Pusbrolis ir pusseserė: kompozitorius Juozas Bertulis ir Teodora (Dorothy) Girvickaitė Halam.

Raudona pagalvėlė

INA BERTULYTĖ BRAY

Donato Janutos straipsnis apie pilietinį karą tarp Amerikos lietuvių (,,Draugas”, 2012 m. liepos 17, 19 ir 21 d.) sužadino prisiminimus apie santykius tarp mano tėvo Juozo Bertulio bei mūsų šeimos ir jo pusseserės, senų laikų imigrantės Teodoros Girvickaitės.

20-to dešimtmečio pradžioje ir Bertulių šeimoje buvo tokių, kurie, neturėdami jokių galimybių ūkyje sukurti normalų gyvenimą, iškeliavo į Ameriką. Taip tėvo pusbrolis Tadas Girvickas (gyvenimo datos nežinomos) ir pusseserė Teodora Girvickaitė (1899–1988) apleido tėvų ūkį ir atsirado Idaho valstijoje.

Jis naują gyvenimą pradėjo klijų fabrike. Teodorai buvo sunkiau. Ji buvo tik 13-os metų ir labai smulkutė. Kad būtų įdarbinta, turėjo būti vyresnė, berods, 16-os metų. Tad Tadas ją aprengė keisčiausiais rūbais, nugrimavo veiduką, nusivedė pas ,,bosą”, gal dar kiek pinigėlių jam pridėjo – taip Teodora irgi pradėjo dirbti klijų fabrike. Jau XX a. antrojoje pusėje, taip teta Teodora mums apie savo gyvenimą pasakodavo.

Darbas buvo vergiškas: 12 valandų per parą, paprastai septynias dienas per savaitę, o atlyginimas – minimalus. Kaip anais laikais paprastai būdavo, už tą patį darbą Teodora gaudavo mažiau negu vyrai. Jokio draudimo, jokios pensijos, jokio socialinio ar ekonominio užnugario.

Teodora ir Tadas turėjo dar vieną problemą. Jų gyvenamajame kambariuke buvo tik viena lova, todėl reikėjo miegoti pamainomis. Bet ir tai buvo anų laikų imigrantų gana įprasta dalia. Kadangi Tadas dirbdavo naktimis, tai Teodora galėdavo ramiai lovoje miegoti. Bet kai vienas susirgdavo, tai jau būdavo tikra bėda. Tada turėdavo susiriesti ant kietų grindų ir stengtis užmigti. Bet abu buvo stiprūs, jauni, išlaikė visus sunkumus. Su laiku Tadas vedė lietuvaitę, visi trys išsikėlė gyventi į Seattle. Dabar jau trise fabrikuose dirbo.

Tadas matė, kaip, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalies ekonominė padėtis lengvėjo ir ūkis vystėsi. Galų gale jis nutarė išmėginti naują gyvenimą gimtinėje. Pasiėmė visas santaupas ir su žmona ir čia gimusia dukrele Brone grįžo į Lietuvą. Nusipirko derlingos žemės ir Šiaulių apskrityje sukūrė pavyzdingą ūkį.

Nors Teodoros brolis ir iškeliavo, o jos prisirišimas prie Lietuvos niekad nesusilpnėjo, linksma, geros širdies Teodora, nebijanti sunkaus darbo, nutarė likti Seattle. Ji puikiai žinojo, kad moteriai ir dar su nedideliu išsilavinimu Lietuvoje perspektyvos buvo nepavydėtinos. Ji ištekėjo už Fred Halam, panašaus, kaip ir ji, būdo ukrainiečio. Abu sunkiai dirbo dešrų fabrike, tačiau iš santaupų sugebėjo nusipirkti namą. Kaip teta pasakojo, ,,toli už miesto, ant Beacon Hill, tam, kad galėtų šokti ir dainuoti, kol gaidžiai pradės giedoti”. Taip Teodora tapo namo savininke, kas Lietuvoje nebūtų buvę įmanoma. Ir ji buvo tuo patenkinta.

1950 metais mūsų dipukų šeima įsikūrė Los Angeles. Kaip malonu buvo žinoti, kad čia, tame plačiame, mums svetimame krašte, gyvena mūsų giminaitė, teta Teodora. Kai dar Vokietijoje vargome, ji per Raudonąjį kryžių mus buvo susiradusi ir net kelis siuntinius atsiuntė. Jos laiškai ateidavo retai ir nesakyčiau, kad jie išsiskirdavo draugiškumu. Ir mums atvykus į Los Angeles, ji nesuminkštėjo. Ta giminiškos šilumos stoka ypač labai stebino ir jaudino mano tėvą. Juk paskutinį kartą jie matėsi, kai abu buvo dar vaikai kaime, Joniškio rajone. Juk abiejų motinos – seserys.

Nutarėme Teodorą aplankyti. Abu mano tėvai tuo metu dirbo ,,United Air Lines”, todėl kelionė mums buvo prieinama. Taip 1952 metais nuskridome į Seattle. Niekad nepamiršiu to beveik priešiško tetos priėmimo, nepamiršiu tų bejausmių dienų. Nors Teodoros lietuvių kalba buvo beveik tokia pat, kaip ir mūsų (gal kiek senoviškesnė), tačiau pokalbis niekaip nesiklijavo. Galų gale tą dieną, kai jau turėjome atsisveikinti, ji tėvų paklausė, kodėl, karui pasibaigus, mes negrįžome į Lietuvą, kaip ji sakė – į darbininkų rojų? Taip adata ir išlindo iš maiso.

Ji bandė teisinti savo požiūrį. Aiškino, kaip jai ir jos broliui iš pradžių tiek metų buvo be galo sunku: darbdaviai juos išnaudodavo, apgaudinėdavo; nebuvo jokių paslaugų, jokios apsaugos; policija ar vyriausybės atstovai sėdėjo darbdavių kišenėse. Praslinko dešimtmečiai, kol unijos sustiprėjo ir suteikė darbininkams užnugarį. O unijos – kaip dabar jau gerai žinome, dauguma buvo komunistų partijos palaikomos. Taip ir Teodorai komunistų partija, tokia, kokią ji pažinojo, buvo ją užstojanti, ją paguodžianti, beveik religija. Ji niekaip nesuprato, kaip mes nuo tos komunistinės Lietuvos galėjome nusigręžti. Taip ir įsiterpė tie lediniai santykiai tarp tetos Teodoros ir Bertulių šeimos.

Slinko laikas. 1968 metais mano vyras Jim pakeitė darbą ir mes su dukromis persikėlėme gyventi į Seattle. Iš lėto santykiai su teta Teodora pradėjo atšilti, ir net tam tikras artumas pradėjo atsirasti. Ji atvykdavo pas mus į namus. Net Kūčių vakarą kartu praleisdavome. O dukros mėgdavo pas ją lankytis, nes kieme ji laikė vištas! Pasipūtęs rudas gaidys Caruso buvo jų mėgstamiausias. Kiekviename kambaryje jos vis rasdavo kokių nors lietuviškų daiktelių: ar paveiksliuką, ar lėlytes, ar staltiesėlę, o ant sofos – spalvingai išaustą lietuvišką pagalvėlę, ant kurios kartais net nusnūsdavo.

Mums įdomu buvo sužinoti, iš kur ta pagalvėlė pas ją atsirado. Apie 1962 metus Teodora gavo leidimą aplankyti gimines Lietuvoje. Taip su didele šypsena ir, rodos, pasitenkinimu ji mums papasakojo, kaip ji savo giminaičiams Lietuvoje ,,pamokslus sakė”. Ji nebijojo kritikuoti jų absurdiškos gyvenimo tvarkos, nesąmoningų procedūrų gaunant vizas, produktų krautuvėse stoką, keistą tvarką bet ką perkant, apleistas gyvenvietes, tačiau nuostabiai gražiai sutvarkytus butus. Teta Teodora pyko ant jų dėl darbo etikos ir bendrai ant komunizmo apgavystės. Sugrįžo ji į Seattle su jai padovanota, lietuviškais raštais išausta pagalvėle.

Mus tiesiog stebino Teodoros drąsa savo giminaičius ir bendrai tarybinę Lietuvą taip atvirai kritikuoti, tačiau nei jai, nei, atrodo, tiems, su kuriais ji susitiko, jokių blogų pasekmių dėl to nebuvo.

Jau visai senučiukė būdama, Teodora keletą metų prieš iškeliaudama į Anapus mums prisipažino, kad ši kelionė jai buvo daugiau negu išsvajota viešnagė į numylėtą tėvynę, daugiau nei sentimentalus sugrįžimas į praeitį. Ji prisipažino, kad kiekvienas žvilgsnis į aplinką gimtinėje, kiekvienas santykis su žmonėmis, kiekvienas susidūrimas su ,,autoritetais”, jai buvo skaudus akių atvėrimas. Ji supratusi, kas yra komunizmas, pamačiusi jo tragišką galią.

Prisimenu savo tėvo šypseną, kai jis mąstydavo, kad jos laikysena mūsų atžvilgiu po jos kelionės į Lietuvą pradėjo keistis. Galų gale, atrodo, teta suprato, kodėl mes 1944 metais, su visais kitais, nuo to ,,komunistinio rojaus” bėgome į Vakarus. Taip tirpo tas jos aštrumas, tirpo svetimumas mums.

Seno teta Teodora. Galų gale atėjo laikas jai kraustytis į senelių prieglaudą. Pagalvėlė, dešimtmečiais puošusi jos sofą, jau buvo atgyvenusi savo laiką – apšepusi, nublukusi. Išmesti jos tikrai negalėjau, juk ji buvo sukurta Lietuvos rankų, iš Lietuvos siūlų. Atsargiai ištraukiau užvalkalo šono siūlą ir dar atsargiau ištraukiau pagalvėlę.

Nesitikėjau pamatyti tai, ką pamačiau: šis, toks lietuviškas užvalkaliukas beveik per visą kartą slėpė raudoną kaip aguoną, atlasinę pagalvėlę, ant kurios aukso siūlais buvo išsiuvinėtas pjautuvas ir kūjis. Ar teta Teodora tyčia ironiškai taip pasielgė? Gal norėjo man simboliškai parodyti, kad, kaip ir šioje pagalvėlėje, dvi jėgos – komunistų partija ir jos lietuviškos šaknys – nustatė jos gyvenimo gaires. O gal ji tiesiog panaudojo po ranka gulinčią pagalvėlę ir iš jos pasiuvo naują?

Nesvarbu, koks atsakymas būtų. Ši ,,raudona pagalvėlė” – tai XX amžiaus lietuvių imigrantų paradoksas. Tai buvo tie patys ,,raudonieji”, kurie, Lietuvai atsikuriant, rinko ir siuntė jai stambias pinigų sumas, norėdami jai padėti kurtis ir vystysis; tai tie patys ,,raudonieji”, kurie padėjo tiems pirmiems, nuo karo nukentėjusiems, naujame krašte šaknis įleisti, kurie buvo sukūrę organizacines struktūras, kurių dėka dipukai galėjo plėtoti jau demokratišką veiklą, išlaikyti tą abiem srovėms brangią lietuvybę.

Vien jau paskaitę Upton Sinclair romaną ,,The Jungle” (1906) matome, kokiomis žiauriomis sąlygomis anie imigrantai dirbo skerdyklose. Kasyklose, miškuose, siuvyklose, fabrikuose buvo lygiai tas pats. Jie kovojo ir daug ką savo krauju iškovojo, kuo šiandien galime džiaugtis ir didžiuotis. Tetai Teodorai, mažamokslei, užsienietei, partija buvo ne ideologija, o apsauga, gal net išganymas.

Mums, pabėgėliams nuo TSRS, tokios mūsų giminių Amerikoje pažiūros, net užsirašymas į komunistų partiją, tikrai buvo sunkiai suprantamas ar priimtinas. Taip ir tęsėsi tas Janutos aprašytas pilietinis karas. Kone bedugnė iškilo tarp visuomenės grupių, tarp šeimų ar net pačiose šeimose – taip buvo ir su T. Girvickaitės ir Bertulių šeimomis. Bet, kaip matote, tetos ,,raudonoji pagalvėlė” įgavo naują veidą, naują lietuvišką veidą ir, metams bėgant ir keičiantis kartoms, iš lėto, palaipsniui tarp tų tokių skirtingų imigrantų bangų pradėjo atsirasti supratimas. ,,Raudonoji pagalvėlė” surado savo vietą.


Straipsnio autorė prie tetos Teodoros namo žaidžia su jos šuniuku, Seattle, 1952 metai.
Inos Bertulytės Bray albumo nuotr.