Dovanos atkeliavo. Centre – gydytoja Sigita Stankevičienė.
Mes padovanojome vaikams ,,Šypseną”
Vilija Staškevičienė,
Maironio lituanistinės mokyklos aukštesniųjų klasių mokytoja
Kiek daug galios turi laiku ištartas meilus žodis, šiltas
prisilietimas, netgi, nebylus palaikantis žvilgsnis ir šypsena
veide. Tačiau pereitais mokslo metais, žiūrint A. Matelio dokumentinį
filmą ,,Prieš parskrendant į Žemę”, septintokų ir
aštuntokų veiduose šypsenos nemačiau. Tik kai kurių akyse
pastebėjau ašaras ir didelę užuojautą. Tuoj po peržiūros ir
gilesnės analizės nebuvo... tai filmas apie Vilniaus vaikų onkologinio
skyriaus ligoniukus, jų rūpesčius, ligoninės kasdienybę, šeimos
narius ir gydytojus. Apie didelę Viltį ir Tikėjimą...
O mes vis skubame, kažkur bėgame, nespėjame, pykstamės ir dažnai
pamirštame, kad dabar kažkam labai skauda, kad jiems sustojo
laikas, kad esame laukiami tam, kad apkabintume, paguostume,
padrąsintume, jog visada yra Viltis, net ir sunkiausiomis akimirkomis.
Nenorėjau siūlyti savo idėjos, todėl su mokiniais svarstėme, ką
galėtume padaryti, kad šie mūsų bendraamžiai, mažesni ar
didesni, nors akimirkai pamirštų savo ligą, skausmą ir...
nusišypsotų. Atsakymą suradome gana greitai: reikia padovanoti
Šypseną! Nors minutei, nors sekundei, nors akimirkai.
Juk galima ilgai ir gražiai kalbėti, parašyti ilgiausius
rašinėlius, diskutuoti, bet tai būtų tik vienadienis veiksmas,
kuris ilgai neužsibūtų vaiko sąmonėje ir širdyje. Reikia tokio
veiksmo, kuris sudrebintų vidų, prisiliestų prie pačių jautriausių mūsų
jausmų. Juk gėrio, žmogiškumo, atjautos daigai sėjami vaikystėje.
Nekantriai laukiau jų konkrečių pasiūlymų rastų kitą
šeštadienį, ir kaip nudžiugau, kai mano ir mokinių mintys
sutapo. Beveik visi siūlė nupirkti ir nusiųsti žaislų. Kaip gražu!
Aišku, buvo ir kitokių pasiūlymų, bet gal tai palikime ateičiai?
Prasidėjo akcijos įgyvendinimas. Per keletą šeštadienių
surinkome 3 dideles dėžes nuostabių naujų žaislų. Kai kurie buvo ir su
trumpais laiškučiais bei palinkėjimais. Tikiu, kad perdavę
žaislą, mokiniai pasiuntė ir dalelę savęs. Gal kai kam reikėjo ko nors
atsižadėti, atsisakyti ar panaudoti kitam tikslui skirtus pinigėlius.
Net ir pirmoji žaislų dėžė atrodė, kad šypsosi – taip
gražiai buvo išmarginta. Vėliau mokiniai išgražino ir
kitas dvi. Beliko išspręsti persiuntimo klausimą. Grynųjų pinigų
neturėjome, nes jų ir nerinkome, todėl nutariau kreiptis į 7 kl. mokinę
Godą Latvytę, kurios tėvai yra ,,Atlantic Express” kompanijos
savininkai ir paprašyti prisidėti prie šios akcijos.
Atsakymas atėjo greitai, mama maloniai sutiko tai padaryti, o senelis
geranoriškai sukrovė dėžes į savo automobilį ir rūpinosi, kad
dėžės greičiau būtų išsiųstos. Nuoširdus ačiū Jums
visiems. Be šios paslaugos, dėžių kelionė būtų prailgusi.
Ir štai, liepos pradžioje, aš Vilniuje, Lietuvoje –
savo namuose. Savaitę kantriai laukiau mokinių skambučio, gal kuris,
viešėdamas Lietuvoje, atras galimybę kartu išdalinti tuos
žaislus. Tačiau supratau, kad atstumai, priklausymas nuo kitų ir gal
dar kokios kliūtys sutrukdė. Delsti ilgai nenorėjau, nes žaislai turi
kuo greičiau pasiekti savo tikslą. Paskambinau į ligoninę ir sutariau
kitą dieną susitikti. Pasiėmusi pagalbininkus – sūnų Nemuną ir
vyrą Kęstutį, pakrovėme dėžes ir pasukome Santariškių link.
Pasitiko mus vaikų onkologinio skyriaus gydytoja Sigita Stankevičienė,
skyriaus administratorė ir nudžiugo, kad į skyrių atkeliavo 3 linksmos
dėžės pilnos žaislų. Trumpai paaiškinau, kaip Čikagos Maironio
lituanistinės mokyklos 7 ir 8 klasių mokiniams kilo ši idėja.
Dėžes buvo nutarta atidaryti ir su jomis keliauti per koridorius, kad
vaikai galėtų išsirinkti, kas jiems patinka. Tuo pačiu
apžiūrėjome skyrių, gražiai įrengtus poilsio ir žaidimų kambarius,
palatas. Tai didelis šio skyriaus gydytojų, vadovų ir personalo
indėlis. Visur dvelkė švara ir rūpestingų rankų prisilietimas.
Kokį pasiaukojimo kupiną darbą vieningai dirba šis kolektyvas!
Sužinojome, kad Lietuvoje yra pakankamai skausmui neabejingų pavienių
žmonių ir kolektyvų, kurie paaukojo kas įspūdingas sumas, o kas gal ir
paskutinį atidėtą litą. Malonu buvo matyti užrašą, kad palata
įrengta už Amerikos lietuvių Mercy Lift surinktas lėšas.
Gydytoja vis dėkojo, kad mes sugalvojome tokią gražią akciją. O
vaikučiai vis ėjo prie dėžių ir rinkosi žaislus... kas patys, kas su
mamos ar gydytojos pagalba, kas galėjo paimti abiem rankytėm, o kas tik
viena, nes į kitą lašėjo vaistai. Patiems sunkiausiems
ligoniukams žaislus rinko mamos, nes jie negalėjo išeiti
iš palatų.
Žiūrįjau į juos visus ir mačiau šypsenas, daug šypsenų,
net nesijautė, kokie rimti ligoniai jie yra. Šypsojosi vaikai,
šypsojosi jų mamos, gydytojos ir mes visi. Vadinasi,
prieš kelis mėnesius mes priėmėm teisingą sprendimą –
padovanoti Šypseną. Sveikinu, mieli mokiniai, pirmąjį pagalbos
artimui egzaminą jūs išlaikėte!
Atsisveikinant gydytojos akys sudrėko. Visam gyvenimui įstrigo jos
ištarti žodžiai: ,,Neįsivaizduojate, kokį didelį darbą jūs
atlikote. Ne tik vaikams, bet, ypač mamoms, kurios dieną iš
dienos žengia greta savo vaikų sunkiu kančios keliu.”
,,Mes visada galime atrasti kuo pasidalinti su kitu: gal duonos rieke,
o gal stikline vandes, nesvarbu, kokie laikai beateitų”, –
atsakiau atsisveikindama.
Tegul tokios ir panašios akcijos vyksta be triukšmo,
reklamų, tuščio pasididžiavimo – išmokime tai
daryti tyliai, be atlygio, bet iš visos širdies. Nebūtų
ir šio straipsnio, bet privalau padėkoti ir žemai nusilenkti
visiems, prisidėjusiems prie šios gražios idėjos įgyvendinimo.
Prisimenant gydytojos pasakytus žodžius, ar galime sustoti? Manau, kad
ne. Gal kitais metais pasodinti nuostabių spalvų gėlyną prieš jų
langus? O gal... lauksiu naujų pasiūlymų iš savo mokinių.
Vaikai ir mamos džiaugiasi dovanomis.
Kęstučio Staškevičiaus nuotraukos