dovanos

Dovanos atkeliavo. Centre – gydytoja Sigita Stankevičienė.

Mes padovanojome vaikams ,,Šypseną”

Vilija Staškevičienė,
Maironio lituanistinės mokyklos aukštesniųjų klasių mokytoja


Kiek daug galios turi laiku ištartas meilus žodis, šiltas prisilietimas, netgi, nebylus palaikantis žvilgsnis ir šypsena veide. Tačiau pereitais mokslo metais, žiūrint A. Matelio dokumentinį filmą ,,Prieš parskrendant į Žemę”, septintokų ir aštuntokų veiduose šypsenos nemačiau. Tik kai kurių akyse pastebėjau ašaras ir didelę užuojautą. Tuoj po peržiūros ir gilesnės analizės nebuvo... tai filmas apie Vilniaus vaikų onkologinio skyriaus ligoniukus, jų rūpesčius, ligoninės kasdienybę, šeimos narius ir gydytojus. Apie didelę Viltį ir Tikėjimą...

O mes vis skubame, kažkur bėgame, nespėjame, pykstamės ir dažnai pamirštame, kad dabar kažkam labai skauda, kad jiems sustojo laikas, kad esame laukiami tam, kad apkabintume, paguostume, padrąsintume, jog visada yra Viltis, net ir sunkiausiomis akimirkomis.

Nenorėjau siūlyti savo idėjos, todėl su mokiniais svarstėme, ką galėtume padaryti, kad šie mūsų bendraamžiai, mažesni ar didesni, nors akimirkai pamirštų savo ligą, skausmą ir... nusišypsotų. Atsakymą suradome gana greitai: reikia padovanoti Šypseną! Nors minutei, nors sekundei, nors akimirkai.

Juk galima ilgai ir gražiai kalbėti, parašyti ilgiausius rašinėlius, diskutuoti, bet tai būtų tik vienadienis veiksmas, kuris ilgai neužsibūtų vaiko sąmonėje ir širdyje. Reikia tokio veiksmo, kuris sudrebintų vidų, prisiliestų prie pačių jautriausių mūsų jausmų. Juk gėrio, žmogiškumo, atjautos daigai sėjami vaikystėje.

Nekantriai laukiau jų konkrečių pasiūlymų rastų kitą šeštadienį, ir kaip nudžiugau, kai mano ir mokinių mintys sutapo. Beveik visi siūlė nupirkti ir nusiųsti žaislų. Kaip gražu! Aišku, buvo ir kitokių pasiūlymų, bet gal tai palikime ateičiai?

Prasidėjo akcijos įgyvendinimas. Per keletą šeštadienių surinkome 3 dideles dėžes nuostabių naujų žaislų. Kai kurie buvo ir su trumpais laiškučiais bei palinkėjimais. Tikiu, kad perdavę žaislą, mokiniai pasiuntė ir dalelę savęs. Gal kai kam reikėjo ko nors atsižadėti, atsisakyti ar panaudoti kitam tikslui skirtus pinigėlius. Net ir pirmoji žaislų dėžė atrodė, kad šypsosi – taip gražiai buvo išmarginta. Vėliau mokiniai išgražino ir kitas dvi. Beliko išspręsti persiuntimo klausimą. Grynųjų pinigų neturėjome, nes jų ir nerinkome, todėl nutariau kreiptis į 7 kl. mokinę Godą Latvytę, kurios tėvai yra ,,Atlantic Express” kompanijos savininkai ir paprašyti prisidėti prie šios akcijos. Atsakymas atėjo greitai, mama maloniai sutiko tai padaryti, o senelis geranoriškai sukrovė dėžes į savo automobilį ir rūpinosi, kad dėžės greičiau būtų išsiųstos. Nuoširdus ačiū Jums visiems. Be šios paslaugos, dėžių kelionė būtų prailgusi.

Ir štai, liepos pradžioje, aš Vilniuje, Lietuvoje – savo namuose. Savaitę kantriai laukiau mokinių skambučio, gal kuris, viešėdamas Lietuvoje, atras galimybę kartu išdalinti tuos žaislus. Tačiau supratau, kad atstumai, priklausymas nuo kitų ir gal dar kokios kliūtys sutrukdė. Delsti ilgai nenorėjau, nes žaislai turi kuo greičiau pasiekti savo tikslą. Paskambinau į ligoninę ir sutariau kitą dieną susitikti. Pasiėmusi pagalbininkus – sūnų Nemuną ir vyrą Kęstutį, pakrovėme dėžes ir pasukome Santariškių link.

Pasitiko mus vaikų onkologinio skyriaus gydytoja Sigita Stankevičienė, skyriaus administratorė ir nudžiugo, kad į skyrių atkeliavo 3 linksmos dėžės pilnos žaislų. Trumpai paaiškinau, kaip Čikagos Maironio lituanistinės mokyklos 7 ir 8 klasių mokiniams kilo ši idėja. Dėžes buvo nutarta atidaryti ir su jomis keliauti per koridorius, kad vaikai galėtų išsirinkti, kas jiems patinka. Tuo pačiu apžiūrėjome skyrių, gražiai įrengtus poilsio ir žaidimų kambarius, palatas. Tai didelis šio skyriaus gydytojų, vadovų ir personalo indėlis. Visur dvelkė švara ir rūpestingų rankų prisilietimas. Kokį pasiaukojimo kupiną darbą vieningai dirba šis kolektyvas! Sužinojome, kad Lietuvoje yra pakankamai skausmui neabejingų pavienių žmonių ir kolektyvų, kurie paaukojo kas įspūdingas sumas, o kas gal ir paskutinį atidėtą litą. Malonu buvo matyti užrašą, kad palata įrengta už Amerikos lietuvių Mercy Lift surinktas lėšas.

Gydytoja vis dėkojo, kad mes sugalvojome tokią gražią akciją. O vaikučiai vis ėjo prie dėžių ir rinkosi žaislus... kas patys, kas su mamos ar gydytojos pagalba, kas galėjo paimti abiem rankytėm, o kas tik viena, nes į kitą lašėjo vaistai. Patiems sunkiausiems ligoniukams žaislus rinko mamos, nes jie negalėjo išeiti iš palatų.

Žiūrįjau į juos visus ir mačiau šypsenas, daug šypsenų, net nesijautė, kokie rimti ligoniai jie yra. Šypsojosi vaikai, šypsojosi jų mamos, gydytojos ir mes visi. Vadinasi, prieš kelis mėnesius mes priėmėm teisingą sprendimą – padovanoti Šypseną. Sveikinu, mieli mokiniai, pirmąjį pagalbos artimui egzaminą jūs išlaikėte!

Atsisveikinant gydytojos akys sudrėko. Visam gyvenimui įstrigo jos ištarti žodžiai: ,,Neįsivaizduojate, kokį didelį darbą jūs atlikote. Ne tik vaikams, bet, ypač mamoms, kurios dieną iš dienos žengia greta savo vaikų sunkiu kančios keliu.”

,,Mes visada galime atrasti kuo pasidalinti su kitu: gal duonos rieke, o gal stikline vandes, nesvarbu, kokie laikai beateitų”, – atsakiau atsisveikindama.

Tegul tokios ir panašios akcijos vyksta be triukšmo, reklamų, tuščio pasididžiavimo – išmokime tai daryti tyliai, be atlygio, bet iš visos širdies. Nebūtų ir šio straipsnio, bet privalau padėkoti ir žemai nusilenkti visiems, prisidėjusiems prie šios gražios idėjos įgyvendinimo.

Prisimenant gydytojos pasakytus žodžius, ar galime sustoti? Manau, kad ne. Gal kitais metais pasodinti nuostabių spalvų gėlyną prieš jų langus? O gal... lauksiu naujų pasiūlymų iš savo mokinių.

dovanos
Vaikai ir mamos džiaugiasi dovanomis. Kęstučio Staškevičiaus nuotraukos