Nustebino bendramintiškumas,
vieningumas, tikslo turėjimas

Ar daug pažįstate jaunų žmonių iš Lietuvos, kurie domėtųsi JAV lietuvių išeivija? Ir ne tik domėtųsi, bet rašytų bakalaurinį darbą išeivijos tema. Tad maloni buvo pažintis su studente iš Lietuvos Gintare Raugalyte, kuri ateinančiais metais Vytauto Didžiojo universitete ruošiasi ginti bakalaurinį darbą Dainavos stovyklos istorijos tema. Su ja mane supažindino Sendraugių stovyklos ruošos komiteto narė Daina Čyvienė.
 
– Gintare, kokie vėjai Jus atpūtė į Čikagą?

– Atpūtė labai dideli vėjai (juokiasi). Esu Vytauto Didžiojo universiteto istorijos specialybės studentė. Kitą pavasarį ruošiuosi ginti diplominį darbą bakalauro laipsniui gauti. Jau pradėjusi galvoti apie bakalaurinį darbą žinojau, kad noriu rašyti lietuvių išeivijos tema. Tad pasirinkau Dainavos stovyklą. Viskas vyko labai greitai, laiko liko mažai, tad reikėjo suskubti.

Darbą pradėjau Lietuvoje. Užmezgiau ryšius su į Lietuvą grįžusiais gyventi išeiviais, dalyvavau Ateitininkų konferencijoje, kurioje buvo nemažai atvykusių iš JAV. Susipažinau su Polikaičiais, pradėjau bendrauti su Lietuvos Respublikos ambasadore Ginte Damušyte. Būtent ji, pamačiusi mano darbo temą, įžvelgė perspektyvą ir pasiūlė nuvykti būtent į Ateitininkų sendraugių stovyklą Dainavoje, kurioje stovyklauja net trijų kartų atstovai. Smagu, kad galėjau atvykti, nes rašyti tokį darbą nepabuvus Dainavoje būtų nelogiška. G. Damušytė pranešė apie mano sumanymus Sendraugių stovyklos ruošos komitetui. Pradėjau su jais bendrauti, nusiunčiau jiems dokumentus iš universiteto, savo surinktą medžiagą, darbo pavyzdžius. Tikriausiai jiems viskas tiko ir patiko, todėl, kaip jūs matote, aš čia.

– Kodėl pasirinkote būtent Dainavos stovyklą ir ateitininkus?

– Iš tikrųjų aš nesirinkau. Taip susiklostė aplinkybės. Pirmasis postūmis buvo išeivija. Artėja Lietuvos tūkstantmetis. Dabar galiu pasakyti, kad ir ši aplinkybė taip pat buvo svarbi – lietuviai gyvena ne tik apibrėžtoje teritorijoje, jie išsisklaidę po visą pasaulį. Sužinojusi apie per penkiasdešimt metų veikiančią stovyklą Amerikoje, ėmiausi darbo. Rinkdama medžiagą pamačiau, kad daugelis mano, jog Dainava lietuvių išeivijai yra davusi didžiulį indėlį. Kilo noras plačiau patyrinėti Dainavos fenomeną, sužinoti daugiau apie čia susirenkančius žmones ir tik tada sužinojau, kad dauguma stovyklaujančių yra ateitininkai.

Kuo daugiau domėjausi, tuo labiau mačiau didžiulį ateitininkijos įnašą Dainavai. Ir nors pradžioje visai negalvojau, kad imsiuosi nagrinėti būtent ateitininkiją, pasirinkau šį kelią. Labai patiko, kad tęsiamos kun. Stasio Ylos idėjos, vystomos šių dienų vertybės.

– Ar bendradarbiaujate Lietuvoje su ,,Ateities” žurnalu?

– Pusę metų rinkau medžiagą Išeivijos institute. Taip pat perskaičiau visus ,,Drauge” ir ,,Ateityje” spausdintus straipsnius nuo pat Dainavos įsikūrimo pradžios. Tokia buvo mano pažintis su ateitininkais.

Dabar jau pasirodys ir vienas kitas mano rašytas straipsniukas ,,Ateities” žurnale. Turiu ir kitų minčių. Gavusi bakalauro laipsnį rengiuosi studijuoti žurnalistiką.

Mano atvažiavimas yra įdomus dalykas. Ne taip daug lietuvių studentų važiuoja į kitas šalis rinkti medžiagos apie išeivijos gyvenimą. Daug kam įdomu, kaip studentė galėjo išvažiuoti. Tuo domisi ne tik universitete, susidomėjo ir ,,Ateities” žurnalas.

– Tai pradžioje buvo susidomėjimas?

– Taip, bet ne tik. Kaip vėliau išsiaiškinau, apie Dainavą nėra parašyta rimtesnių darbų. Jau atvykdama žinojau, kad mano darbas bus vykdomas dviem kryptim – Dainavos istorija ir kaip šiandien Dainavoje būnantys žmonės supranta lietuvybę, kam jiems reikia to lietuviškumo, tos lietuvybės.

– O kada Jūs pirmą kartą apie Dainavą išgirdote?

– Karts nuo karto girdėdavau iš vyresnių žmonių Lietuvoje. Buvo laikas, kad per radiją pati Jadvyga Damušienė skaitydavo pranešimus iš Dainavos.

Vėliau susipažinau su jos dukra, esu padariusi su šia šeima pasikalbėjimą. Reikia pasakyti, kad prieš keletą metų nesupratau, koks šios stovyklos pobūdis. Tik rimčiau susidomėjusi pamačiau, kad ten puoselėjama lietuvybė, ir tada prieš pusmetį pradėjau rinkti medžiagą, vaikščioti po Vilniaus archyvus, ieškoti medžiagos.

– Koks pirmasis įspūdis atvykus į Dainavą?

– Rinkdama medžiagą, mačiau nemažai nuotraukų. Bet atvažiavus čia apėmė keistas jausmas. Nuotraukos to negali perteikti. Tai iš tiesų unikali vieta. Dauguma čia susirenkančių stovyklautojų – išsilavinę žmonės, jie supranta ne tik ką jie daro, bet ir tos veiklos giluminę esmę. Sakyčiau, kad čia renkasi išeivijos elitas (visai nebijau šio žodžio). Tačiau tuo pačiu, jie taip paprastai viską perteikia, turi tokias gražias idėjas. Jie tą vietą padaro labai svarbia ne tik sau patiems, bet ir visai lietuvybei. Pamačius visą tai mane apėmė puikus jausmas, kad viskas daroma labai rimtai, tai ne šiaip sau žaidimas. Mane užbūrė tai, kad žmonės supranta, kodėl jie tai daro ir ką jie daro, labai maloniai nustebino toks bendramintiškumas, vieningumas, tikslo turėjimas. Lietuviškumą jie sieja su tauta, o ne su valstybe ir, manau, kad tai yra labai gerai. Atrodo, kad jie yra didesni lietuviai nei kai kurie, kurie sėdi Lietuvoje. Net patys mažiausi į stovyklą tėvelių atsivežti vaikai tą supranta. Ir aišku, kad jie užaugę tęs savo tėvų darbą. To negali patirti Lietuvoje.

– Koks paskaitininkas Jums padarė įspūdį?

– Didžiausią įspūdį padarė Gintės Damušytės paskaita ,,Pilietinė visuomenė Lietuvoje: valstybės priešas ar pamatas?” Ji yra gera savo srities specialistė ir moka ,,pagauti” svarbiausius momentus tiek politikoje, tiek visuomeniniame gyvenime. Ypač nustebino žmonių reakcija po paskaitos. Auditoriją sudarė įvairaus amžiaus klausytojai. Po pranešimo buvo labai rimtų pasvarstymų. Nustebino tai, kad jaunesnių klausytojų mintys skyrėsi nuo vyresnių klausytojų. Vyresniems Dainava aliuzija į tikrąją Lietuvą. Man pasirodė, kad jie iki šiolei gyvena iš savo senelių tėvų ar prosenelių pasakojimų sukurta Lietuva. Jie nelabai nori matyti šiuolaikines Lietuvos problemas. Atrodo, kad jie nori mylėti Lietuvą be jokių spragų. (šią mintį aš ruošiuosi plėtoti ir savo darbe). Tačiau, pabrėžiu, tai buvo išimtinai vyresnieji klausytojai. Po G. Damušytės paskaitos pasimatė būtent tokie skirtumai. O jaunesni klausytojai nepiešė dabartinės Lietuvos vaizdo juodai, jie labai realiai vertina dabartinę Lietuvą ir tas man buvo labai įdomu.

Labai patiko jėzuito Luko Laniausko paskaita ,,Ar mes girdime Dievo šauksmą?”. Jis labai gražiai susiejo abi kultūras – amerikietiškąją ir lietuviškąją, kalbėjo apie tose šalyse sukurtas vertybes, apie pašaukimus. Pašaukimas nėra vien tik kunigystė. Pašaukimas yra būti gera mama, geru savo specialybės žinovu. Kodėl žmonės apleidžia savo pašaukimą? Juk pats pašaukimas gali būti brandus ir vaisingas. ,,Yra kultūra, yra tauta, bet dažnai nebėra vertybių”, – teigė kunigas.

Jo paskaita taip pat iššaukė daug diskusijų. Jam pačiam tik 24 metai, tačiau jam įdomu, kodėl jauni žmonės renkasi biznį, verslą, o ne dvasinius dalykus.

– O kaip patiko pats gyvenimas Dainavoje?

– Aš atvykau kaip istorikė, kaip būsima šios srities specialistė. Buvau labai užsiėmusi, bendravau su žmonėmis, dariau pasikalbėjimus, lankiau paskaitas. Atvažiuodama tikrai galvojau, kad sąlygos bus blogesnės. Pats žodis ,,barakas” mane buvo nuteikęs taip galvoti. Tai nėra toks ,,barakas” kaip Lietuvoje suprastume. Pagirtina, kad visą valgiaraštį stengtasi pateikti lietuvišką, nustebau, kai gavau kugelio, balandėlių, barščių. Kai stovyklaujančių vaikų klausiau, kas čia yra lietuviško, tai visi minėjo kugelį. Sąlygos stovyklai yra pakankamai geros, o jau gamta – tai nepaprastai graži.

– Ką veikiate Čikagoje?

– Grįžus iš Dainavos iki išvažiavimo liko savaitė. Ją pragyvenau labai intensyviai. Pamačiau Čikagą, aplankiau beveik visas 10 lankytinų vietų turistams, plaukiau Michigan ežeru, daug vaikščiojau. Mane sužavėjo Čikagos architektūra. Kaip būsima istorikė domėjausi miesto istorija. Man pavyko net nueiti į biržą, pakalbinti ten žmones. Esu Pasvalio rajoninio laikraščio ,,Darbas” korespondentė, tad surinktą medžiagą grįžusi į Lietuvą panaudosiu straipsniams. Stebėjau amerikietiško futbolo rungtynes, kurių nesupratau, mat jis labai skiriasi nuo europietiško futbolo. Buvo smagu pamatyti patį stadioną ir kaip žmonės reaguoja į žaidimą. Didelį ispūdį padarė Millennnium Park, o ir pati pica. Sakoma, jei esi Čikagoje, turi būtinai paragauti Giordano’s picos. Įdomu tai, kad kur ėjau – visur sutikau lietuvių. Kai tik išgirsdavo, kad kalbame lietuviškai, būtinai prieina, pasisveikina ir kalbina. Žinojau, kad Čikagoje didžiausias lietuvių telkinys, bet, kad jų čia šitiek – neįsivaizdavau.

– Ar taip įsivaizdavote Čikagą?

– Ne. Dainavą įsivaizdavau panašiai, tačiau Čikagą... Man atrodė, kad tai labai chaotiškas miestas, kad gatvėse nuolatinės spūstys, o pasirodė, kad Čikaga – nuostabus miestas, nuostabiai viskas suplanuota, užtenka informacijos, turistas lengvai gali susiorientuoti, mieste gyvena puikūs, bendraujantys žmonės, gatvėse įvairiose vietose gali matyti kokį koncertėlį. Aš pati viena važiavau į Čikagą ir nepasiklydau. Ir dar – Čikaga labai žalias miestas. To tai tikrai neįsivaizdavau. Tiek parkų, tiek žalumos, yra kur žmonėms su šeima laiką praleisti.

– O kas finansavo Jūsų kelionę?

 – Ačiū už klausimą. Tikrai turiu daugeliui padėkoti. Sendraugių stovyklos ruošos komitetas man skyrė 1,000 dol. Prieš išvykstant į JAV labai daug žmonių Lietuvoje domėjosi mano projektu ir mane parėmė tiek morališkai, tiek finansiškai. Noriu padėkoti Tėvynės sąjungos Pasvalio skyriaus konservatoriams, o ypač Vilhelminui Janušoniui, Pasvalio ,,Rotary” klubui ir jo prezidentui Juozui Stulgai, Pasvalio muzikos mokyklos ,,Yamaha” direktoriui Vygantui Trepekūnui, Pasvalio rajono laikraščiui ,,Darbas” redaktoriui Romualdui Stonkui ir pavaduotojai Angelei Čaponienei.

– Reikės parvežti daug lauktuvių ?

– Taip, taip (juokiasi). Navy Pier visiems mano rėmėjams, palaikytojams nupirkau marškinėlius ir termosiukus kavai. Ir dar – kiekvienas gaus įrėmintą mano darytą nuotrauką iš mano aplankytų vietų.