oro ir kviečia kaimynes prie jos
prisidėti. Ir kol kas – ne NATO ribose. Lenkija labiau pasitiki
savomis jėgomis, o kaip Lietuva? Gaila, tokiai tikrovei suvokti ji
nepajėgi.
Taip, sakykime, NATO pajėgos įpareigotos mus saugoti, bet ar taip pat
sėdinčius ir nieko nedarančius, kaip elgėmės anais 1939 metais? Tikrai
ne, nes narystė turi ir įpareigojimų. Deja, Lietuva jų nevykdo.
Prezidentė Grybauskaitė teigia, kad gynybai NATO nurodyto kiekio litų
nebūtina skirti, tai tik pageidavimas.
Tačiau ir tai ne viskas. Žvelkime į Grybauskaitės vadovaujamą Lietuvos
užsienio politiką. Ar ji geresnė, negu buvo tais lemtingais 1939
metais? Tiesa, ji judresnė, nes šiam vyksmui yra daugiau
priemonių ir jos modernesnės. Tačiau pati politika? Kaip bebūtų, vis
tiek patikimiausias diplomatinis, o NATO sąrangoje – ir karinis,
mūsų užnugaris yra Washington. Nors dar 1943 m. (lapkričio 28 d.)
Teherane prezidentas Franklin D. Roosevelt Stalinui pasakė ir jau po karo
Potsdame pakartojo, kad dėl Baltijos valstybių jis nekariaus, tai, ką
Buchanan sako šiandien, o Bush Lietuvos nepriklausomybę
pripažino tik 35-tasis, geresnio draugo Lietuva neturi. O savo
neapgalvotu elgesiu – atsisakymu priimti JAV prezidento kvietimą
į jo vakarienę Prahoje – Grybauskaitė užtrenkė duris į JAV
sostinę Lietuvai tol, kol Baltuosiuose rūmuose sėdės prezidentas Obama.
Ir jeigu šiuo elgesiu ji galvojo pagerinti santykius su Maskva,
jau aišku, kad labai apsiriko.
Pablogėjo ir santykiai su Lenkija, nepagerėjo ir būtini su Baltijos
valstybėmis bei Europos Sąjungos narėmis. Ir nors jėgų pusiausvyros
atžvilgiu Lietuva yra stiprioje NATO draugijoje, tačiau diplomatiniame
pasaulyje, nuo kurio labai daug priklauso ir toji karinė bendrija,
Lietuva šiandien tupi viena, kaip tupėjo anais 1939 metais. Ir
pagal sutartis priklausanti dar ir nuo Briuselio nurodinėjimų.
Tad kas bus toliau? Aišku tik tiek, kad nuo tokio pavojaus kaip
Molotov-Ribbentrop paktas Lietuva dar nėra saugi. Šiek tiek
saugesnė negu buvo 1939 metais, bet toli gražu ne visiškai. Nesu
politikos žinovas, nesiskelbiu nei esąs pranašu, bet samprotauti
– mano valia. Tad mano šio žodžio pabaiga tokia: Lietuva
bus saugi tada, kai nuo Suomijos – per Estiją, Latviją, Lietuvą,
Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Graikiją
– iki Turkijos bus pastatyta visų šių valstybių sutarta
bendra, tvirta diplomatinė siena, saugoma NATO karo pajėgų. Ne
popierinių ir ne iš už Atlanto, bet prie tos sienos
išdėstytų. Kol Rusija dar kartą subyrės, kol joje įsivyraus
demokratija, kol Karaliaučius grįš į Vakarų pasaulį ir dings
Rusijos kelias į jį per Lietuvą.
Paskaita skaityta JAV LB Lemont apylinkės suruoštame Molotov-Ribbentrop sutarties minėjime 2012 m. rugpjūčio 19 d.