Neleiskime sunykti mūsų tautai

GIEDRIUS ALASEVIČIUS

Sunku surasti tinkamų žodžių, matant savo tautiečius politiškai tremiamus iš savo gimtinės. Norom nenorom tai suspaudžia širdį, bet tą širdį suspaudžia dar labiau tai, kad nėra jokio teisinio, politinio, o už vis svarbiau – moralinio – pagrindo atimti tėvynę iš lietuvio. Susidaro įspūdis, kad išvykę lietuviai laikomi kone tėvynės išdavikais. Prisimenant ne tokius senus įvykius, nuo kurių mūsų tauta nespėjo morališkai atsigauti, vyko labai panašūs dalykai – žmonės buvo tremiami politiniais sumetimais. Tiesa, tada tai vyko fiziškai, dabar tai vykdoma pasitelkus teisinį aparatą, kuris Lietuvoje akivaizdžiai netarnauja tėvynainių labui. Diskusijos nebuvimas šia svarbia tema labai glumina – nejau leisime Lietuvos tautai išnykti?

Atsivertę Lietuvos Konstituciją išvysime didingus žodžius, parašytus dar mūsų Aukščiausiosios Tarybos: ,,Lietuvių tauta – prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę; jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis; šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę; išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius; įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje; puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę; siekdama atviros, teisingos, darnos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.”

Konstituciją, kaip žinia, priėmė visa tauta – tauta, kuri ir gynė mūsų tautos laisvę, nepriklausomybę, kovoja už prigimtines žmogaus teises. Ir ta pati lietuvių tauta, jos žmonės, priėmę Konstituciją, antruoju numeriu įrašė šį straipsnį: „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai.”

Mūsų tauta prieš 20 metų labai puikiai suprato, kad viena svarbiausių prigimtinių lietuvio teisių – yra teisė kurti savo valstybę, kuri yra kuriama TAUTINIU pagrindu. Ir štai, tepraėjus 20 metų nuo mūsų Konstitucijos priėmimo, matome, kaip yra naikinami etniniai lietuviai, atskiriami nuo tautos, kaip iš jų atimama viena iš pagrindinių jų prigimtinių teisių – teisė dalyvauti savo gimtinės kūrime. Morališkai tai yra nepagarba visiems už Lietuvos laisvę kovojusiems žmonėms – jie kovojo už mūsų tautą ne tam, kad vėliau ji naikintų savo tautiečius.

Ne mažiau tokia Lietuvos valstybės politika glumina ir pasauliniame kontekste. Ar galime Vakarų pasaulyje surasti valstybę, kuri įteisintų teisinį mechanizmą, leidžiantį niekuo nenusidėjusius, net politiškai ir visuomeniškai aktyvius savo piliečius naikinti? Atimti iš jų bet kokią globą ir visiškai nuo jų atsiriboti? Mūsų Konstitucija, kuri išreiškia mūsų tautos valią, aiškiai teigia, kad Lietuvos valstybės kūrimas yra lietuvių tautos prerogatyva.

Galima drąsiai teigti, kad problema glūdi ne mūsų valstybės Konstitucijoje, kuri aiškiai pasisako už ją kuriančios tautos globą ir suteikia valstybės valdymą būtent mūsų tautai. Kaip ir kitose demokratiškai išsivysčiusiose šalyse, kur yra gerbiamos žmogaus teisės, pradedant Skandinavija, Anglija, Prancūzija, baigiant Amerika, Kanada, iš piliečio tautybė leidžiama atimti tik už labai sunkius politinius nusikaltimus. Ar išvykdamas į kitą šalį Lietuvos pilietis padaro nusikaltimą prieš valstybę?

Pažvelkime į Lietuvos istoriją. Dar Pirmojo pasaulinio karo metais lietuvių išeivija smarkiai rėmė Lietuvoje gyvenančius tautiečius, kūrė rėmimo fondus, siuntė pagalbą į Lietuvą. Jų dėka 1916 metais Amerikoje lapkričio 1-oji buvo paskelbta „Lietuvių diena”, kurios metu Amerikos piliečiai galėjo aukoti nuo karo nukentėjusiems. Surinkta parama viršijo 220,000 JAV dolerių. Ši parama tęsėsi ir vėliau, o 1918 metais buvo įkurtas vykdomasis išeivijos lietuvių komitetas, viešai pradėjęs pasisakymus už Lietuvos nepriklausomybę ir toliau rėmęs nuo karo nukentėjusiuosius tautiečius Lietuvoje.

Net ir 1919 m. vasario 16 dieną Lietuvos ministro pirmininko Augustino Voldemaro Prancūzijai įteiktoje notoje pažymima, kad Lietuvos laikinoji valdžia remiama ne tik Lietuvoje gyvenančių lietuvių, tačiau ir labai smarkiai remiama JAV gyvenančių lietuvių. Jau prieš beveik 100 metų Lietuvos valdžia suprato mūsų išeivijos svarbą politiniuose ir ekonominiuose Lietuvos procesuose.

Tie patys Lietuvos išeiviai savo lėšomis delegavo į Paryžiaus Taikos konferenciją Lietuvos atstovus, kurie kovojo už mūsų pripažinimą tarptautinėje arenoje. Mūsų išeivija surinko per milijoną parašų, pasisakančių už nepriklausomą Lietuvą ir įteikė juos Baltiesiems rūmams. Ir tai tebuvo pradžia.

Išeivių teikiama pagalba Lietuvai niekada nenutrūko ir vis dar tęsiasi iki šiandien, pvz., jų parama Valdovų rūmų statyboms. Tai tik keletas faktų iš mūsų tautos istorijos, kurie rodo, jog būtent Lietuvos išeiviai, šiandien diskriminuojami savo valstybės, darė viską, ką galėjo, kad ta valstybė nesunyktų ir klestėtų.

Šiandien Lietuvos išeiviai skleidžia lietuvybę, deda visas pastangas, kad lietuvių kultūra nesunyktų, leidžia lietuviškus laikraščius užsienyje, steigia lietuviškas mokyklas, mokytojauja jose, dalyvauja politiniuose procesuose. Šiandien Lietuvos išeiviams iškilo didelė grėsmė. Lietuvos valstybė, kuri susilaukia paramos iš išeivijos jau 100 metų, Lietuvos tautiečiams atsuko nugarą, taip pamindama visas vertybes, už kurias kovojo ne viena karta lietuvių ir prie kurių ypač prisidėjo išeivijos lietuviai.

• • •

Kaip ir anksčiau mūsų istorijoje, lietuvių tauta, kur ji bebūtų, nelieka abejinga savo šalies problemoms. Ir šiandien demografinių ir ekonominių problemų akivaizdoje lietuvių tauta iš viso pasaulio buriasi tam, kad būtų išsaugota jos prigimtinė teisė į Lietuvos pilietybę. Siekdami apsaugoti tiek Lietuvos valstybės įvaizdį Europos Sąjungos ir kitų pažangių pasaulio valstybių akyse, kurių dauguma suvokė ryšių su emigrantais palaikymo svarbą, tiek stengdamiesi išsaugoti mūsų kultūrinę tapatybę, įkūrėme Judėjimą Lietuvos pilietybei išsaugoti.

Nekalbant apie jau išvardytas priežastis, dėl ko Lietuvos pilietybė, kaip prigimtinė teisė, priklauso visiems lietuviams, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, reikėtų pridurti, kad emigrantų perlaidos į Lietuvą vis dar išlieka akivaizdi pagalba Lietuvos ekonomikai. Išeivijos lietuvių dalyvavimas Lietuvos politiniuose procesuose taip pat yra akivaizdus: pradedant balsavimu ir baigiant atstovavimu Lietuvos interesams Lietuvoje ir svetur. Jau daug metų kovojame už dvigubą pilietybę, norėdami išsaugoti galimybę ateities lietuviams turėti savo pilietybę ir tuo pačiu suteikti įrankį ją jau praradusiems, tačiau turintiems pilną teisę į ją, atgauti pilietybę. Mes įteisinome galimybę būti dviejų šalių piliečiais asmenims, išvykusiems iš Lietuvos iki jai paskelbiant nepriklausomybę, t. y. 1990 metų kovo 11 dienos. Tokių žmonių buvo tūkstančiai. Tada teisybė laimėjo ir žmonės, kurie dėl politinių ar asmeninių sumetimų pasitraukė iš Lietuvos, gavo antrą progą suartėti su Lietuva ir čia gyvenančiais tautiečiais. Stebintiems visuomeninius procesus ir dabar turėtų būti aišku, kad vyksta masinė emigracija. Tai – neginčyjamas faktas. Žmonės emigruoja tiek dėl asmeninių, tiek dėl ekonominių priežasčių, daugybei žmonių svetur tiesiog atsiranda geresnės galimybės išgyventi, tačiau tai nereiškia, kad jie nori kaip nors nutolti nuo savo tautiečių, savo valstybės. Gyvename informacijos ir technologijų amžiuje, pasaulis nebeatrodo toks didelis ir platus, Vakaruose ryškėja globalizacijos bruožai, kodėl mes taip įkaliname savo tautiečius?

• Ar yra teisinga, kad lietuvis gali tapti kelių skirtingų valstybių piliečiu, tačiau viena iš tų valstybių negali būti jo gimtinė – Lietuva?

• Ar lietuviai nėra diskriminuojami tuo požiūriu, kad gyvenantys daugybėje kitų užsienio valstybių, turi teisę į dvigubą pilietybę, o lietuviai – ne?

• Ar lietuviai nėra diskriminuojami tuo požiūriu, kad daliai jų dviguba pilietybė yra leidžiama, o likusiems – ne?

• Ar Lietuvos valstybės interesai nukenčia, jei jos piliečiai, norėdami palengvinti savo gyvenimą, įgyja kitos valstybės pilietybę, tačiau jų požiūris į tėvynę – akivaizdus, antraip, kodėl būtų dedama tiek pastangų išsaugoti ryšį su tėvyne?

• Ar neatrodo kontroversiška, kad valstybėje, kuri kuriama tautiniu pagrindu, jos tautietis turi prašyti leidimo įgyti pilietybę?

Kiekvienas atsakykime į šiuos klausimus sau, turėdami omenyje, kad paprastai žmonės emigruoja nematydami kitos išeities, o ne dėl konkretaus noro palikti tėvynę. Būtent todėl jiems ryšys su tėvyne tampa itin svarbus ir brangus, nes jie paprasčiausiai fiziškai nuo jos nutolsta, tačiau ne morališkai.

• • •

Lietuvos premjeras viešai yra pareiškęs, kad lietuvių tautai trūksta patriotiškumo, visuomenėje yra gvildenamos protų nutekėjimo problemos, tuo tarpu štai yra didžiulė grupė išsilavinusių, Lietuvai ištikimų žmonių, kurie iš visų jėgų stengiasi padėti Lietuvai ir išsaugoti savo lietuviškas šaknis. Kiek įžymių lietuvių kilmės žmonių svečiuose kraštuose užsiima labdara, yra savo sričių specialistai, dalyvauja globaliniuose procesuose, tačiau yra priversti prisistatyti esą svetimos tautos atstovai?

Lietuvių tauta mano, kad tai neteisinga, todėl matome vis daugiau pastangų išsaugoti pilietybę. Judėjimas Lietuvos pilietybei išsaugoti atstovauja ištikimiems Lietuvos žmonėms, kurie nenori matyti, kaip iš jų yra atimama jų prigimtinė teisė – dalyvauti Lietuvos valstybės gyvenime ir būti visaverčiais savo tautos piliečiais. Pagrindinis mūsų judėjimo uždavinys ir yra išsaugoti šią prigimtinę teisę, kuri mums priklauso. Suteikti galimybę lietuviams balsuoti, reikšti savo valią, taip įtvirtinant demokratijos principus valstybėje, kurie turi atspindėti tikrąją visos tautos valią. Augantis žmonių palaikymas mūsų judėjimui rodo, kad mūsų tauta neskirsto savo tautiečių pagal gyvenamąją vietą ar tam tikrus teisinius duomenis. Mes manome, kad atimti iš Lietuvos piliečių pilietybę yra nekonstituciška, atsižvelgiant į antrą Konstitucijos straipsnį, žalinga Lietuvos politikai, ekonomikai bei kenkia visuomeniniam gyvenimui, kadangi tarp lietuvių išeivijos yra labai daug aktyvių žmonių. Gerbkime visus, kovojusius už laisvę ir nepriklausomą Lietuvą, ir stenkimės dėl jos ateities. Neleiskime mūsų tautai sunykti, mes negalime sau leisti naikinti mūsų piliečių, kurie teisėtai nusipelnė tokiais būti tiek etnine, tiek kultūrine, tiek pilietine prasme. Leiskime jiems teikti savo įnašą į Lietuvos visuomeninį, politinį ir ekonominį gyvenimą. Kovokime už Lietuvos pilietybės išsaugojimą.

Giedrius Alasevičius – baigė KTU gimnaziją, šiuo metu studijuoja Danijoje, Aalborge interneto ir dizaino studijose.