Nuotraukos R. Požerskio
Prisiminus 1989 m. Baltijos kelią Lietuvoje
POVILAS VAIČEKAUSKAS
Apvaizda lėmė dalyvauti ir net regėti įvairius lietuvių tautos
pasipriešinimus sovietams, pradedant ginkluotu ir baigiant
moraliniu, dvasiniu, kaip tai įvyko 1989 m. rugpjūčio 23 dieną.
Tuo laikotarpiu panorau po 10 metų aplankyti Lietuvą. Kreipiausi į TSRS
ambasadą Washingtone vizos. Atėjo atsakymas – kam reikia vizos,
juk esate TSRS pilietis! Parašiau pareiškimą TSRS
prezidentui Gorbačiov, kad atsisakau TSRS pilietybės. Reikėjo sumokėti
už tai 380 dol. Pagaliau gavau įvažiavimo į Lietuvą vizą kaip Amerikos
pilietis. Aleksas Lauraitis parūpino per savo kelionių agentūrą lėktuvo
bilietą Chicago-Belgradas-Maskva-Vilnius ir atgal. Džiaugiausi po 10
metų galėsiąs išvysti Kauną, motiną su seserimi, gimines, Miestų
statybos projektavimo instituto buvusius bendradarbius, bendražygius
bei kitus pažįstamus. Tuomet jau buvo prasidėjusi taip vadinama TSRS
„perestroika”, komunistinis režimas buvo
sušvelnėjęs, nors eidamas Kauno gatvėmis pastebėdavau seklius,
stebinčius kiekvieną užsieniečio žingsnį.
Toliau tegul kalba išlikusios anų dienų lankymosi Lietuvoje
dienoraščio eilutės. Pateikiu keletą iš tų įsimintinų
dienų užrašytų įspūdžių.
1989 m. rugpjūčio 22 d., išvakarės į rugpjūčio 23 d.
„...atvyksta iš Raudondvario Danutė A., su Aldona L.,
ateina Bronius Z. ir visi vykstame į Nemuno ir Neries santakos plačią
aikštę. Iš visų pusių plaukia kauniečių minių minios į
skelbtą mitingą. Molotov-Ribbentrop paktui 50 m. Įrengta nemaža
platforma. Susirinkimui vadovauja Audrius Butkevičius. Kalba Kauno
persitvarkymo Sąjūdžio pirmininkas inžinierius Česlovas Stankevičius,
gana radikaliai ir drąsiai. Taip pat kalba ir kiti. Antanas Terleckas
įdomiai pareiškia, kad tik kauniečiai išgelbės Lietuvą.
Plojimai. Kalba Viktoras Petkus. Šiaip sau. Įspūdingai kalba
buvęs politinis kalinys iš sovietinių gulagų, neišgirstu
gerai jo pavardės, nes nelabai aukštai virš galvų nuolat
suka ir suka ratus sunkieji, milžiniški kariniai sovietų
malūnsparniai. Niekas į juos nekreipia dėmesio. Visų nuotaika pakili.
Saulė leidžiasi ir vakaras toks gražus. Pasidaro truputį šiurpu,
kai galinga minia gieda tautos himną. Skautai saliutuoja. Sutinku
grįžtančiųjų sraute čikagiškį, apsirengusį skautų uniforma.
Labai vėlai apsilanko du Kauno sąjūdiečiai. Prie kavos puoduko
dalijamės įspūdžiais...”
1989 m. rugpjūčio 23 d.
...„Iš pat ryto per radiją paskelbė, jog lėktuvai ant
‘Baltijos kelio’ barstys gėles. Jas reikia sunešti
ir palikti prie Kauno pilies esančioje aikštėje. Skubame su
sesute Irena į Žaliakalnio turgų Zanavykų gatvėje gėlių. Nusipirkę
vykstam į surinkimo punktą. Niekad gyvenime iki tol nemačiau tokio
kalno priskintų gėlių, visokiausių spalvų rožių, jurginų ir kt. Deja,
kaip vėliau sužinojau, sovietų karinis dalinys to neleido padaryti.
Dalyvauti Baltijos kelyje nusprendžiau su Raudondvaryje įsikūrusiu
Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos instituto darbuotojų
kolektyvu. Išvykstame 4 val. p. p. Turime vykti plentu
Kaunas-Ukmergė-Daugpilis ir sustoti kažkur už Jonavos. Automobiliais
užkišti visi keliai, vedantys į plentą. Judam vėžlio žingsniu.
Kaista sovietinių automobilių „Moskvič”,
„Zaporožec” ir kt. motorai. Keleiviai patys stumia pečiais
automobilius. Plente 5–6 mašinų eilės. Visur
kamščiai, bet vairuotojai ir keleiviai nesibara, nesikeikia.
Visur rimtis ir susikaupimas. Po 3 valandų šiaip taip
nusikapstom kažkur už Turžėnų. 7 val. sustoja judėjimas. Ant
automobilių sustatyti radijo taškaipriimtuvai, garsiakalbiai.
Visi sustoja pačiame plento viduryje susikabinę už rankų. Garsiai aidi
valstybinio choro atliekama ‘Lietuva brangi’, ‘Už
Raseinių ant Dubysos’, ‘Užtrauksim naują giesmę
broliai’, ‘Lietuviais esame mes gimę’,
‘Apsaugok Aukščiausias’, Lietuvos himnas, prisideda
kai kurie balsai. Pačioje pradžioje dainavo dainą, laimėjusią pirmą
vietą konkurse šiam renginiui paminėti. Fotografuoju. Matau kai
kuriuos komunistų partijos narius, atpažįstu net vykdomojo komiteto
pirmininko pavaduotoją. Visi didelėje rimtyje. Kelio viduryje grandinė
žmonių atsukusi nugaras Maskvai! Man iš kairės stovi būsimoji
motina, šalia – jos vyras, toliau kita pora. Užkalbinu.
Tai Uckienė Edita iš Kauno, 22 m. amžiaus. Nusiunčiau jiems
nuotrauką, atsakymo negavau. Grįžtam vėlai vakare žybčiojant pakelės
žvakutėms. Mirga ištisa šviesos jūra. Pagaliau praskrieja
virš galvų mažas lėktuvėlis... Grįžtu namo, svaigsta galva nuo
benzino garų – išmetamų automobilių dujų ir nuo įspūdžių,
kuriuos teko tą vakarą patirti.
Sugrįžus namo į Žaliakalnį, tuo viskas dar nepasibaigė. TV transliavo
mitingą Kalnų parke. Visi pasisako už Nepriklausomybę. Juzeliūnas
reikalauja paskelbti nusikaltėlius. Rusė kalba už vienybę su
lietuviais, lenkas taip pat. Įspūdinga Landsbergio kalba. Jis
aiškiai kalbėjo apie Maskvos imperializmą ir atsakė į
‘Pravdos’ priekaištus, taip pat
‘sudirbo’ Čebrikovą. Kazys Saja kalbėjo irgi apie rankas
barstančias aguonas ant bandelių ir šunį, žiūrintį į vabalą...
Reikalingas moralinis atgimimas! Daugelis šaukė: ‘Daugiau
negerti!’ Kunigas kalbėjo ‘Tėve mūsų...’ Nuėjus
ilsėtis jau po 12 val. akyse vis dar mirgėjo Baltijos kelio
žvakutės-žiburėliai, kažkokia iki tol dar nepatirta nuotaika ir žmonių
entuziazmas girdimas patriotinėse dainose ir matomas Baltijos kelio
dalyvių veiduose. Viskas taip nuostabu ir nepakartojama!”
Nors per tuos du prabėgusius dešimtmečius nuo Baltijos kelio
pradžios ir įvyko žymių pasikeitimų Lietuvos gyvenime, bendruomenės
suvokime, lietuvių tautą, lyg ją pamiršus, ir pakeitus terminus
Lietuvos žmonės, arba patriotizmą pilietiškumu, o patriotą
prilyginus net idiotu vis dėlto tikiu, jog lietuvių tauta,
išėjusi prieš 20 metų į Baltijos kelią, turi savyje dar
tiek jėgų, kai gyvenime galėtų parodyti ryžtą – ji dar visada
galės, jeigu ir toliau vadovausis amžinomis vertybėmis ir nenutrauks
ryšio su amžinuoju Gėriu.