Magdalena Stankūnė:
„Lietuvoje atsigauna mano širdis”
ALGIS VAŠKEVIČIUS
Specialiai „Draugui” iš Lietuvos
Šią, kaip ir daugelį vasarų anksčiau, Lietuvoje vėl
viešėjo čikagiškė dailininkė Magdalena Stankūnė. Būtent
taip ji dabar pageidauja būti vadinama, nors daugelis ją žino kaip
Magdaleną Birutę Stankūnaitę-Stankūnienę. „Noriu būti Stankūnė
– taip ir trumpiau, ir aiškiau, o ir mano tos ankstesnės
pavardės panašios”,– trumpai paaiškina ji.
Rašyti apie Magdaleną, kaip daugelis bičiulių ją įpratę vadinti
ir Amerikoje, ir Lietuvoje, galima labai daug. Kai šią vasarą
susitikęs dailininkę Druskininkuose įkalbinėjau apie jos gyvenimą
parašyti knygą, Magdalena tik numojo ranka – geriau
rašyti apie jos kūrybą, apie parodas ir susitikimus, negu apie
ją asmeniškai. O parašyti tikrai būtų apie ką – per
daugelį dešimtmečių bičiuliškai bendrauta su
šimtais garsių Lietuvos žmonių – dailininkų,
rašytojų, dainininkų ir šokėjų, ministrų ir viceministrų,
direktorių ir eilinių žmonių. Kiek visokių įdomių ir pikantiškų
atvejų būta, kiek daug padėta bėdoje atsidūrusiems garsiems Lietuvos
žmonėms. Bet kol kas dar – ne laikas, nors daugybė įdomių detalių
tokią knygą greitai paverstų ne mažesniu bestseleriu nei buvo Galinos
Dauguvietytės knygos Lietuvoje.
Kelionei ruošiasi iš anksto
Kai artėja vasara ir mėnuo, skirtas Lietuvai, Magdalena iš
anksto jį taip suplanuoja, kad jos užrašų knygelėje nelieka nė
vienos laisvos dienos. Ir lagaminus kelionei jau prieš savaitę
susipakuoja, ir dovanų dešimtimis ryšulėlių
paruošia – kad tik nė vienas nepasijaustų nuskriaustas,
neliktų be dėmesio. Ir paskui, kai jau po mėnesio grįš į Čikagą,
kiekvienam sutiktajam Lietuvoje bus asmenišku laišku
padėkota, nuotraukos, įamžinusios susitikimų akimirkas,
išsiųstos. Ir taip metai po metų. Todėl gal ir nereikėtų
stebėtis, kiek daug draugų, bičiulių, pažįstamų Magdalena turi –
net mėnesio ne visada užtenka visus aplankyti.
Šiemet
birželį į Lietuvą atskubėjusi M. Stankūnė jau netrukus buvo
Druskininkuose, vienoje iš čia esančių sanatorijų. Tai irgi
tradicija – pailsėti, sveikatą pataisyti šiame kurorte
Magdalena atvyksta beveik kasmet. Visi čia ją pažįsta, daugelio pastatų
sienas puošia jos dovanoti paveikslai. Dailininkė mėgsta
plaukioti sanatorijos baseine, jai atliekamos ir purvo procedūros.
Tačiau ne vien poilsis jai čia rūpi, per tas kelias dienas, kol
Druskininkuose ilsėjosi su Marija Remiene, dailininkė surengė knygos
„Šiuolaikinė lietuvių dailė JAV: dabarties dialogai”
pristatymą V. K. Jonyno galerijoje.
Gausiam bičiulių ratui knygą pristačiusi viena jos autorių Vida
Mažrimienė sakė, kad be M. Stankūnės nebūtų ir šios solidžios,
puikiai išleistos knygos. Magdalena albumo leidybai paaukojo
nemažai pinigų, nes labai norėjo, kad tokia knyga išvystų dienos
šviesą. „Kai kas man sako, kad toje knygoje dailininkams
ne tokie klausimai užduoti, kad ne tokie darbai parinkti, bet aš
nekreipiu dėmesio – manau, kad V. Mažrimienė atliko didelį ir
svarbų darbą”, – sakė knygos mecenatė. Išties,
autorė dirbo prie šios knygos daugiau kaip pusę metų, o dabar
jau sėdo prie solidaus leidinio apie Magdalenos ilgametę kūrybą –
tokia knyga turėtų pasirodyti ateinančiais metais, kai dailininkė
švęs savo garbingą jubiliejų.
Dalyvavo knygų pristatymuose
Iš Druskininkų grįžusi į Vilnių, M. Stankūnė po kelių dienų jau
skubėjo į jos mylimą Marijampolę. Būtent šis miestas pernai
dailininkei suteikė garbės piliečio vardą, būtent čia prieš
trejus metus atidaryta M. B. Stankūnės vardu pavadinta dailės galerija,
kurioje nuolat rodomi profesionalaus meno kūriniai. Ši galerija
– tikras Magdutės ,,kūdikis”. Ji sugebėjo įtikinti ir
Marijampolės merą Vidmantą Brazį, ir Lietuvos nacionalinio dailės
muziejaus direktorių Romualdą Budrį, kad meno galerijos mieste labai
reikia, pati tam skyrusi 100,000 litų asmeninių lėšų. Pernai
šalia dailininkės galerijos atidaryta ir Suvalkijos dailės
galerija, kurioje rodomi šiame krašte gimusių, o dabar
įvairiuose pasaulio kampeliuose gyvenančių dailininkų darbai.
Šįkart į Marijampolę Magdalena atvyko ne viena – ji
atsivežė knygos „Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje”
autorių Algį Luką ir jo žmoną Dalę Lukienę, gyvenančius Washington, DC.
Atsivežė todėl, kad Dalė yra gimusi Marijampolėje, tad ir jos gimtinės
žmonės albumą pamatė savaite anksčiau nei Vilniaus gyventojai ir
svečiai. Šio renginio metu dailininkės prašiau pristatyti
ir jau minėtą albumą apie šiuolaikinę lietuvių dailę JAV, be ji
sakė, kad visas dėmesys turi būti naujajai knygai apie paveldą. Tad,
leidus A. Lukui, trumpai papasakojau ir apie dailės albumą, ir apie dar
vieną knygą, kurią prieš kelias dienas buvau gavęs iš M.
Remienės „‘Draugui’ – 100. Už tikėjimą ir
lietuvybę”. Susidomėjimas renginiu ir naujais leidiniais
Marijampolėje pranoko visus lūkesčius.
M. Stankūnė prisipažino, kad jubiliejinės Dainų šventės eisenoje nedalyvaus, nes jau neturi tiek sveikatos, tačiau visus renginius žiūrėjo per televiziją, matė ir naujosios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguraciją. Per tas dienas ji suspėjo ir į naujas tautodailės parodas Vilniaus muziejuose, ir į „Draugo” jubiliejui skirtą vakarą naujojoje nacionalinėje galerijoje. Užteko laiko ir dar vienam apsilankymui į Marijampolę, kai čia kartu buvo atvežta ir niekada Suvalkijos žemėje nebuvusi rašytoja, lietuvių rašytojų draugijos pirmininkė Stasė Petersonienė, atvykusi su dukra Daiva.
Svečiai apsilankė
viešojoje P. Kriaučiūno bibliotekoje Marijampolėje, kur susitiko
su bibliotekos darbuotojais. Kartu atvykęs M. Stankūnės pusbrolis Jonas
Kaminskas, gyvenantis Floridoja valstijoje, o dabar viešintis
Lietuvoje, pažadėjo šiai bibliotekai padovanoti savo knygų
rinkinį. S. Petersonienė įteikė savo naujausią knygą „Trys
iš Pajūralio”, pasidžiaugė gražia Suvalkijos sostine, taip
pat susitiko su vietos rašytoju, „Tauro” apygardos
partizanų ir tremties muziejaus direktoriumi Justinu Sajausku, kurio
knyga „Suvalkijos geografija” 2000-aisiais metais laimėjo
„Lietuvių balso” (JAV) literatūrinę premiją. Prie
šios premijos paskyrimo prisidėjo ir S. Petersonienė.
Dailės darbų paroda – ir ligoninėje
Nors ir labai užimta, dailininkė dar suspėjo trumpam užsukti į Marijampolės ligoninę, kuriai jau tris kartus
yra padovanojusi savo dailės kūrinių. Šįkart čia buvo atidaryta
naujų M. Stankūnės paveikslų paroda „Medeinės sodai”,
kuriuos dailininkė į Marijampolę atsiuntė prieš kelis
mėnesius.
Labai šiltas ir malonus buvo jos susitikimas su buvusiu Marijampolės meru Rolandu Jonikaičiu, pernai
įteikusiu M. Stankūnei Marijampolės garbės piliečio regalijas. Buvęs
meras svečius priėmė savo sodyboje prie Marijampolės, Padovinyje.
Šiuos namus taip pat puošia vienas dailininkės dovanotas
kūrinys.
M. Stankūnei itin patiko apsilankymas marijampoliečio skulptoriaus
Kęstučio Balčiūno dirbtuvėse, kur gimsta unikalus paminklas lietuvių
kalbai ir tautai. Šiam paminklui sukurti dailininkė paaukojo
1,000 litų, tą patį padarė ir jos pusbrolis J. Kaminskas.
Neužmiršo ir Vilkaviškio
Kaip ir anksčiau, taip ir šįkart, M. Stankūnė skubėjo ir į
Vilkaviškį, kurio garbės piliete yra jau nuo 1997 metų. Gimtojo
rajono kraštotyros muziejui dailininkė yra padovanojusi daug
asmeninių daiktų – lėlių iš įvairių pasaulio šalių
rinkinį, baldų, net tautinius rūbus, su kuriais ji buvo
pasipuošusi per savo vestuves. Šiam muziejui įrengti ir
remontuoti prieš kelerius metus ji paaukojo 200,000 litų.
Dabar atvykusi dailininkė džiaugėsi, kad naujai suremontuota muziejaus
oficina, įrengtas apžvalgos bokštas, iš kurio galima
apžvelgti visas Paežerių dvaro apylinkes. Vilkaviškio
netradicinių amatų būrelio moterys dailininkės apsilankymo dieną
muziejui padovanojo iš vilnos siūlų nuveltą audinį, vaizduojantį
šią oficiną ir bokštą.
Labai greitai
prabėgo tas mėnuo Lietuvoje, per kurį M. Stankūnė spėjo labai daug
nuveikti. Dabar ji jau Čikagoje, vėl kupina darbų ir sumanymų. Gimsta
nauji dailės darbai, atsiranda laiko kas dvi dienas nueiti paplaukioti
į baseiną (dailininkė sako, kad tai jai labai padeda saugoti sveikatą),
planuojami nauji renginiai, parodos. Tos energijos, nuoširdumo,
Lietuvos ir jos žmonių meilės dailininkei galėtų pavydėti visi, kuriems
kada nors teko laimė su ja pabendrauti.