Neleiskime sunykti mūsų tautai
GIEDRIUS ALASEVIČIUS
Sunku surasti tinkamų žodžių, matant savo tautiečius politiškai
tremiamus iš savo gimtinės. Norom nenorom tai suspaudžia
širdį, bet tą širdį suspaudžia dar labiau tai, kad nėra
jokio teisinio, politinio, o už vis svarbiau – moralinio –
pagrindo atimti tėvynę iš lietuvio. Susidaro įspūdis, kad
išvykę lietuviai laikomi kone tėvynės išdavikais.
Prisimenant ne tokius senus įvykius, nuo kurių mūsų tauta nespėjo
morališkai atsigauti, vyko labai panašūs dalykai –
žmonės buvo tremiami politiniais sumetimais. Tiesa, tada tai vyko
fiziškai, dabar tai vykdoma pasitelkus teisinį aparatą, kuris
Lietuvoje akivaizdžiai netarnauja tėvynainių labui. Diskusijos
nebuvimas šia svarbia tema labai glumina – nejau leisime
Lietuvos tautai išnykti?
Atsivertę Lietuvos Konstituciją išvysime didingus žodžius,
parašytus dar mūsų Aukščiausiosios Tarybos: ,,Lietuvių
tauta – prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę;
jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos
Respublikos Konstitucijomis; šimtmečiais atkakliai gynusi savo
laisvę ir nepriklausomybę; išsaugojusi savo dvasią, gimtąją
kalbą, raštą ir papročius; įkūnydama prigimtinę žmogaus ir
Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje
– nepriklausomoje Lietuvos valstybėje; puoselėdama Lietuvos
žemėje tautinę santarvę; siekdama atviros, teisingos, darnos pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės
piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.”
Konstituciją, kaip žinia, priėmė visa tauta – tauta, kuri ir gynė
mūsų tautos laisvę, nepriklausomybę, kovoja už prigimtines žmogaus
teises. Ir ta pati lietuvių tauta, jos žmonės, priėmę Konstituciją,
antruoju numeriu įrašė šį straipsnį: „Lietuvos
valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai.”
Mūsų tauta prieš 20 metų labai puikiai suprato, kad viena
svarbiausių prigimtinių lietuvio teisių – yra teisė kurti
savo valstybę, kuri yra kuriama TAUTINIU pagrindu. Ir štai,
tepraėjus 20 metų nuo mūsų Konstitucijos priėmimo, matome, kaip yra
naikinami etniniai lietuviai, atskiriami nuo tautos, kaip iš jų
atimama viena iš pagrindinių jų prigimtinių teisių – teisė
dalyvauti savo gimtinės kūrime. Morališkai tai yra nepagarba
visiems už Lietuvos laisvę kovojusiems žmonėms – jie kovojo už
mūsų tautą ne tam, kad vėliau ji naikintų savo tautiečius.
Ne mažiau tokia Lietuvos valstybės politika glumina ir pasauliniame
kontekste. Ar galime Vakarų pasaulyje surasti valstybę, kuri įteisintų
teisinį mechanizmą, leidžiantį niekuo nenusidėjusius, net
politiškai ir visuomeniškai aktyvius savo piliečius
naikinti? Atimti iš jų bet kokią globą ir visiškai nuo jų
atsiriboti? Mūsų Konstitucija, kuri išreiškia mūsų tautos
valią, aiškiai teigia, kad Lietuvos valstybės kūrimas yra
lietuvių tautos prerogatyva.
Galima drąsiai teigti, kad problema glūdi ne mūsų valstybės
Konstitucijoje, kuri aiškiai pasisako už ją kuriančios tautos
globą ir suteikia valstybės valdymą būtent mūsų tautai. Kaip ir kitose
demokratiškai išsivysčiusiose šalyse, kur yra
gerbiamos žmogaus teisės, pradedant Skandinavija, Anglija, Prancūzija,
baigiant Amerika, Kanada, iš piliečio tautybė leidžiama atimti
tik už labai sunkius politinius nusikaltimus. Ar išvykdamas į
kitą šalį Lietuvos pilietis padaro nusikaltimą prieš
valstybę?
Pažvelkime į Lietuvos istoriją. Dar Pirmojo pasaulinio karo metais
lietuvių išeivija smarkiai rėmė Lietuvoje gyvenančius
tautiečius, kūrė rėmimo fondus, siuntė pagalbą į Lietuvą. Jų dėka 1916
metais Amerikoje lapkričio 1-oji buvo paskelbta „Lietuvių
diena”, kurios metu Amerikos piliečiai galėjo aukoti nuo karo
nukentėjusiems. Surinkta parama viršijo 220,000 JAV dolerių.
Ši parama tęsėsi ir vėliau, o 1918 metais buvo įkurtas
vykdomasis išeivijos lietuvių komitetas, viešai pradėjęs
pasisakymus už Lietuvos nepriklausomybę ir toliau rėmęs nuo karo
nukentėjusiuosius tautiečius Lietuvoje.
Net ir 1919 m. vasario 16 dieną Lietuvos ministro pirmininko Augustino
Voldemaro Prancūzijai įteiktoje notoje pažymima, kad Lietuvos laikinoji
valdžia remiama ne tik Lietuvoje gyvenančių lietuvių, tačiau ir labai
smarkiai remiama JAV gyvenančių lietuvių. Jau prieš beveik 100
metų Lietuvos valdžia suprato mūsų išeivijos svarbą politiniuose
ir ekonominiuose Lietuvos procesuose.
Tie patys Lietuvos išeiviai savo lėšomis delegavo į
Paryžiaus Taikos konferenciją Lietuvos atstovus, kurie kovojo už mūsų
pripažinimą tarptautinėje arenoje. Mūsų išeivija surinko per
milijoną parašų, pasisakančių už nepriklausomą Lietuvą ir įteikė
juos Baltiesiems rūmams. Ir tai tebuvo pradžia.
Išeivių teikiama pagalba Lietuvai niekada nenutrūko ir vis dar
tęsiasi iki šiandien, pvz., jų parama Valdovų rūmų statyboms.
Tai tik keletas faktų iš mūsų tautos istorijos, kurie rodo, jog
būtent Lietuvos išeiviai, šiandien diskriminuojami savo
valstybės, darė viską, ką galėjo, kad ta valstybė nesunyktų ir
klestėtų.
Šiandien Lietuvos išeiviai skleidžia lietuvybę, deda
visas pastangas, kad lietuvių kultūra nesunyktų, leidžia
lietuviškus laikraščius užsienyje, steigia
lietuviškas mokyklas, mokytojauja jose, dalyvauja politiniuose
procesuose. Šiandien Lietuvos išeiviams iškilo
didelė grėsmė. Lietuvos valstybė, kuri susilaukia paramos iš
išeivijos jau 100 metų, Lietuvos tautiečiams atsuko nugarą, taip
pamindama visas vertybes, už kurias kovojo ne viena karta lietuvių ir
prie kurių ypač prisidėjo išeivijos lietuviai.
• • •
Kaip ir anksčiau mūsų istorijoje, lietuvių tauta, kur ji bebūtų,
nelieka abejinga savo šalies problemoms. Ir šiandien
demografinių ir ekonominių problemų akivaizdoje lietuvių tauta
iš viso pasaulio buriasi tam, kad būtų išsaugota jos
prigimtinė teisė į Lietuvos pilietybę. Siekdami apsaugoti tiek Lietuvos
valstybės įvaizdį Europos Sąjungos ir kitų pažangių pasaulio valstybių
akyse, kurių dauguma suvokė ryšių su emigrantais palaikymo
svarbą, tiek stengdamiesi išsaugoti mūsų kultūrinę tapatybę,
įkūrėme Judėjimą Lietuvos pilietybei išsaugoti.
Nekalbant apie jau išvardytas priežastis, dėl ko Lietuvos
pilietybė, kaip prigimtinė teisė, priklauso visiems lietuviams,
nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, reikėtų pridurti, kad
emigrantų perlaidos į Lietuvą vis dar išlieka akivaizdi pagalba
Lietuvos ekonomikai. Išeivijos lietuvių dalyvavimas Lietuvos
politiniuose procesuose taip pat yra akivaizdus: pradedant balsavimu ir
baigiant atstovavimu Lietuvos interesams Lietuvoje ir svetur. Jau daug
metų kovojame už dvigubą pilietybę, norėdami išsaugoti galimybę
ateities lietuviams turėti savo pilietybę ir tuo pačiu suteikti įrankį
ją jau praradusiems, tačiau turintiems pilną teisę į ją, atgauti
pilietybę. Mes įteisinome galimybę būti dviejų šalių piliečiais
asmenims, išvykusiems iš Lietuvos iki jai paskelbiant
nepriklausomybę, t. y. 1990 metų kovo 11 dienos. Tokių žmonių buvo
tūkstančiai. Tada teisybė laimėjo ir žmonės, kurie dėl politinių ar
asmeninių sumetimų pasitraukė iš Lietuvos, gavo antrą progą
suartėti su Lietuva ir čia gyvenančiais tautiečiais. Stebintiems
visuomeninius procesus ir dabar turėtų būti aišku, kad vyksta
masinė emigracija. Tai – neginčyjamas faktas. Žmonės emigruoja
tiek dėl asmeninių, tiek dėl ekonominių priežasčių, daugybei žmonių
svetur tiesiog atsiranda geresnės galimybės išgyventi, tačiau
tai nereiškia, kad jie nori kaip nors nutolti nuo savo
tautiečių, savo valstybės. Gyvename informacijos ir technologijų
amžiuje, pasaulis nebeatrodo toks didelis ir platus, Vakaruose
ryškėja globalizacijos bruožai, kodėl mes taip įkaliname savo
tautiečius?
• Ar yra teisinga, kad lietuvis gali tapti kelių skirtingų
valstybių piliečiu, tačiau viena iš tų valstybių negali būti jo
gimtinė – Lietuva?
• Ar lietuviai nėra diskriminuojami tuo požiūriu, kad gyvenantys
daugybėje kitų užsienio valstybių, turi teisę į dvigubą pilietybę, o
lietuviai – ne?
• Ar lietuviai nėra diskriminuojami tuo požiūriu, kad daliai jų
dviguba pilietybė yra leidžiama, o likusiems – ne?
• Ar Lietuvos valstybės interesai nukenčia, jei jos piliečiai,
norėdami palengvinti savo gyvenimą, įgyja kitos valstybės pilietybę,
tačiau jų požiūris į tėvynę – akivaizdus, antraip, kodėl būtų
dedama tiek pastangų išsaugoti ryšį su tėvyne?
• Ar neatrodo kontroversiška, kad valstybėje, kuri kuriama
tautiniu pagrindu, jos tautietis turi prašyti leidimo įgyti
pilietybę?
Kiekvienas atsakykime į šiuos klausimus sau, turėdami omenyje,
kad paprastai žmonės emigruoja nematydami kitos išeities, o ne
dėl konkretaus noro palikti tėvynę. Būtent todėl jiems ryšys su
tėvyne tampa itin svarbus ir brangus, nes jie paprasčiausiai
fiziškai nuo jos nutolsta, tačiau ne morališkai.
• • •
Lietuvos premjeras viešai yra pareiškęs, kad lietuvių
tautai trūksta patriotiškumo, visuomenėje yra gvildenamos protų
nutekėjimo problemos, tuo tarpu štai yra didžiulė grupė
išsilavinusių, Lietuvai ištikimų žmonių, kurie iš
visų jėgų stengiasi padėti Lietuvai ir išsaugoti savo
lietuviškas šaknis. Kiek įžymių lietuvių kilmės žmonių
svečiuose kraštuose užsiima labdara, yra savo sričių
specialistai, dalyvauja globaliniuose procesuose, tačiau yra priversti
prisistatyti esą svetimos tautos atstovai?
Lietuvių tauta mano, kad tai neteisinga, todėl matome vis daugiau
pastangų išsaugoti pilietybę. Judėjimas Lietuvos pilietybei
išsaugoti atstovauja ištikimiems Lietuvos žmonėms, kurie
nenori matyti, kaip iš jų yra atimama jų prigimtinė teisė
– dalyvauti Lietuvos valstybės gyvenime ir būti visaverčiais savo
tautos piliečiais. Pagrindinis mūsų judėjimo uždavinys ir yra
išsaugoti šią prigimtinę teisę, kuri mums priklauso.
Suteikti galimybę lietuviams balsuoti, reikšti savo valią, taip
įtvirtinant demokratijos principus valstybėje, kurie turi atspindėti
tikrąją visos tautos valią. Augantis žmonių palaikymas mūsų judėjimui
rodo, kad mūsų tauta neskirsto savo tautiečių pagal gyvenamąją vietą ar
tam tikrus teisinius duomenis. Mes manome, kad atimti iš
Lietuvos piliečių pilietybę yra nekonstituciška, atsižvelgiant į
antrą Konstitucijos straipsnį, žalinga Lietuvos politikai, ekonomikai
bei kenkia visuomeniniam gyvenimui, kadangi tarp lietuvių
išeivijos yra labai daug aktyvių žmonių. Gerbkime visus,
kovojusius už laisvę ir nepriklausomą Lietuvą, ir stenkimės dėl jos
ateities. Neleiskime mūsų tautai sunykti, mes negalime sau leisti
naikinti mūsų piliečių, kurie teisėtai nusipelnė tokiais būti tiek
etnine, tiek kultūrine, tiek pilietine prasme. Leiskime jiems teikti
savo įnašą į Lietuvos visuomeninį, politinį ir ekonominį
gyvenimą. Kovokime už Lietuvos pilietybės išsaugojimą.
Giedrius Alasevičius – baigė
KTU gimnaziją, šiuo metu studijuoja Danijoje, Aalborge interneto
ir dizaino studijose.