Stengiuosi ateiti ten, kur reikia   


JAV Lietuvių Bendruomenėje (LB) yra tokių žmonių, kurie sugeba suderinti įvairias gyvenimo sritis: darbą, šeimą, visuomeninę veiklą, labdarą. Vienas tokių žmonių yra Violeta Mitkutė Gedgaudienė, kurią ir pakalbinome.

– Malonėkite papasakoti apie save.
– Gimiau Panevėžyje, po to tėveliai persikėlė gyventi į Kauną. Truputį prisimenu Kauną ir tėtės tėviškę Ąžuolinės kaime, kur mane buvo nuvežę vasarai. Prisimenu žalias pievas, mišką, arklius, geras tetules ir dėdę. Mokyklą pradėjau lankyti Vokietijoje. 1949 metais atvykome į Ameriką, tiesiog į Los Angeles, kur gyveno tėtės dėdė. Čia baigiau gimnaziją, universitetą (anglų ir ispanų kalbas, literatūrą) ir vėliau įsigijau psichologijos magistro laipsnį. Dirbau mokinių patarėja Woodbury College, keletą metų, kai vyras pradėjo nuosavą verslą ir stigo pinigėlių, nekilnojamo turto srityje ir jau beveik 20 metų dėstau ESL (English as a second Language).

– Daug metų Jus pažįstu kaip skautę, Lietuvių Bendruomenės darbuotoją, mokytoją, visuomenės veikėją, žmoną ir motiną. Kaip viską sutalpinate savo gyvenime ir ką Jūs labiausiai vertinate?
– Gyvenimas kartais priverčia, o kartais sudaro sąlygas ,,nešioti daug kepurių”. Skautauju beveik visą gyvenimą, buvau viena iš pirmųjų skaučių Los Angeles. Danguolei Pulkauninkaitei-Bartkuvienei vadovaujant buvau jos adjutante, vėliau ėjau įvairias pareigas tunte ir buvau gražiniečių vadove. Į Lietuvių Bendruomenės veiklą įsijungiau dar universitete, dalyvavau apylinkės veikloje, buvau apygardos pirmininkė, dirbau ir dirbu Taryboje, Prezidiume, taip pat – su Lietuvių Fondu. Dėsčiau lituanistinėje mokyklėlėje, ten įsteigiau klasę lietuviškai nekalbantiems suaugusiems, kuri buvo išaugusi beveik iki 30 mokinių. Keletas iš jų labai aktyviai įsijungė į lietuvišką gyvenimą, išmoko gerai lietuviškai kalbėti, vedė lietuvaites, vaikus auklėja lietuviškai ir dalyvauja LB veikloje (Vilius Žalpys, vienas iš pirmųjų šios klasės mokinių, dabar yra Portland LB apylinkės pirmininkas ir šokių grupės vadovas). Iš tikrųjų mano maloniausi pasiekimai (šalia vaikų ir anūkų) – tai mano mokytojavimo, darbo lietuviškoje ir angliškose mokyklose pasekmė. Nepaprastai įspūdinga buvo dėstyti porą metų Lietuvoje padedant APPLE organizacijai. Su Lietuvos mokytojais dainavome, šokome ir verkėme kartu. Mokytojai turi nepaprastą progą paveikti kitų žmonių gyvenimus, išmokyti ne tik dėstomą dalyką, bet ir perduoti savo vertybes, gyvenimo pasaulėžiūrą. Vietinėse mokyklose dirbu su suaugusiais asmenimis iš skirtingų kultūrų (dabar daug mokinių mokosi iš Korėjos, Kinijos), iš jų taip pat labai daug išmokstu, tai yra tam tikras pasidalinimas patyrimu. Aišku, svarbiausias vaidmuo, suteikiantis didžiausią pasitenkinimą – tai žmonos, mamos, močiutės pareigos. Dabar didelę mano laiko dalį užpildo (mane tai džiugina) mano dalyvavimas mūsų vaikaičių gyvenime.

– Kokias dabar pareigas einate? Ar esate Tautinių šokių rengimo komitete?
– Šiuo metu esu LB Tarybos ir Tarybos Prezidiumo narė, LB Vakarų apygardos vicepirmininkė, Lietuvių Fondo įgaliotinė, skautė gražinietė. Stengiuosi ateiti padėti ten, kur reikia.

– Kokie skirtumai yra dirbant LB dabar ir prieš 10 metų? Ar niekas nepasikeitė?
– Daug kas pasikeitė LB veikloje, kadangi pasikeitė žmonės: išėjo šulai, kurie vedė LB tuo siauru, tiesiu takeliu, žinodami jos istoriją, taisykles, tradicijas ir ypač – pasišventimo reikalą. Normalu, kad organizacijos keičiasi su kartų pasikeitimu, bet čia taip pat prisidėjo žmonės, užaugę nelietuviškos išeivijos visuomenėje. Kalbu ne tik apie neseniai atvykusius iš Lietuvos, bet ir apie čia gimusius ir užaugusius, net nekalbančius lietuviškai, tačiau norinčius įsijungti į lietuvišką darbą. Atsimenu, pirmą kartą dalyvaujant LB Tarybos sesijoje skaičiau pranešimą apie Seattle Apylinkės veiklą, paminėjau, kad jie vartoja lietuvių ir anglų kalbas jų renginiuose, Vasario 16 d. minėjimuose. Vienas veikėjas, ,,senas vilkas”, pasakė, kad jis išeis iš LB, kada anglų kalba ateis. Dabar turime susigyventi su faktu, kad ne visi LB nariai ir veikėjai susikalba lietuviškai. Nyksta ir pasišventimo, neapmokamo darbo tradicija. Atsimenu, kiek vasarų dirbome skautų stovyklų virtuvėse – atlyginimas buvo stovyklavimo džiaugsmas, laužo dainos. Dabar tokio atlygio negana.

– Kokios svarbiausios akimirkos iš tų bendruomeniškų darbų, projektų?
– Neskiriu LB projektų, darbų nuo visapusiško dalyvavimo lietuvių bendruomenėje. Atvykę į Jungtines Valstijas ėjome į amerikietiškas mokyklas, gimnazijas, lengvai įsitraukėme į amerikietišką gyvenimą, visuomenę ir profesinį darbą, tad lietuviška veikla praturtino mūsų kasdienišką gyvenimą. Buvo visai natūralu tas dvi gyvenimo sritis derinti, rasti laiko ir vienai, ir kitai. Esu girdėjusi kritikos iš naujai atvykusiųjų, kad čia taip ilgai gyvendami neįsiliejome visiškai į amerikiečių visuomenę, kad gyvename lietuviškame gete, esame lyg nepilnaverčiai Amerikos piliečiai. Su tuo visiškai nesutinku. Daugumas esame naudingi, kūrybingi piliečiai, aktyviai dalyvaujame Amerikos visuomenės gyvenime, profesiniame darbe, vaikų mokyklose, gyvenvietėse. Aš tokio gyvenimo nekeisčiau, lietuviška veikla nenuskurdino, o praturtino mano šeimą. Su pavydu amerikiečiai žiūri į mūsų senų draugysčių išlaikymą, ryšių tęstinumą, tradicijų perdavimą vaikams.

– Darbas yra visiškai kitoks dirbant mokykloje ir įvairiuose kultūros bei visuomenės baruose. Koks darbas yra Jums arčiau širdies?
– Darbas mokykloje ir visuomenėje gražiai derinasi, ypač man dirbant su suaugusiais įvairių kultūrų žmonėmis. Mokytoja visą laiką scenoje, taip pat – ir vadovaudama organizacijai. Sakot, yra žmonių, kuriems niekas neįdomu. Mano problema yra ta, kad man labai daug kas įdomu. Reikėtų man dar daug naujų gyvenimų, išbandyti įvairias veiklas, perskaityti knygas, įsigilinti į meną, muziką, gamtą. Krikščioniškos vertybės įėjo į kraują per tėvų gyvenimo pavyzdį ir tautišką, katalikišką ugdymą. Mūsų laikų kultūroje lieka vis mažiau vietos tokioms vertybėms, bet ta vieta nelieka tuščia, į ją braunasi pigi, lengvai suprantama televizijos kultūra, kuri nieko iš mūsų nereikalauja. Gaila, bet ta kultūra apsunkina tėvų darbą. Džiaugiuosi matydama jaunus lietuvius tėvelius, vežančius vaikučius į lietuvišką mokyklėlę, skautų sueigas, ateitininkų susirinkimus, tautinių šokių repeticijas. Neabejoju, kad LB didžiausias nuopelnas lietuvių visuomenei yra jaunimo programos, mokyklos, stovyklos, šokių ir dainų šventės, suvažiavimai. Lietuvių Fondas, remdamas ir jaunimą, ir visokeriopą lituanistinę veiklą, Lietuvai ir mums, lietuviams, dovanojo dvi ar tris kartas, kurios būtų paskendusios Amerikos jūroje arba likusios tik ,,kugeliniais lietuviais”. O, kokį svarbų vaidmenį atlieka lietuviška spauda! „Draugas”, kasdien laukiamas, mus visus riša vienon lietuviškon šeimon, rašydamas apie plačiai išsisklaidžiusius tautiečius.

– Yra žmonių, kuriems jau niekas neįdomu, viskas atsibodo. Esame persisotinę grūdoma informacija. Gaila, kad tautinėms ir krikščioniškoms vertybėms mūsų visuomenėje telieka vis mažiau vietos. Kaip Jūs į visa tai žiūrite ir kaip įvertinate mūsų gyvenimo prasmę?
– Atsakymas į jūsų klausimą apie gyvenimo prasmę: galėčiau daug rašyti, bet apibendrinsiu – palikti pasaulį geresnį, negu radai, įrašyti kažką gražaus sutiktų žmonių širdyse, įžiebti viltį, paduoti ranką.

– Kas suteikia naujų jėgų tolimesnei veiklai?
– Kas suteikia jėgų veiklai? Tas pats žingeidumas, noras mėginti daryti įtaką ta linkme, kuri atrodo teisinga.

– Ar turite kokių pomėgių, kur Jūsų siela pailsi ir atsipalaidoja?
– Pomėgiai – knygos, gamta, muzika, viskas, kas gražu: ar tai namų papuošimas, ar gardžių valgių paruošimas, ar pasidžiaugimas pačios augintomis rožėmis, ar atversta knyga saulėje, prie jūros, klausant Chopin. Aišku, mylimiausi žmonės turi būti šalia.
  

Kalbino Marija Remienė